Vedybiniame gyvenime yra daug kryžkelių, nors ne visos jos yra didelės, portalui LRT.lt sako 45-erius metus susituokę režisieriai Janina Lapinskaitė ir Algimantas Puipa. Ir netiki jie, kad iš skirtingų pasaulių atėję žmonės gali per gyvenimą eiti vien tik siela sielon, tačiau jei pavyksta nueiti toli, jie gali patirti tą saldumą, kurį patiria tik ilgai kartu pragyvenę žmonės.
Ar egzistuoja laimingos santuokos formulė ir receptas? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias dešimtmečius, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius bei įveikti krizes.
„Vyras į mano gyvenimą, kaip ir visi į moterų gyvenimus ateinantys vyrai, atėjo netikėtai. Niekada nežinojau, koks bus tas vienintelis ir nepakartojamas, o jis į mano gyvenimą atėjo jau būdamas režisieriumi“, – prieš keletą metų į prisiminimus apie pažintį su vyru laidoje „Stilius“ leidosi režisierė.
Tuo metu jis jau buvo ne tik režisierius, bet ir kartą vedęs, tiesa, neilgam – su pirma žmona greit išsiskyrė. Tačiau netrukus į širdį trenkė žaibas – akiratyje pasirodė J. Lapinskaitė.
„Įvyko skyrybos. Žiūriu, barzda pradėjo žilti nuo šeimyninių istorijų. Blaškiausi po miestą ir su Izolda (Keidošiute – LRT.lt) užėjome pas kažkokią kritikę vyno išgerti. Ten sutikau Janiną – ir trenkė žaibas. Sakau: velnias, reikėtų ją surasti. Lyg ir dirba televizijoje, minėjo Račkį, sakau jam: žinai, kur ji gyvena? Taip ir atsitiko“, – laidoje „Gimę tą pačią dieną“ prisiminė A. Puipa.
Su šypsena pora LRT.lt pasakoja ir dar vieną istoriją iš savo pažinties pradžios. A. Puipa pasiūlė J. Lapinskaitei pažiūrėti jo pirmąjį filmą „Atpildo diena“. Ji nuėjo į vasaros kino teatrą, kuris anuomet šiltuoju metų laiku veikdavo Bernardinų sode, tačiau negavo bilietų, nes žiūrovai į seansą... nesusirinko.
„Kadangi buvau atvažiavusi iš provincijos ir įsivaizdavau, kad kai kurie žmonės gali būti arogantiški ar pan., negavusi bilieto pasijutau tokia stipri – jis lyg ir jau buvo įžymybė, savo filmą sukūręs, o čia žiūrovai nesusirinko. Supratau, kad ir jis yra pažeidžiamas“, – prisiminė J. Lapinskaitė.
Pinigų jauna pora neturėjo. A. Puipa jau tiksliai ir nepamena, ar „Atpildo diena“ nesurinko pinigų, ar jam nesumokėjo honoraro, bet reikėjo pasukti galvą, iš kur gauti pinigų, kad J. Lapinskaitę nusivestų į restoraną. „Sakau: bet turiu vestuvinį žiedą – o jei jį parduotume? Nunešėme tą žiedą, pardavėme, atrodė, kad visai neblogi pinigai“, – laidoje „Gimę tą pačią dieną“ prisiminė režisierius.
Poros vestuves surengė tėvai. Buvo nutarta santuoką pirmiausia atšvęsti su vyresne karta, o po savaitės susirinko jaunimas, visa A. Puipos draugų kompanija. „Atsimenu tik vieną dalyką: kadangi Mikutėnas labai gerai grojo akordeonu, paprašiau kaimyno, kad paskolintų. Kadangi girti grojo, išmušė bosus. Sakau: ką daryti? Užklijavome tuos bosus ir atidavėme. Va toks vestuvių muzikos ansamblis“, – juokėsi vyras.
Nuo tos dienos prabėgo ne vienas dešimtmetis – 45-eri metai. „Niekada negalvojau, kad su žmogumi pragyvensiu 5 ar 10 metų, niekada taip neskaičiuodavau, bet kad kartu pragyvensime taip ilgai... Ir bėgti dar niekur nesinori“, – susimąsčiusi nusijuokia J. Lapinskaitė.
