LRT eteryje startavusi naujo sezono laida „Vakare su Audrium Giržadu“ į televizijos ekranus sugrąžino žinomą prodiuserį ir laidų vedėją Audrių Giržadą. Žmogų, kurio vardas neatsiejamas nuo Lietuvos televizijos pasaulio. Ilgus metus dirbęs tiek kadre, tiek užkulisiuose, jis savo patirtį kaupė įvairiuose televizijos projektuose, tokiuose kaip „Eurovizija“, „Šok su žvaigžde“ ar legendinis šou „Kas laimės milijoną?“. Šiandien televizijos profesionalas su LRT.lt skaitytojais dalijasi ne tik savo meile darbui, bet ir meile žmogui, grožiui ir keturkojams.
– Naujame LRT sezone vedate laidą „Vakare su Audrium Giržadu“. Papasakokite žiūrovams, kurie dar nespėjo pamatyti laidos, apie ką ji?
– Taip, vedu „late night show“ (liet. „vėlyvo vakaro šou“ – lrt.lt) žanro laidą „Vakare su Audrium Giržadu“, kuri rodoma ketvirtadieniais 21:30. Jau pats žanras pasako, kokia tai laida. Čia lankysis žymūs arba tą akimirką suspindę žmonės. Vyks neilgi, neįpareigojantys pokalbiai su jais, pokštai, pajuokavimai, truputį muzikos – toks linksmas, geras vakaras, kaip su draugais pasijuokaujant, pasišpilkuojant.
– Ar jums pačiam patinka pokalbiai su žmonėmis?
– Man tai nėra svetimas dalykas, nes nepriklausomose televizijose buvo bene pirmasis panašus šou. Jis ir vadinosi „Audrius Giržadas pristato“. Jį pabaigęs maniau, kad jau labai daug kalbinau ir visus pakalbinau. Bet taip jau atsitiko, kad vėl gavau pasiūlymą sugrįžti į tokio žanro laidą.
Prisipažinsiu, kad ilgai galvojau, svarsčiau, ar man reikia taip daryti, nusprendžiau, kad antras toks pasiūlymas nebūtinai jau ir bus. Nutariau, kad reikia pakabinti karūną ant vinies, padėkoti už pasiūlymą ir jį priimti.
– Pats jaučiatės atviras žmogus, linkęs atvirauti?
– Iki tam tikros ribos. Tikrai nėra taip, kad mano durys atlapotos ir visi užeikite, viską jums papasakosiu ir parodysiu. Bet labai suprantu, kai žmonės taip elgiasi. Ne kartą žiniasklaidoje esu matęs, kai tam tikru momentu, galbūt kažkiek skaudžiu momentu jų gyvenime, žmonės prisiatvirauja, o kai tas etapas baigiasi, viskas susitvarko, gailisi tų šnektų.
Visokių momentų yra buvę ir mano gyvenime, bet aš vis prisimindavau tą taisyklę, kad šį tą reikia pasilikti sau, nereikia visko išpasakoti.
– Kalbinsite žmones, kokie žmonės jums įdomūs?
– Negaliu įvardyti konkrečiai, kad režisierius, gydytojas, žurnalistas ar kažkoks gyvenimo guru. Bet jeigu aš klausau ir man įdomu to žmogaus klausytis, man tai yra įdomus žmogus. Aš jau pasiekiau tą amžiaus ribą, kai man įdomiau su draugais ne išlėkti į miestą praeiti per barus, bet dabar jau įdomiau jaukiai pasėdėti prie puodelio arbatos. Labai dažnu atveju man yra įdomu pasiklausyti.
O laidoje stengsimės, kad svečiai būtų kuo įvairesni amžiumi, savo patirtimis, išgyvenimais, su geru humoru, įdomūs pašnekovai žiūrovams ir iš miesto, ir iš regionų.
– Daug metų esate televizijoje. Užėmėte skirtingas pareigas, buvote ir laidų vedėjas, ir prodiuseris, bet kuri patirtis artimiausia širdžiai?
