„Vingio parke pradėjome, Vingio parke baigėme“, – audringus grupės „Hiperbolė“ gyvavimo metus prisimena Viktoras Prapras. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ grupės įkūrėjas ir vokalistas dalijasi prisiminimais apie pirmuosius koncertus Inžinerinės statybos instituto koridoriuose ir netikėtą šaukimą iš tuometės valdžios – nedelsiant sustabdyti koncertinę veiklą.
V. Prapras prisimena jaunystėje savarankiškai išmokęs skambinti gitara, nes entuziastingiems būsimo muzikanto norams savo gyvenimą sieti su muzika tėvai prieštaravo.
„Mano tėvai buvo griežtai prieš. Pirmas pasakymas buvo: „Prasigersi. Pirma pabaik „VISI-ukus“ (Inžinerinės statybos institutas – LRT.lt) , o tada galėsi eiti muzikuoti.“ Tuo metu, kai buvau abiturientas, buvo pastatytas „Jėzus Kristus superžvaigždė“, aš lipau lietvamzdžiais, kad galėčiau pasiklausyti. Mane taip sukrėtė, kad pagalvojau – gal reikėtų stoti į „visiukus“. Išlaikiau egzaminus, įstojau ir pirmame kurse su Ričardu Bartusevičiumi įkūrėme savo grupę“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje prisiminimais dalijasi V. Prapras.
Nors tėvai Viktoro užmojams eiti muzikos keliu prieštaravo, Inžinerinės statybos institute V. Prapras pradėjo kloti pamatus ne savo, kaip statybininko, tačiau savo, kaip muzikanto, būsimai karjerai.
„Buvome dviese, bet atsirado, kas pagrodavo būgnais, paskui suradome bosistą. Pirmąkart pasirodėme centrinių rūmų fojė, ant laiptų. Pirmą kursą pabaigiau penketais, kai prasidėjo grojimai – prasidėjo problemos su mokslais. Vėliau tėvas sakydavo: „Vieną kursą baigęs statybininku nedirbsi“ (...)“, – priduria V. Prapras.
Ilgainiui „Hiperbolės“ populiarumas augo, anot V. Prapro – netrūko ir merginų dėmesio, todėl 21 metų Viktoras jau buvo vedęs vyras.
„Paėmei merginą už rankos – viskas, turi ją vesti. Taip pragyvenome šešerius metus. Ji, vargšė, daug atkentėjo. Būdavo ir kitų merginų, gaudavau laiškų, ir baisių, ir lyrinių“, – prisipažįsta „Hiperbolės“ vokalistas.
Lietuvos kultūros biurokratai, pamatę, kad „Hiperbolė“ pernelyg riečia nosį, kartą išsiuntė grupę koncertuoti į Rasų kalėjimą, tikėdamasi, kad vyrukai atgaus ryšį su tikruoju pasauliu.
„Sėdi kaliniai, kurie ir šiaip sėdi po 18 ar 20 metų. O mes dainuojame: „Kaip gera turėti namus“. Jie žiūri į mus atviromis akimis, bet ašaros jiems pačios byra. Buvome muzikos olimpe, o čia nusileidome arčiau žemės, man tai paliko didelį įspūdį. Grįžus namo per valandą gimė nauja daina – ji skamba iki šiol“, – pasakoja jis.
Vienas iš grupės įkūrėjų prisipažįsta, kad nuo didelio dėmesio ir šlovės atsilaikyti nepavyko.
„Žvaigždžių ligos negaliu paneigti. Eidavau per senamiestį ir girdėdavau tik „Vandens ženklai“, „Išgalvojau lietų“ arba „Tu grok“. Iš kiekvieno „lygintuvo ir virdulio“ šios dainos skambėjo“, – sako „Hiperbolės“ vokalistas.
1983 m. „Hiperbolė“ pasiekė populiarumo zenitą ir surengė 156 koncertus. Lygiai po metų populiariausia dešimtmečio grupė valdžios sprendimu buvo išformuojama, kaip kelianti grėsmę santvarkai.
„Aš buvau pasimetęs. Paskutinis turas vyko ne per arenas, bet per stadionus (...). Dainuoti mums nebereikėjo, reikėjo tik akompanuoti publikai. Vieną dieną 11 tūkst. žmonių dainuoja tavo dainą, o kitą – viskas baigėsi, reikia pradėti normalų gyvenimą. Mano asmeninis gyvenimas taip pat subyrėjo į šipulius. Kartą grįžau namo po koncerto – spintos tuščios, žmonos nėra“, – prisimena V. Prapras.
Nutrūkus koncertinei veiklai, V. Prapras sako – be darbo nelikęs, tačiau vidinė tuštuma neužgijo dar kurį laiką.
„Buvo iš ko gyventi, bet buvau vienišas. Lyg ir laikai juos draugais, tačiau lieki vienas ir nereikalingas. Taip ir veikia amerikietiški kalneliai – šiandien tu ant bangos, o rytoj esi niekas“, – teigia jis.
1995 m. Viktoras, Michailas, Ričardas ir Arvydas įkūrė bendrą įmonę, tačiau kilusi finansų krizė pakoregavo jų planus.
„Aš pasakiau: „Chebra, darykime tai, ką mokame daryti geriausiai.“ 1996 m. vėl susibėgome ir grojome iki 1999-ųjų. Iš muzikos susikūrėme viską, ką turime, – Vingio parke pradėjome, Vingio parke baigėme“, – sako V. Prapras.
