„Kai pagalvoji – viskas paprasta, kodėl mes taip viską apsunkiname ir savo galvas apkrauname nereikalingais klausimais? Vienaip ar kitaip visos problemos praeina“, – portalui LRT.lt sako atlikėjas Jurgis Brūzga, prisiminęs gyvenimą su negalią turinčiu broliu ir pamokas, kurias išmoko iš kitų jo likimo bičiulių. Šeima Jurgiui visada yra didžiausia vertybė, nors artėjant šventiniam maratonui ir įsisiūbuojant projektui „Šok su žvaigžde“ artimiausius žmones jis mato mažiau.
– Nuo spalio pradžios sukatės ant „Šok su žvaigžde“ parketo. Ar tikėjotės, kad tokia švelni ir meniška veikla gali būti toks kietas, sunkiai įkandamas riešutas?
– Iš dalies – ant scenos esu ne vienus metus, tad žinau, kad net nedidelis pasirodymas ant scenos prieš kameras reikalauja laiko ir pasiruošimo. Numaniau, kad ir projektas pareikalaus laiko ir jėgų, apie tai pasakojo ir parketą jau išbandę kolegos.
Tiesa, atėjau čia ne norėdamas parodyti, kaip gerai šoku, o siekdamas pramokti. Scenos žmogui tai labai vertinga pamoka, juolab kad dirbu su itin profesionalia komanda, puikiais pedagogais. Po poros mėnesių projekte jau jaučiu, kad tikrai patobulėjau, žingsneliai įsimena lengviau ir pan.
Anksčiau žmonės su negalia būdavo uždaryti namuose, tam tikra prasme slepiami, nes daugeliui buvo dėl to gėda.
– Esate dalyvavęs ne viename televizijos projekte – dainavote su šeima, su mažaisiais talentais, įsikūnijote į kitus atlikėjus, o dabar šokate. Veikiausiai, kad ir kokiame projekte bepasirodote, ištikimiausios jūsų gerbėjos – dukros Junė ir Ula Saulė.
– Šeimos palaikymas man labai svarbus, smagu, jei dukros džiaugiasi mano pasirodymais. Beje, jaunėlė kas vakarą išgirdusi muziką vedasi mane pašokti. Ir mes šokame. Tikiuosi, kad tai bent šiek tiek kompensuoja tai, kad pastaruoju metu dėl dalyvavimo projekte šeimai skiriu mažiau laiko.
Turbūt natūralu, kad šeima yra žmonės, kuriais visada gali pasitikėti, iš kurių visada gali sulaukti pagalbos, paramos, supratimo... Visko, ko žmogui reikia. Man šeima – svarbiausias gyvenimo akcentas, todėl ją kuriu, statau kaip ką nors amžino. Juk turbūt visa kita gyvenime daug laikiniau.
– Dažnas atlikėjas šeimos kurti neskuba – prioritetu laiko karjerą, muziką, kūrybą. Jūs, panašu, ganėtinai šeimiškas žmogus.
– Viskas prasideda nuo pavyzdžio šeimoje. Manau, kad mano tėvai rodė labai gražų ir teisingą pavyzdį. Jie labai atsidavę šeimai ir apskritai žmonėms, visada man diegė, kad kiekvienas yra svarbus ir vertas pagarbos.
Žinoma, galbūt jei neturėčiau šeimos ir būčiau vienas, laiko kūrybai, karjerai būtų daugiau, tikriausiai ir daugiau dainų būtų sukurta ar pan. Tačiau karjera gali būti laikina: šiandien – sėkminga, rytoj – nežinia. Dabar tempas yra didžiulis, atlikėjų daug, o po kiekvieno jaunųjų talentų muzikinio projekto jų išeina dar bent po dešimt. Tiesa, kai kurie greitai užgęsta.
Aš tiesiog džiaugiuosi, kad veiklos ant scenos man netrūksta, yra nemažai suplanuotų koncertų. Iš tiesų mano svajonė – išlaikyti pusiausvyrą ir viską suderinti, kad ir karjera klostytųsi sėkmingai, ir šeimos gyvenimas. Vis tik jei reikėtų rinktis, pasirinkčiau šeimą.
Kai pagalvoji – tikrai viskas paprasta, kodėl mes taip viską apsunkiname ir savo galvas apkrauname nereikalingais klausimais?