– Negaliu išskirti. Kai nustojau dirbti kadre aš ir pats stebėjausi, kad visiškai neskaudžiai tai išgyvenau, nes iškart gavau nemažai darbo už kadro. Jo pamažu jau buvo atsiradę ir natūraliai jo kiekis augo. Todėl man natūraliai viskas pasikeitė ir nebuvo didelio skaudulio.
Tuo labiau kad neatsitiko taip, jog aš vieną dieną išėjau iš kadro ir kitą dieną išėjus į gatvę manęs jau žmonės neatpažindavo. Dar pakankamai ilgai atpažindavo net ir tada, kai to mažiausiai norėdavosi. (juokiasi).
Todėl, kai vėl gavau pasiūlymą sugrįžti į kadrą kaip vakaro šou vedėjas, dar labai rimtai galvojau. Juk progą atsistoti prieš kameras suteikia puiki laida „Euromaxx“ – ten skaitau pristatymus, užkadrinį laidos tekstą. Taip pat karts nuo karto pasirodau kokiomis nors temomis pasisakyti tai apie „Euroviziją“, tai dar ką nors. Taip epizodiškai pasirodau, savimeilę paglosto ir to gana. Todėl reikėjo gerai pagalvoti, ar tikrai noriu grįžti ir atsisakyti tos užkadrinės ramybės.
– Eilinis žmogus jus tikriausiai sieja su „Eurovizijos“ projektu.
– Taip, bet ką aš vis bandau žmonėms pasakyti garsiai, kad aš esu administratorius. Organizuoju atranką, surenku paraiškas, statau patį šou, galiausiai organizuoju delegacijos kelionę į „Euroviziją“.
Bet aš nekuriu muzikos. Dainas kuria jų autoriai ir atlikėjai, jie atneša savo muzikinį skonį. Mes tik kažkiek prafiltruojame ir išleidžiame į eterį tai, kas šiuo metu yra Lietuvoje. Dainas atrenkame kolektyviai. Yra daugiau už mane apie muziką išmanančių toje komisijoje.
Esu kartą padaręs eksperimentą. Buvo didelė kompanija žmonių, vėl pasisuko tradicinis klausimas apie „Euroviziją“, kodėl neateina „rimti atlikėjai“.
Pasiūliau kiekvienam pagalvoti ir iš eilės pasakyti, kuriam koks atlikėjas yra tas rimtasis. Kompanijoje svečiai tarpusavyje vos nesusikalė. Buvo ir jaunesnių, ir vyresnių, nuomonės visiškai išsiskyrė, mes vos šventės nesugadinom. Ir čia buvo gal apie 20 žmonių. Tai ką kalbėti, kai man rašo visi ir kiekvienas nuo savęs, kodėl važiuoja vėl ne tas žmogus.
Turime tokią muziką ir nesu nusiminęs, kad mums blogai sekasi. Mums dalyvauti finale darosi įprastas dalykas. Norisi pakopti iš to vidurio aukštyn, bet tikrai nesame atsilikę, nusiritę į apačią ar blogai atrodantys bendrame „Eurovizijos“ kontekste.
– Ar turite įsimintiniausią savo karjeros projektą?
– Tas projektas, ties kuriuo tu tuo metu dirbi, kuris yra šviežiausias, tuo metu yra ir svarbiausias. Ypač, jei tai būna dideli užsienio projektai. Kažkada seniai dirbau su žaidimais „Kas laimės milijoną“ arba „Šok su žvaigžde“. Tu važiuoji į užsienį ir žiūri, kaip daro projektus tokios didelės kompanijos kaip BBC, į Didžiąją Britaniją vykome pas „Celador“ stebėti, kaip kuriamas „Who Wants to Be a Millionaire?“. Taip pamatai, kokie ten yra standartai, semiesi patirties, mokaisi.
