Pamačius širšių lizdą namuose ar artimoje aplinkoje, Gamtos tyrimų centro mokslininkas Eduardas Budrys siūlo ne panikuoti, o elgtis racionaliai. „Jeigu mylite gamtą – gyvenkite kartu“, – LRT RADIJO laidoje „10-12“ sako entomologas E. Budrys. Pasak jo, yra ne vienas būdas, kaip taikiai sugyventi su šiais vabzdžiais.
Natūraliai gamtoje širšės ir vapsvos, sako Gamtos tyrimų centro (GTC) mokslininkas docentas daktaras Eduardas Budrys, lizdus suka senų medžių drevėse. Tačiau šiuolaikinės miškininkystės sąlygomis, pastebi jis, tokių medžių beveik nelikę.
„Dėl to širšės ir vapsvos prisitaikė ir apsigyvena žmogaus statiniuose: palėpėse, įvairiuose pastatų plyšiuose. [...] Šie vabzdžiai prisitaikė prie to, ką turi, ką randa. Jei yra kažkokia ertmė, panaši į drevę, tai ten ir įsikuria“, – širšių ir vapsvų lizdų sukimą arti žmonių gyvenamųjų vietų aiškina laidos svečias.
Dabar pats tas laikas, kai širšių ir vapsvų daugėja. Vis tik daugiausia šių vabzdžių, anot mokslininko, bus rugpjūtį, mat iki šio pabaigos augs ir vapsvų lizdai.
Širšės, bitės, skruzdėlės yra tobuliausi iš vabzdžių taip, kaip žmonės tobuliausi iš stuburinių.
„Jei kalbame apie bendruomenines vapsvas, kurias mes vadiname širšėmis, tai yra popierinius lizdus darančias, tai jų lizdai auga visos vasaros metu, – dėmesį atkreipia entomologas. – Peržiemojusios patelės pavasarį įkuria lizdus ir augina darbininkes. Tų darbininkių per visą sezoną daugėja iki pat rugpjūčio pabaigos. Liepos mėnesį jų dar ne tiek daug – daugiausia bus rugpjūčio mėnesį. Tada, turbūt, jos bus mums įkyriausios, dažniausiai šiuos vabzdžius sutiksime.“
Amžinas klausimas, o ką gi daryti su kaimynystėje esančiu vapsvų lizdu? Pasak E. Budrio, į vapsvas reikia žiūrėti kaip į išsivysčiusius ateivius, o tada jau spręsti, ar norime su jais sugyventi, ar kariauti.
Keli iš mūsų vis tik tą mėšlo krūvelę paliks tame gėlyne ir mylės ją kaip dalį gamtos?
„Širšės, bitės, skruzdėlės yra tobuliausi iš vabzdžių taip, kaip žmonės tobuliausi iš stuburinių. Į juos mes galime žiūrėti kaip į ateivius – tarsi kitur kažkur išsivystę tobuli sutvėrimai, su kuriais mes arba ieškome kontakto, arba kariaujame. Galim žiūrėt kaip į modelį, ką mes darytume – tai kiekvieno mūsų pasirinkimas“, – filosofiškai dėsto laidos svečias.
Entomologas pastebi, kad pasirinkimas, kaip elgtis su vapsvų lizdu, priklauso nuo to, ar žmogus myli gamtą. Anot mokslininko, daugelis deklaruoja ją mylintys, tačiau daugelio gamtos sudedamųjų dalių baidosi, bjaurisi jomis ar jas naikina.
Mano vasarnamyje gyvena bent du širšių lizdai. Aš prisitaikau prie jų.
„Mes dažnai taip elgiamės... Mylime, pavyzdžiui, gėlytes, kregždutes, bet jei randame gėlyne kokio gyvūnėlio paliktą mėšlo krūvą su kirminėliais, besiraitančiais joje, tai jau nelabai patinka. Tie kirminėliai yra musių lervos, kurios verčia tą mėšlo krūvelę į maistą, tai yra trąšą, mūsų gėlytėms, o pačios po to virs musėmis – maistu mūsų kregždutėms. Tai klausimas: „Keli iš mūsų vis tik tą mėšlo krūvelę paliks tame gėlyne ir mylės ją kaip dalį gamtos?“
Turbūt dažnas su pasišlykštėjimu ją pašalins, nors ir myli kregždutes ir gėlytes. Čia kiekvienas iš mūsų gali rinktis. Tas pats ir su širšėmis. Mano vasarnamyje gyvena bent du širšių lizdai. Aš prisitaikau prie jų. Bandau joms per daug nelįsti į akis, jų nedirginti, – paprastu sugyvenimo su širšėmis receptu dalijasi GTC mokslininkas. – Pernai jos ten gyveno ir šiemet gyvena. [...] Yra du ventiliacijos liukai, tai abiejuose ir gyvena širšės.“
Dažniau mes esame piktesni, kai vaikomės tą vargšę širšę, įskridusią pro langą į namus ir norinčią išskristi.
