„Nežiūriu į savo personažą atmestinai – neateinu tik pasiimti čekio, noriu sukurti kažką, kas man turėtų prasmę“, – LRT.lt sako aktorius Adrianas Paulas, išgarsėjęs Dankano Maklaudo vaidmeniu seriale „Kalnietis“. Po 20 metų į Lietuvą sugrįžęs aktorius negaili pagyrimų Vilniui, atskleidžia, kodėl dar neparagavo šaltibarščių, ir leidžiasi į prisiminimus apie svarbiausią vaidmenį ir tris vaikus, apie kuriuos šiandien sukasi jo gyvenimas.
– Į Lietuvą atvykote ketvirtadienį, tad veikiausiai jau spėjote kažkiek pasidairyti. Mums, vietiniams, visad smalsu sužinoti, kokį įspūdį svečiams palieka mūsų šalis, miestas.
– Supratau, kad nors Lietuvoje lankiausi prieš 20 metų, tada nieko nepamačiau – visą laiką praleidau filmavimo aikštelėje. Pamenu, atsikeldavau popietę, gal apie 16 val., ir skubėdavau į filmavimus, vykusius per naktį, o grįžęs vėl skubėdavau išsimiegoti. Taigi atmintyje išliko tik tam tikros detalės.
Šįkart pasivaikščiojęs supratau, koks iš tiesų žavus šis miestas. Labiausiai man įstrigo jo kvapas (vis užuosdavau kažkokių, matyt, čia populiarių kvepalų aromatą) ir ramybė. Keista, nes nors Vilniuje yra daug žmonių, palyginti su kitais dideliais pasaulio miestais, čia ganėtinai tylu. Mane tai išties sužavėjo. Žmonės taip pat pasirodė labai malonūs, taigi kol kas man čia labai patinka.
– Galbūt ragavote ir mūsų virtuvės pasididžiavimo šaltibarščių ar cepelinų?
– Kol kas dar ne. Tiesą pasakius, nevalgau mėsos ir pieno produktų, mano racione daugiausia daržovės, žuvis. Tačiau ką gali žinoti, galbūt susigundysiu ko nors paragauti.
Kai man buvo 20–30 metų, mąsčiau tik apie karjerą, viskas sukosi apie darbą. Dabar turiu tris vaikus ir dabar jie yra mano karjera.
– Lietuvoje esate gyva legenda – serialas „Kalnietis“ čia buvo itin populiarus.
– Nežinojau! Nors pastebėjau, kad gatvėje patraukiau porą žvilgsnių. (Juokiasi.) Manau, kad „Kalnietis“ toks sėkmingas buvo todėl, kad sujungė daugybę skirtingų žanrų (romantinį, istorinį, veiksmo ir kt.), gvildeno temas, jausmus bei emocijas, artimas daugeliui. Būtent todėl jis pritraukdavo skirtingų pasaulio šalių, kultūrų ir amžiaus kategorijų žiūrovų.
– „Kalniečio“ žiūrovai savo ekranuose išvysdavo jau sudėliotą ir išbaigtą jūsų darbo rezultatą, tačiau ko žiūrovas nematė?
– Vis prisimenu istoriją, nutikusią pastarąjį kartą viešint Lietuvoje, per „Kalniečio“ tęsinio filmavimus. Vieną vakarą išėjau vienas pasivaikščioti po miestą. Mane atpažinęs vienas jaunuolis pradėjo svarstyti, koks mano darbas lengvas ir patogus – tereikia išmokti tekstą.
Suprantu, kad yra ir daugiau žmonių, kurie taip mano, bet iš tiesų aktorystė yra darbas ir kartais labai sunkus – tenka dirbti ir naktimis, o kai visi keliasi anksti ryte, aš pavargęs einu išsimiegoti, atrodo, kad nieko nepamatau, neturiu kada susitikti su draugais ir pan. Kartais šis darbas iš tavęs pareikalauja labai daug.
Nepaisant to, darbas seriale „Kalnietis“ man buvo didelis malonumas, o kurdamas Dankano Maklaudo vaidmenį labai daug išmokau ir pasisėmiau, tai pakeitė mane kaip žmogų. Tai tikrai buvo vienas man svarbiausių projektų ir didelė pamoka.
– Vis tik Dankanas Maklaudas turbūt nebūtų taip išpopuliarėjęs, jei ne jį kūrusio aktoriaus, t. y. jūsų, indėlis ir charizma.