Net „Eurovizija“ man iki šiol pirmiausia yra televizinis šou. Mano sritis, kuri mane ten traukia, tai yra televizija. Ir aš kasmet ten vykstu vis laukdamas, ką naujo jie sugalvos, kas vėl bus kitaip, kokios naujos technologijos bus pritaikytos. Galiausiai, mokaisi darbo organizavimo tvarkos, kaip dirba backstage (liet. užkulisiai – LRT.lt), kaip komandos tarpusavyje bendradarbiauja, kaip sklandžiai viskas vyksta, kaip sprendžiamos problemos, kylančios eterio metu. Patikėkite, „Eurovizijos“ eterio metu nutinka dalykų, kuriuos reikia akimirksniu išspręsti ir matai, kaip komandos jas akimirksniu sprendžia.
Kalbant apie „Euroviziją“, man pats įdomiausias dalykas, kurį stebiu, jeigu galiu stebėti iš salės, tai yra pasikeitimai tarp numerių. Pačius pasirodymus jau būni matęs per repeticijas, todėl stebiu šou eigą. Rekvizitai kartais būna beprotiškų dydžių ir sudėtingumo ir viskas turi įvykti per 30 sek. Aš dažnai save pagaunu, kad stebiu, kaip kranai išdėlioti, kur stovi operatoriai, kokia jų įranga, kiek planšečių su tekstais ir informacija, anonsais į priekį, kad operatoriai nepasiklystų eigoje, ką darys. Mane šitie dalykai labai vilioja, man kyla teigiamas azartas. O tuos paskutinius žingsnius prieš artistui išeinant į sceną, mes vadiname „žaliąja mylia“, kas darosi užkulisiuose, kokia ten įtampa tvyro, jaudulys... Čia man didžiausias įdomumas.
– Laikote save darboholiku?
– Anksčiau buvau žiaurus darboholikas. Dabar su metais esu pajuokavęs, kad atradau savyje talentą tingėti ir labai norėčiau toje srityje tobulėti. Bet, deja, nerandu tokio darbo, kur už tai būtų gerai mokama. Aš sakau, kad esu tinginys ir kartais darbus atidedu paskutinei minutei. Bet susiimu ir padarau. Aš nieko kito nemoku, tai viso mano gyvenimo darbas ir man jis patinka, aš juo nesiskundžiu.
Bet vis dažniau save pagaunu ties ta mintimi, kad ar nebūtų šaunu turėti galimybę dirbti tik tiek, kiek noriu ir ką noriu, o visą kitą laiką kur nors smagiai ant jūros kranto sėdėti.
– Tikriausiai jūsų darbe daug streso. Kas jus nuramina?
– Kartais labai ramina tiesiog pasivaikščiojimas, svarbiausia susitvarkyti su galva. Nevirti emocijų marmalo savyje, dar labiau neužsukinėti savyje neigiamų emocijų, savigraužos, o tiesiog paleisti situaciją ir einant pažiūrėti į žmones, paklausyti mašinų ūžimo, pažiūrėti į dangų, paspoksoti į vitrinas ir taip apeiti didelį ratą per miestą. Tam prisiversti irgi reikia jėgų, nes maloniau traukia sofa ir televizorius.
– Ar visuomet traukė sofa ir televizorius, ar vis dėlto didesnis potraukis tokiam poilsiui ateina su amžiumi?
– Kažkiek su amžiumi. Nors, kai išvažiuoju per atostogas turistauti, galiu eiti kaip išprotėjęs. Aš sakau, kokiu reikia būti išsižiojėliu, kad nuvyktum, pvz., į Romą ir tris dienas prasėdėtum tik valgydamas? Taip, Roma be kavinės ir skanaus itališko maisto irgi ne Roma. Bet kai žmonės sako, kad nuvažiuoju savaitgalį į Romą ir prasėdim restoranuose, aš keistai į tuos žmones žiūriu.
