Naujienų srautas

Laisvalaikis2024.09.07 19:53

Daugiau nei pusę amžiaus su žmona nugyvenęs Donatas Katkus: norisi dar daugiau

00:00
|
00:00
00:00

LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ dirigentas, muzikologas ir televizijos projektų žiuri Donatas Katkus dalijasi savo gyvenimiška patirtimi ir istorijomis, kurios primena kino filmus. Dirigentas tikina, kad savo būsimą žmoną pamilo vos pamatęs, kaip bičiulis ryškina jos portreto fotografiją, o dirigentu tapo padrąsintas Juozo Domarko, kuris išdavė jam dirigavimo paslaptį: „Muzikantai groja patys.“   

– Koks buvo Jūsų ir žmonos kelias?

– Kelio norisi dar daugiau ir daugiau, mes tik 60 metų kartu gyvename, tai yra labai trumpai, metai pralėkė kaip viena akimirka. Kai pagalvoju dabar – viskas jau atlikta, nors dar norisi gyventi.

– Kaip susipažinote su savo žmona?

– Mano draugas Muzikos akademijos rūsiuose ryškindavo nuotraukas. Kartą pasižiūrėjau į vieną nuotrauką ir apstulbau, pasakiau: „Supažindink.“ Man ji pasirodė tokia graži, tą nuotrauką turiu pasikabinęs ir dabar. Kokius ketverius metus ji į mane žiūrėjo kaip į banditą (...). Ji labai protinga moteris, to man ir reikėjo – norėjau su ja kalbėtis.

– Kokia yra sėkmingų santykių paslaptis?

– Pagarba. Yra daugybė dalykų, pagarba yra gana neapibrėžta, tačiau jei žmoguje matai savybių, kurios tau tinka, kurios yra svarbios tau, tai yra pagrindas kažkam dideliam. Kitas dalykas – nereikia savęs pervertinti. Negalvok, kad visada esi teisus.

– Kokia žmonos savybė Jums patinka labiausiai?

– Žmogaus padorumas – teisybės supratimas. Niekada dėl to neteko apsirikti, ji turi savyje teisybės.

– Ko palinkėtumėte jaunam žmogui iš savo perspektyvos?

– Visi pasakymai, nurodantys kažką daryti, yra nieko verti. Jaunam žmogui tu nieko negali nurodyti. Gyvenimas yra būtis, kuri yra susijusi su to meto laiku, tuo momentu. Tiems, kurie nurodinėja, yra labai gera pasirodyti, kokie jie išmintingi. Mane visą gyvenimą kankino vienas dalykas – laikas. Keistas jausmas, kai kur nors sėdi ir lauki, nemėgstu laukimo. Aš esu labai nekantrus, nekantrumas užgožia gyvenimo pojūtį, tu jauti mušant laikrodžio sekundes.

– Kaip išbūti su savimi išėjus į pensiją?

– Aš truputėlį mėgaujuosi pensija ir laisve. Visą gyvenimą klaikiai daug dirbau, mano smegenys buvo nukreiptos į muziką ir dėstymą, 16 metų buvau Radijo ir televizijos komisijos narys, 5-erius metus dirbau Strasbūro komisijoje, kurioje reikėjo mokytis angliškų terminų, bet išmokau, išbuvau ten 5-erius metus.

– Ko išmokote iš savo studentų?

– Trejus metus muzikologams dėsčiau įvadą į muzikos semiotiką – tai yra disciplina, kuri ir moksliška, ir konkreti. Vėliau mane išmetė, nes nusprendė, kad tai nerimtas mokslas, neaišku, ką ten dėstome (...). Aš maniau, kad tai disciplina, apie kurią galima kalbėti, tik prieš dvejus metus iš ten pasitraukiau. Mane mylėjo, parašiau jiems knygą, kad jie turėtų iš ko mokytis.

– Kodėl tapote dirigentu?

– Išėjau iš kvarteto, su Laima susikabinę ėjome Vingio parku, buvome laisvi, aš neturėjau jokio įsipareigojimo. Man paskambino ir studentai paprašė padėti sudaryti kamerinį orkestrą, reikėjo žmogaus iš šalies. Aš atėjau, atsisėdau salės gale, o man sako: „Kodėl jūs taip toli, ateikite arčiau.“ Aš paklausiau, negi man sėstis į dirigento vietą. Tuo metu nuėjau pas J. Domarką, kuris mane mokė dirigavimo, o jis man pasakė: „Nebijok, jie patys groja.“ Taip ir tapau dirigentu. Kėliau tokius muzikinius reikalavimus, kad visada mačiau, ką galima pridėti, repeticijos man buvo sunkus darbas, tačiau aš labai daug išmokau, tik dėl to atsirado mano knygos.

– Ar yra tema, kuria Jūs niekada nejuokaujate?

– (...). Prisiminimų knygoje daug rašau apie tai, ką linksma atsiminti. Nenoriu galvoti ir sureikšminti savęs. Kodėl žmonės bijo mirti? Nes jie susireikšmina, pasidaro pačia svarbiausia reikšme, jiems pasidaro gaila savęs. Kodėl žmonės verkia? Jie verkia dėl savęs.

– Ar Jums pavyksta nieko negalvoti?

– Niekam taip nėra. Mintis galima užrašinėti, kai atsiranda jų objektyvizavimas, atsiranda kita minčių prasmė, mintys tampa konkrečios, tu savo mintims susvetimėji. Pastaruoju metu galvoju, kaip viskas atrodys, kai būsiu nebegyvas. Nesu religingas, suprantu, kad mirtis yra totališka pabaiga be grįžimo atgal ir visos kitos iliuzijos yra kvailos.

Viso pokalbio klausykite čia:

60 metų santuokoje gyvenantis Katkus: šis laikas pralėkė kaip akimirka
LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą

Naujausi, Skaitomiausi