– Prakalbote apie savo tėvus ir jų atsidavimą žmonėms. Kai jūsų broliui nustatė, kad jis turi intelekto negalią, tėvai pradėjo veiklą su „Spalvų orkestru“, dabar priklausančiu Lietuvos specialiosios kūrybos draugijai „Guboja“, kurios veikloje kūryba padedama įvairias negalias turintiems žmonėms įsitraukti į meno pasaulį. Tuo metu žmonės su negalia tarsi buvo nustumti į šešėlį, nepastebimi ar net slepiami...
– Tiesa, būtent atsiradus broliui, mano tėvai savo veiklas ėmė sieti su žmonėmis, turinčiais negalią. Jie vieni pirmųjų pradėjo vykdyti tokiems žmonėms skirtą muzikinę veiklą, vėliau atsirado įvairių užsiėmimų, užimtumo centrų, draugija „Guboja“. Turbūt tas jų atsidavimas žmonėms ir lėmė tokį veiklos kelią.
Anksčiau žmonės su negalia būdavo uždaryti namuose, tam tikra prasme slepiami, nes daugeliui buvo dėl to gėda. Maža to, tokiems žmonėms trūko užimtumo ir jiems skirtų veiklų. Dabar viskas pasikeitė į geresnę pusę.
Ne tik atsirado vietų, kur yra jiems skirtų veiklų, bet ir žmonės į juos pradėjo žiūrėti kitaip. Beje, „Versmės“ mokykloje, kurioje mokiausi, mokėsi ir vaikų su negalia. Tai taip pat padeda keisti požiūrį, nes kol su tuo nesusiduri, nepamatai tikros realybės ir nesupranti, kad ji gali būti kitokia, nei įsivaizduojame.
– Kaip manote, ką jums davė tai, kad augote su negalią turinčiu broliu?
– Turbūt, jei neturėčiau tokios patirties, būčiau kitoks. Mano susidūrimas su žmonėmis, turinčiais negalią, buvo labai asmeniškas ir artimas. Nemažai laiko praleidau įvairiose stovyklose, savanoriavau. Daug išmokau, daug supratau, tai man padėjo išsiugdyti gerų savybių. Apskritai išugdė tam tikrą suvokimą.
Tiesa, būta įvairių situacijų. Pamenu, sykį moteris parduotuvėje pradėjo rodyti pirštu į mano brolį ir piktintis, kad jis neva triukšmauja. Pasikviečiau brolį ir pasakiau, kad turėtume pamojuoti moteriai, kuri taip į mus žiūri. Pamojavome ir ji labai sutriko – suprato, į kokią padėtį mus pastatė. Bet tik taip ji suprato, kaip pasielgė.
Bendravimas su tais žmonėmis pakeičia požiūrį. Pirmiausia – jie neturi tokių psichologinių apmąstymų, kaip mes, sveiki žmonės. Vis svarstome, ar teisingai elgiamės, kokia visko prasmė ir panašiai, ir taip galime užsižaisti savo minčių painiavoje.
Kalbant apie intelekto negalią turinčius žmones – su jais viskas paprasta, čia ir dabar jie gyvena nuolat ir to iš jų tikrai galime pasimokyti: jie gali būti laimingi ir negalvoti apie problemas, o jei supyksta ar nuliūsta, tai čia pat ir atsileidžia, toliau džiaugiasi gyvenimu. Iš jų turime ko pasimokyti. Juk kai pagalvoji – tikrai viskas paprasta, kodėl mes taip viską apsunkiname ir savo galvas apkrauname nereikalingais klausimais? Vienaip ar kitaip visos problemos praeina.
Tiesiog į priekį reikia eiti ne per dideliais žingsniais ir su kiekvienu pasiektu tikslu ar įgyvendinta idėja jausiesi save išreiškiantis ir laimingas.
– Zvimbiančiais klausimais kartais priverčia apsikrauti buitis. Atlikėjo profesija dažnai yra romantizuojama, kūrėjai laikomi nepriklausomais ir netelpančiais į rėmus, pasiduodančiais įkvėpimui. Kaip vis tik viską suderinti, kai, rodos, galvoje pradeda skambėti naujos dainos užuomazgos, o jums reikia vežti dukras į darželį, mokyklą...
– Žinoma, kai yra daug veiklos, ji kiek atitraukia nuo kūrybos. Pastaroji reikalauja atsidavimo ir nepertraukiamo laiko, skirto tik jai. Aišku, viskas, ką nori gyvenime daryti gerai, reikalauja atsidavimo. Vaikų auginimas taip pat. Jei būdamas su vaikais galvoji apie darbus, tas laikas nėra kokybiškas. Taip pat ir su kūryba. Todėl man geriausia kurti naktį, kai vaikai miega, kai niekas neskambina, neblaško, kai neatsiranda įvairiausių reikalų.
