„Jei man pritrūksta kantrybės, atrodo, kad vaikai manęs negirdi ir turiu tarti griežtesnį žodį, estafetę perduodu vyrui, kuris iš prigimties yra ramesnio būdo. Taip ir laviruojame vienas kitam padėdami“, – LRT.lt pasakoja Vaida Česnauskienė, drauge su vyru futbolininku Deividu Česnauskiu auginanti tris atžalas. Anot jos, namuose – daug skirtingų charakterių ir bendravimo kampų, netrūksta ir visiems būdingų iššūkių, bet galiausiai pavyksta viską sujungti į vieną harmoniją.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės, šįkart – Vaida Česnauskienė.
– Iš pradžių norėtųsi atsigręžti į jūsų vaikystę, paauglystę – kaip prisimenate tą laiką, kaip buvote auklėjama?
– Sakyčiau, kad iššūkių tėvams nekėliau – jie galėjo būti ramūs, kad nieko neprisidirbsiu ir raudonuoti dėl manęs nereikės. Iš tiesų paauglystėje buvau išgyvenusi tam tikrą bjauriojo ančiuko etapą, turėjau kažkokių kompleksų, tad buvau ganėtinai uždaro būdo, saugiausiai jaučiausi namuose.
Man rūpėjo namų darbai, drauge su tėvais ruošdavome vakarienę, užsiimdavau namų ruoša. Mokykloje didesnių padūkimų nebuvo, o noras išeiti su draugais ar paragauti naktinio gyvenimo atsirado gan vėlai. Taigi drausminti manęs tikrai nereikėjo ir mano paauglystė praėjo ramiai. Nežinau, ar mano vaikų paauglystė bus tokia pat rami. (Juokiasi.)
– Kodėl taip manote?
– Tenka išgirsti įvairiausių istorijų apie vaikų ir paauglių tykančias pagundas. Norisi, kad mano vaikai būtų sąmoningi, protingi ir nepaslystų, todėl nuolat stengiuosi domėtis, kuo jie gyvena, ir profilaktiškai kartais vis primenu, kokią žalą gali daryti, pvz., elektroninės cigaretės ar panašūs dalykai. Kartais jie jau net piktinasi: „Kiek galima kartoti, juk ir patys žinome.“ (Juokiasi.)
Iš tiesų mums labai padeda futbolas – sūnūs Deividas ir Rojus rimtai žiūri į sportą ir save išreiškia aikštelėje. Jie lanko gimnaziją, kurioje sportuojantys moksleiviai lanko specializuotas sportines klases, kas leidžia mokslus derinti su treniruotėmis. Savaitgaliais dažniausiai vyksta rungtynės.
Taigi, jiedu yra užsiėmę sau miela veikla, yra užsidegę ir motyvuoti sekti tėčio pėdomis. Mes jų tikrai nespaudžiame ir stengiamės nekelti papildomo emocinio krūvio, tačiau labai džiaugiamės ir stengiamės palaikyti. Bus kaip bus, svarbiausia, kad jie turi veiklos ir supranta, kad nuklydimai gali kainuoti svajonę.
– Sakote, sūnūs įsitraukę į futbolą, galbūt brolių pavyzdys užkrečia ir septynmetę dukrelę Emą?
– Ji lanko gimnastiką ir muzikos mokyklą, mokosi groti fortepijonu, dainuoti. Taigi ir ji ganėtinai užsiėmusi. Kartais net susimąstau, ar krūvis jai ne per didelis, tačiau dabar toks metas, kai ji visko nori.
Nori ir į aikštelę – sakė, kad jau susitarė su treneriais, kad nuo rudens lankys treniruotes. Turbūt vis tik brolių pavyzdys užkrečia. Itin stiprus ryšys ją sieja su mūsų viduriniuoju sūnumi Rojumi, jiedu daug bendrauja, jis vis ją palepina, grįžta su saldainiais ar pan. Sesei jis – tikras autoritetas.
Taigi pažiūrėsime, kaip bus, kadangi visus būrelius stengiamės susidėlioti arti namų, kad galėtume negaišdami laiko važinėdami visur suspėti, galbūt pavyks suderinti ir futbolą. Vis tik turime atsižvelgti į dukros nuomonę, norus ir leisti jai užsiimti miela veikla. Tik turime vieną susitarimą – jei jau rugsėjį nutarė ką nors lankyti, negali užsiėmimų mesti bent jau iki mokslo metų pabaigos.
– Sekantys jus socialiniuose tinkluose gali pastebėti, kad su šeima nemažai laiko praleidžiate kartu, vieni kitus labai palaikote, nepraleidžiate vieni kitiems svarbių progų, renginių, rungtynių.
– Tiesa. Namuose turime vakarienės tradiciją, kai po mokslų ir treniruočių susėdame prie bendro stalo ir pasikalbame, ką per dieną nuveikėme, ką patyrėme. Mažoji mūsų direktorė Ema itin mėgsta pasakoti apie save. (Juokiasi.)