Roma tik pavyzdys, pasaulyje daugybė vietų, kur galima tik eiti eiti stebėti, lankyti, jei dar yra, kas pasako, kur eiti, tai begalinai vertingos kelionės. Kelionėse galiu eiti be sustojimo, kol kulnus atmušu ir fiziškai galiu pargriūti. Bet jei kyla diskusija po darbo dienos ar ant sofos prigulti, ar išeiti ratą pasivaikščioti po miestą, tai dar turiu save įkalbėti.
– Jūs grojote fortepijonu. Nebegrojate?
– Aš grojau fortepijonu, pabaigiau mokslus, uždariau instrumentą ir daugiau nebeprisėdau.
– Turite ir gėlių darželį...
– Yra aplink namą gėlių darželis. Kai mama mus paliko, man tenka pasirūpinti ir gėlynais, ir želdynais. Gėlynus pritaikiau savo sugebėjimams, kad reikėtų kuo mažiau ravėti ir būtų kuo lengviau juos prižiūrėti. Turiu pripažinti, kad gėlių loveliai prie mamos buvo gražesni.
– Kur link lenkiu? Jums svarbu gėlių harmonija, muzika nesvetima, atrodo, kad jūs tas žmogus, kuriam labai svarbu grožis ir harmonija?
– Tai man tikrai nėra svetima. Man svarbu, kad gėlynas būtų ne bet koks kur po vieną gražią gėlę daug ko prisodinta. Mes su mama ginčydavomės, nes ji būtent taip ir sodindavo. Iš vienos draugės gražią gėlę gavusi pasodindavo, iš kitos kitą, internetu dar kokią parsisiųsdavo. Tai vis pasiginčydavome.
Pripažinsiu, ne pats kasiau ir dėliojau kompozicijas, kreipiausi į specialistus ir man atvažiavo padėti. Dabar laikas nuo laiko bandau pats paravėti, bet tos kantrybės ne per daugiausiai, reikia surasti, kas padėtų prižiūrėti.
– Apie žmogų daug pasako jo šuo. Jūs šunų mylėtojas?
– Aš šunininkas. Šiuo metu turiu cvergšnaucerį ir tai jau penktas mūsų šeimos šuo. Iki šiol buvome didelių šunų mylėtojai. Pirmasis buvo ryzenšnauceris, tada rotveileris, tada vilkas, tada vėl ryzenšnauceris ir dabar jau, kai tėvukai buvo garbaus amžiaus, nusprendžiau, kad naujas šuo bus mažiukas. Tokį lengviau pas veterinarus nusivežti, susitvarkyti vaikštant, nors mes kieme paleidžiame juos palakstyti. Didelis šuo ir savo meilę rodo „dideliai“ – atbėga, pumpt su savo letenomis ir žiūrėk vaikas ar senukas nugriuvo.
Buvo apgalvota, kad viskas būtų lengviau. Abu tėvai džiaugėsi mūsų Zippu. Dabar tėčiui jis kasdienis draugas. Aš nežinau, kaip būtų su šunimi, kuris pats galėtų šaldytuvą atsidaryti, nuo stalo ką nori pasiimti, nes senas žmogus jau nesusitvarkytų su tokiu, todėl dabartinis šuo pasirinktas iš racionalių paskatų. Bet jis juk nežino, kad jis mažas šuo ir lenda draugauti su dideliais šunimis.
Prisipažinsiu, kad nusižiūrėjau vieną katinų veislę, kuri man be proto graži, nors kam parodau, sako, kad jie baisūs kaip velniai. Tai yra orientalų veislė. Man juodas orientalas yra begalinio grožio...Jis toks laibas, kaip filmuke pantera Bagira. Tik aš rinkdamasis gyvūną paskaitau apie veislę, todėl pasidomėjau ir supratau, kad šis katinas ne man. Jiems reikia daug dėmesio, bendravimo ir reikia būti dviem, tada reikia pirkti antrą katiną. Ir todėl neketinu išduoti šunų.