Dabar pagalvoju, ką aš dariau būdamas studentu, kai visas laikas buvo mano kišenėje, rodos, galėjau penkis albumus sukurti ir išleisti. Matyt, buvo kitoks laikas, galbūt dar nebuvau susipratęs, kaip ir ką noriu kurti. Juk kiekvienas iki savo atradimų ir kūrinių ateiname savu laiku. Be to, pastebėjau, kad turbūt daugiausia sukūriau ir ryškiausiai atsiskleidžiau jau gimus dukroms. Galbūt, tapęs tėvu, kitaip pradedi vertinti laiką ir nebenori jo švaistyti. Esu apie tai kalbėjęs ne su vienu tėveliu ir dažniausiai tai pasitvirtina.
– Esate labai įsitraukęs į vaikų auginimą?
– Vykstant projektui „Šok su žvaigžde“ ir artėjant šventiniam laikotarpiui, tikrai negalėčiau savęs vadinti tobulu tėvu ar prisiimti visų laurų – pastaruoju metu daug daugiau daro mano žmona Akmėja, už tai esu labai dėkingas. Anksčiau prisidėdavau daugiau, ruošdavau su jomis namų darbus, dažniau pasakas skaitydavau ir panašiai. Po darbymečio, tikiuosi, ir vėl galėsiu joms skirti daug daugiau laiko. Vis tik vaikų auginimas nėra vien rūpestis, tame yra ir labai daug džiaugsmo.
Man šeima – svarbiausias gyvenimo akcentas, todėl ją kuriu, statau kaip ką nors amžino.
– Šiandien vis labiau įprasta tampa save apibrėžti profesiniais pasiekimais, laimę matuoti taip pat.
– Pastebiu, kad, sutikęs žmogų, dažniausiai išgirsti, kiek jis turi veiklos, kaip visur bėga ir nespėja. Gerai, jei žmogus taip save išreiškia ir jo veikla jį džiugina. Tik, deja, neretai žmonės plėšosi, net jei veikla jų nedžiugina. Dėl ko – geresnio automobilio ar telefono?
Atrodo, kad turime veikti daug, daug daugiau nei kaimynas ir gyvenimo lenktynėse nubėgti toliau, padaryti daugiau. O kur džiaugsmas? Ar pagalvojame, ką iš tiesų norime veikti, kas teikia malonumą? Be to, dažnai gyvename tolima ateitimi ir vis tikimės, kad kai nuveiksime viena ar kita, būsime laimingesni. Nemanau, kad taip turėtų būti.
– Dabar dažnai galime išgirsti, jog sunkiausia išmokti gyventi čia ir dabar.
– Visur reikalinga pusiausvyra. Gyvenime turi būti visko – ir šeima, ir darbas, ir malonumas... Juk nevalgai vien bulvių ar vien ryžių, norisi ir prieskonių, ir padažo, ir dar ko nors, kad išeitų skanus patiekalas. Visada turime siekti pusiausvyros, o čia ir dabar yra puiki pradžia. Tik dažnai būdami su šeima galvojame apie darbus, o dirbdami – apie namus ar dar ką nors. Jei pagauni save, kad nuklydai, pasistenk pasimėgauti tuo, ką darai.
– O jūs ar jaučiatės save realizuojantis?
– Tikrai jaučiuosi laimingas. Savirealizacija dažnai priklauso ir nuo požiūrio. Jei galvosi, kad tavo tikslas – pasaulinė šlovė ar turas po Europos arenas, jo nepasiekęs jausiesi neišsipildęs. Gal geriau norėti sukurti dainą, kuri patiks žmonėms, tai tikrai yra įmanoma.
Tai pasiekęs jausiesi save išreiškiantis ir toliau judėsi link kito tikslo, galbūt net ir pasaulinės šlovės. Tiesiog į priekį reikia eiti ne per dideliais žingsniais ir su kiekvienu pasiektu tikslu ar įgyvendinta idėja jausiesi save išreiškiantis ir laimingas. Svarbu atrasti balansą tarp savo fantazijų ir realybės. Kaip ir minėjau, aš kuriu dainas, turiu daug koncertų, galiu pragyventi iš muzikos – manau, man visai neblogai sekasi.