O jei širšės lizdą susuka virš durų ar kitoje vietoje, pro kurią dažnai praeiname ir vienaip ar kitaip būsime priversti trikdyti geliančius vabzdžius? Pasak docento, yra du variantai, kaip elgtis tokiu atveju.
„Pirmas variantas bus toks, kad jei mes nuolat vaikštome ir tomis durimis varstome, tai jos prie to pripranta ir nustoja reaguoti. Man teko matyti širšių lizdą autobusų stoties stotelėje po liepų šaknimis, kur šalia stovėjo daugybė žmonių, laukė autobuso. Širšės skraidė po žmonių kojomis, jie jų net nepastebėjo. O širšės irgi pripratusios ir į žmones nereagavo. Antras variantas, jei tos durys retai naudojamos, pavyzdžiui, kokio nors sandėliuko. Tuomet savo buvimu mes neturime galimybės širšių pripratinti. Gali būti, kad jos mus užpuls.
Gindamos lizdą, širšės reaguoja į bet kokį judantį objektą.
Reikia racionaliai žiūrėti, ar mes alergiški, ar galime tą angą vakare, kai jos neskraido, kažkaip pridengti, kad mūsų nematytų – ne visai uždaryti, o kad skristų į šoną. Sargai, kurie yra prie angos, nematys mūsų, einančių pro duris. Tai tokių sprendimų gali būti, jei mes iš tikrųjų mylime gamtą. Galime jas išsaugoti net ir tokiomis kritinėmis sąlygomis. Žinoma, būna situacijų, kuomet širšės įsikuria vaikų darželyje. Vaikams tikrai sunku paaiškinti, kad nereikia ten su pagaliuku krapštyti. Tuomet tenka šalinti lizdus“, – išsamiai aiškina E. Budrys.
Širšės, tikina mokslininkas, gelia žmogų tik tokiu atveju, jei mes jas pagauname, prispaudžiame arba gindamos lizdą. Daktaras juokiasi, kad posakis „piktas kaip širšė“ yra visiškai klaidingas.
[...] drabužio skvernu ar rankomis uždengti veidą ir pritūpus, kad atrodytume mažesni joms, greitai pasišalinti.
„Dažniau mes esame piktesni, kuomet vaikomės tą vargšę širšę, įskridusią pro langą į namus ir norinčią išskristi. Jų atžvilgiu mes esame labai pikti, – sako laidos svečias. – Tačiau būna ir kitokių situacijų. Dalis širšių lizdus suka žemėje. Kasdami daržą galime netyčia užkabinti jų lizdą. Tuomet jos daro masinį puolimą. Gindamos lizdą, širšės reaguoja į bet kokį judantį objektą. Tokiu atveju mums geriausia užsidengti veidą ir bėgti link artimiausio medžio, krūmo, į šešėlį.
Jokiais būdais nereikia mojuoti rankomis, apskritai kuo mažiau judėti. Mojavimas rankomis daro mus labiau joms matomus. Tuomet jos mus dar labiau puola. Reikia elgtis ramiai ir dengti jautriausias vietas – drabužio skvernu ar rankomis uždengti veidą ir pritūpus, kad atrodytume mažesni joms, greitai pasišalinti. Atsitraukus keletą metrų nuo lizdo, paprastai jos nustoja pulti, nebemato mūsų.“
Jame esančios bitės darbininkės žūsta ir taip lizdas ištuštėja.
Širšių lizdai, akcentuoja entomologas, yra vienmečiai. Juos pradeda kurti patelės-motinėlės pavasarį. Per visą vasarą širšių lizdai auga.
„Vasaros pabaigoje tuose lizduose užauga jaunos motinėlės ir patinėliai-tranai. Lytiniai individai – motinėlės ir tranai – išskrenda iš lizdo ir poruojasi gamtoje. Į lizdą dar kažkiek grįžta, maitina ten juos darbininkės, bet vėliau jau jie žiemoja kitur gamtoje, o lizdas vasaros pabaigoje tiesiog natūraliai žūsta. Jame esančios darbininkės žūsta ir taip lizdas ištuštėja.
[...] paprastai spalio vidury lizdas jau būna visiškai tuščias.
Taigi, jei pastebite rudenį iš lizdo krentančias negyvas širšes, tai žinokite, kad tai natūralus procesas. Galima sakyti, kad miršta nuo senatvės. Jei jau galime pakęsti lizdą iki rudens, tai rudenį jau drąsiai jį galime šalinti, nes jis bus tuščias. Kažkur iki spalio mėnesio dar skraido ten viena kita širšė, bet paprastai spalio vidury lizdas jau būna visiškai tuščias“, – aiškina GTC mokslininkas doc. dr. E. Budrys.
Taip pat skaitykite
Visas pokalbis su mokslininku E. Budriu apie gyvenimą širšių kaimynystėje – LRT RADIJO laidos „10-12“ radiotekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