Taip pat turime nerašytą susitarimą būti šalia vieni kitiems svarbiomis akimirkomis. Pavyzdžiui, praėjusią žiemą buvo pirmasis Emos kalėdinis pasirodymas mokykloje. Jai ši šventė buvo labai svarbi, todėl su vyru ir sūnumis jos nepraleidome, kiek galėjome įsitraukėme ir padėjome. Nors sūnums panašūs renginiai galbūt jau ne visada įdomūs, jie vis tiek dalyvauja, nes mūsų šeimoje taip jau tapo įprasta.
Lygiai taip pat stengiamės nepraleisti Deivido ar Rojaus rungtynių, stebime, palaikome, o grįždami namo aptariame – vyras pasidalija savo įžvalgomis apie jų žaidimą, aš labiau būnu emocinis palaikymas.
Taip ir formuojasi šeimos bendrystė, ryšys, be to, taip pabūname kartu, pabendraujame ir parodome savo palaikymą vienas kitam, mokomės vienas kitą girdėti. Galiausiai su vyru vis pasikalbame, kad laikas greitai bėga ir reikia branginti laiką kartu. Ką gali žinoti, galbūt sūnūs išvyks sportuoti į užsienį. Jau dabar būna, kad jie išvyksta į sporto stovyklas. Pabūni savaitę be jų ir atrodo, kad jau pasiilgsti to šeiminio šurmulio.
– Vis tik būti trijų vaikų mama turbūt nėra lengva, ypač, kai visi vaikai su savo charakteriu ir poreikiais. Kaip išlaviruojate?
– Mūsų šeima yra komanda. Jei man pritrūksta kantrybės, atrodo, kad vaikai manęs negirdi ir turiu tarti griežtesnį žodį, estafetę perduodu vyrui. Iš prigimties jis yra diplomatiškesnis, ramesnio būdo, be to, dirbdamas su žmonėmis iš viso pasaulio kraštų ir kultūrų, yra išlavinęs gebėjimą kantriai ir ramiai išsiaiškinti. Taip ir laviruojame, vienas kitam padėdami. (Nusijuokia.)
Kartais tenka suvienyti jėgas ir su mokytojais. Vis tik mūsų sūnūs yra labai įsitraukę į futbolą ir neretai mato tik aikštelę, tad reikia pasistengti ir kiek paspausti, kad daugiau dėmesio skirtų mokslams. Tenka priminti, kad jie turi galvoti apie savo ateitį ir turi turėti gyvenime įvairių alternatyvų. Galiausiai mokslai – visų jų bendraamžių pareiga ir net jei koks nors dalykas jiems atrodo neįdomus, kiekvienas yra reikalingas ir turi būti atsiskaitytas.
Laimei, sūnų mokslo rezultatai neblogi, tačiau jei ne mūsų, tėvų, pastangos, nežinia, ką išvystume semestro pabaigoje.
Taigi nuolat stebiu situaciją, esu įsitraukusi į tėvų komiteto veiklą, jei reikia, kalbuosi su mokytojais ir stengiuosi išsiaiškinti bei sužinoti, į ką reikėtų atkreipti dėmesį ar kur labiau pasitempti.
Taip pat visad prašau, kad jei vaikams kiltų kokių nors sunkumų ar nesutarimų su bendraklasiais, man praneštų ir visas problemas išspręstume kuo greičiau ir sklandžiau, nes su bendraklasiais tenka praleisti daug laiko ir norisi, kad visi jaustųsi kiek galima geriau.
Pamenu, kad ir pati mokykloje turėjau sunkumų su vienu bendraklasiu, kuris mane skriaudė.
Tada įsikišo mano mama, visi pasikalbėjome ir mudu su tuo berniuku tapome geriausiais draugais. Mamos pagalba ir parama tada man buvo labai svarbi, tad jei reikėtų, ir aš norėčiau būti tokiu palaikymu savo vaikams. Žinoma, remdamasi sąžiningumo principu, neįžeidžiant kitų, tačiau viską taikiai išsiaiškinant.
Džiugina, kad tarp pedagogų mūsų vaikai taip pat suranda autoritetų – sūnums tai jų treneriai, Emai – jos pradinių klasių mokytoja. Dievo dovana, jei vaikų kelyje pasitaiko žmonės, kurie jiems geba daryti teigiamą įtaką. Taigi veiklos ir reikalų yra, tad nuobodu tikrai nebūna.
– Kas vis tik gražiausia būnant mama?
– Džiaugiuosi, kad turiu didelę šeimą ir labai supratingą, gerą vyrą. Man patinka, kad turime tris vaikus ir jie visi tokie skirtingi. Vyriausias Deividas yra užsispyręs, turintis liūto charakterį ir atkakliai, bet apdairiai ir diplomatiškai siekiantis savo.
Rojus yra labai geros širdies ir visus labai traukia, jis geba rasti bendrą kalbą ir su mažu vaiku, ir su šimtamečiu senjoru. Mūsų jauniausia dukra Ema, kaip juokaujame, yra tikra šeimos direktorė. Ji turi tvirtą charakterį ir kartais net tėvus pakontroliuoja. (Nusijuokia.)
Taigi mūsų šeimoje – daug skirtingų charakterių ir bendravimo kampų, netrūksta ir visiems būdingų iššūkių, bet gebame viską sujungti į vieną harmoniją.
Daugiau ciklo publikacijų rasite čia.