– Iš pradžių tebuvau vienas iš daugelio aktorių, bandžiusių gauti šį vaidmenį. Vėliau mūsų liko penki, po to – du. Galiausiai pasisekė man. Manau, kad tai sėkmės dalykas, nes niekada nežinai, kaip ir kodėl viskas susidėlios.
Nuo akimirkos, kai vaidmuo atitenka tau, personažas ir jo tolesnis kūrimas pereina į tavo rankas. Tiesiog negali savęs ir savo požiūrio nesudėti į vaidmenį.
Niekada negalėjau į savo personažą žiūrėti atmestinai – neateinu tik pasiimti čekio, tai manęs niekada nedomino – noriu sukurti kažką, kas man turėtų prasmę. Todėl gerai pamenu, kaip kiekvieną savaitę sėdėdavau su scenarijaus autoriais ir kalbėdavausi, diskutuodavau. Jie kūrė istorijos vingius, o man buvo svarbu suprasti, kaip joje jaučiasi mano personažas, koks jo požiūris, kokios vertybės, mano manymu, turėtų būti atskleistos ar atspindėtos.
Atsimenu, netgi buvo epizodas, kai Maklaudas susitiko su sena drauge, pažįstama dar nuo nacių Vokietijos laikų. Ji norėjo nužudyti vieną politiką, o Maklaudas tam nepritarė ir norėjo ją sustabdyti. Norėjau daugiau gilumo toje situacijoje, tad pasiūliau parodyti, kad anksčiau jie turėjo daug intymesnį santykį ir su kokiomis dilemomis šiais laikais jiems tenka susidurti, kaip jie jaučiasi ir pan. Manau, kad aktorius gali tai daryti, norėdamas labiau atskleisti personažą.
Galiausiai supranti, kad gyvenimui baigiantis norėsi turėti ne daugiau pinigų, norėsi daugiau laiko.
– Jūsų kolegos neretai sako, kad aktoriui tokie ikoniški ir populiarūs vaidmenys neretai tampa ne tik laime, bet ir prakeiksmu. Sutinkate?
– Taip, yra tiesos. Visi mane pirmiausia atpažįsta kaip kalnietį, nesvarbu, kad esu sukūręs dar kelias dešimtis vaidmenų. Vis tik negalime neigti savo praeities – mes esame visi tie sprendimai, kuriuos kada nors priėmėme. Neverta dėl to sielvartauti, tiesiog reikia priimti, kad viskas gyvenime yra mūsų pasirinkimų pasekmė.
– Neretai garsių aktorių biografijose minima, jog vienas ar kitas vaidmuo pakeitė jų gyvenimą, jūsų atveju tai – Dankanas Maklaudas. Ar jūs taip pat pasakytumėte, kad jis pakeitė gyvenimą?
– Greičiausiai. Šis vaidmuo tikrai mane pakeitė. Prieš šį serialą nusifilmavau dviejuose kituose, atlikau ne vieną kitą vaidmenį ir visada galvojau, kaip norėčiau padėti vargstantiems vaikams ir pasirūpinti jų gerove. Neabejoju, kad norėdami gražesnio pasaulio, turime pradėti nuo vaikų ir jų auklėjimo.
Vaidmuo „Kalnietyje“ man padėjo šį tikslą įgyvendinti, įkūriau savo paramos fondą, padedantį sunkiai besiverčiantiems ir sergantiems vaikams. Tai man labai daug davė, nes galėjau pamatyti, ką vaikai išgyvena, atsidūrę vaikų namuose, augdami be tėvų ir pan. Tai labai padėjo iš naujo įvertinti savo gyvenimą ir tai, kas esu, leido pamatyti, kad visada bus žmonių, turinčių daug mažiau.
Tai apskritai priverčia labiau vertinti gyvenimą. Galiausiai supranti, kad jam baigiantis norėsi turėti ne daugiau pinigų, norėsi daugiau laiko. Laiko dar pagyventi. Suvoki, kad turime vertinti visus mums duotus metus ir viską, ką turime.
– Ar kada nors galvojote apie pasitraukimą iš ekranų, kino industrijos?