Pora sakė, kad gyvenime būta visko, nebuvo tik kūrybinio pavydo, nesveikos konkurencijos. O paklausta, ar tos pačios profesijos atstovų darbo ginčai nepersikeldavo į namus, režisierė sako, kad niekada neturėjo progos sužinoti, koks būtų gyvenimas su žmogumi iš kitos srities.
„Kadangi kartu esame jau 45-erius metus, niekada neteko pagyventi, pavyzdžiui, su gydytoju, tad palyginti negaliu. O kai nežinai, kas yra už durų, tas kambarys atrodo esantis vienintelis.“
Vis tik garsūs režisieriai pritaria minčiai, kad nebūna namų be dūmų, nebūna ir žmonių, kurie gyvena siela sielon, dūšia dūšion, per gyvenimą eina tik susikibę už rankų ir niekada nesipyksta.
„Tai tebūtų melagystė. Negali taip būti ir nebūna. Juk žmonės į šeimą ateina iš skirtingų savo pasaulių“, – atsidūsta J. Lapinskaitė.
Ir jiedu su vyru atėjo iš skirtingų kraštų – jis augo sostinėje, o ji – Šiauliuose. „Jo gyvenimo būdas, vaikystės nuotykiai man nebuvo suprantami, augau kitaip. Buvau apsupta griežtų taisyklių, pamenu, kad jau 22 val. turėdavau būti namuose. Jis „virė“ savo draugų kompanijose, tai man iš pradžių buvo sunkiai suprantama. Bohema nebuvo mano stiprioji pusė“, – prisipažįsta pašnekovė.
Kai atakuoja naujienos apie besiskiriančias poras, režisierė sako, esą jai labiausiai širdį skauda dėl to, jog poros net neišbando visko, kad tik liktų kartu. „Ieškoti išeičių nėra lengva, bet ir skyrybos nėra lengvas sprendimas. Tačiau kokia laimė, kai tu pragyveni daug metų kartu.
Gaila, kad ne visi patiria tą malonumą, kai turi surinkę to saldumo, kuris jungia, kai turi didžiulį kraitį apie ką kalbėti, kai nebereikia aiškinti ir ilgai pasakoti – užtenka pasakyti žodį ir tas žmogus iš savo atminties jau gali ištraukti vieną ar kitą fragmentą. Jei kartu ilgai nepragyvenai, to malonumo neturėsi“, – svarsto J. Lapinskaitė.
Pasak jos, vedybiniame gyvenime yra daug kryžkelių, nors ne visos jos būtinai yra didelės. „Kairėje laukia vienas pasirinkimas, dešinėje – kitas, gali ir į labirintą pakliūti, tačiau tas ilgas gyvenimas tuo ir gražus, kad jame nėra viskas lengva ir aišku, negali juo eiti, nes turi vaikų ar bijai būti vienas. Nesąmonė – visa tai negali būti priežastimi būti kartu.
Aš visada pagalvodavau – o jei išsiskirtume ir būtume atskirai, ar man tikrai būtų nesvarbu, kas vieną ar kitą akimirką darosi su kitu žmogumi, ar jam viskas gerai, ar jis sveikas. Ar tikrai galėsiu negalvoti apie tą žmogų? Suvokdavau, kad galvočiau, ir dar kaip, tad kokio velnio gyventi atskirai?“ – mintimis dalijasi J. Lapinskaitė.
Kaip režisieriai sakė pokalbio metu, buvo visko, tačiau kartu nueitas gražus kelias, užauginti du sūnūs. Nors abu save laiko asfalto vaikais, Janina šiltai prisimena vasaras pas močiutę. Tiesa, ji pastebi, kad nors jos vyras save ir laiko užkietėjusiu miestiečiu, jo prisiminimuose taip pat išlikę daug epizodų iš senelių sodo gamtos apsupty.
Kadangi abiejų tėvai gyveno mieste, jiedu įsigijo sodybą, kurioje mėgsta pabūti nuo ankstyvo pavasario iki lapkričio šalnų, kur gimsta filmų scenarijai ir kur gyvenimas bėga ne miesto ritmu – pjaunant žolę, grybaujant. Kaip pora sako LRT.lt, sodyboje jie tarsi įkūrė tėviškę savo vaikams.
„Nupirkome, kai jie dar buvo maži ir patys apgyvendinome. Ten dabar yra mūsų pasaulis“, – baigdamas pokalbį šypteli režisierių duetas.