– Kiekvienas esame skirtingas – vieni yra kūrėjai, kiti gamintojai, treti – darbininkai ir pan. Esu kūrėjas, man tai teikia pilnatvę, todėl vis dar esu kino industrijoje. Tačiau žinoma, apie pasitraukimą taip pat esu pagalvojęs. Buvo pandemija, laikotarpiai, kai turėjau mažiau vaidmenų ir svarsčiau, ar yra prasmės tęsti.
Galų gale su amžiumi keičiasi ir tavo intencijos. Kai man buvo 20–30 metų, mąsčiau tik apie karjerą, viskas sukosi apie darbą. Dabar turiu tris vaikus ir dabar jie yra mano karjera. Jie – man svarbiausi. Šiandien labiau mėgaujuosi eidamas į sūnaus futbolo varžybas nei leisdamas laiką mieste ar dar kur nors.
Be to, jau dabar vaidindamas veiksmo scenose taip lengvai nuo žemės neatšokčiau. (Juokiasi.) Viskas gyvenime keičiasi į gera, tik mokėkime tai vertinti.
Niekada negalėjau į savo personažą žiūrėti atmestinai – neateinu tik pasiimti čekio, tai manęs niekada nedomino – noriu sukurti kažką, kas man turėtų prasmę.
– Jūsų vaikai jau matė „Kalnietį“?
– Kol kas nebent trumpus epizodus šen bei ten. Jiems daro įspūdį, kad mane atpažįsta kaip Dankaną Maklaudą, kad turiu gerbėjų, kurių ypač daug sutinkame mano rengiamose „The Sword Experience“.
Tačiau jų amžius dar toks, kad parodyti serialą jiems būtų rizikinga – ten daug žudymo ir meilės scenų, nežinau, kaip savo dešimtmečiui paaiškinčiau, ką lovoje veikiu su kita moterimi. O Maklaudas meilės istorijų turėjo daug. (Juokiasi.) Tačiau vaikai jau po truputį artėja prie to amžiaus, kai galės nuosekliai išvysti, kas tas „Kalnietis“.
– Gerbėjams visuomet smalsu daugiau sužinoti apie savo mėgstamus aktorius, juos sutikti gyvai, užkalbinti, o kur dar laisvalaikiu persekiojantys paparacai. Ar lengva apsaugoti savo šeimą ir privatų gyvenimą nuo viešumos?
– Yra labai plona riba. Kai pagalvoju, dabar viskas dar sudėtingiau, nei buvo prieš 20–30 metų, – šiandien visas gyvenimas atsiduria socialinėse medijose, aktoriai dalijasi savo mintimis, veiklomis... viskuo. Aš taip negalėčiau – esu linkęs labiau saugoti savo privatumą. Aš atsiveriu tiek, kiek noriu.
Jei būčiau garsesnis, toks kaip Holivudo žvaigždės, turbūt būtų gerokai sunkiau. Pamenu, kai aš buvau paparacų akiratyje, kai Paryžiaus ar Romos gatvėse mane sekiojo fotografai, kartais vargindavo, kad išėjus iš namų žmonės norėjo su manimi fotografuotis, užkalbinti, pabendrauti.
Kartais paprasčiausiai pavargdavau. Dauguma žmonių tiesiog nesupranta, kad mums tai yra darbas. Malonus, tačiau darbas. Tomas Hanksas kartą pietavo ir priėjęs vyras paprašė autografo. Aktorius atsisakė, paaiškindamas, kad tai jo laisvas laikas ir jis nori gyventi gyvenimą netrikdomas. Autografų dalijimas mums – taip pat darbas. Kartais tiesiog norisi gyventi savo gyvenimą ramiai, netrukdomam.
– Laiko susitikti su gerbėjais Lietuvoje netrūks, gegužės 25–26 dienomis „Litexpo“ vykstančiame renginyje „Comic Con Baltics“ jie galės jus išvysti, drauge įsiamžinti, gauti jūsų autografą. Ko tikitės iš šio savaitgalio?
– Net neabejoju, kad bus smagu pasimatyti. Beje, jutube turiu savo kanalą, dalijuosi „Carry-on Chronicles“ – aplankęs skirtingus miestus, įdedu vaizdo įrašą. Jau pradėjau montuoti siužetą apie Vilnių. Kai pagalvoji – prieš 20 metų daugelio dalykų dar net nebuvo. Vien kiek skirtingų transporto priemonių šiandien galima išvysti miesto gatvėse. Manau, kad tikrai turėsiu kuo pasidalyti. Taigi net neabejoju, kad čia puikiai praleisiu laiką.
