„Mano senelis man yra kažkas nepasiekiamo“, – sako Merūnas Vitulskis. Operos solistas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dinastijos“ dalijasi savo šeimos istorija ir muzikinio kelio pradžia, kuriai įtakos turėjo garsus šeimos menininkas – Aleksandras Vitulskis.
Merūno įkvėpimas – senelis Aleksandras
Merūno senelis – Vilniuje gyvenęs ir kūręs dailininkas Aleksandras Vitulskis, kuris kruopščiais darbais žavėjo ne tik meno mylėtojus, bet ir jo kūrėjus.
„Senelio niekada nepažinojau, tačiau iki šiandien žmonės, kurie buvo jį sutikę, sako, kad jis buvo įtaigus ir charizmatiškas žmogus, kuris ėjo iš proto dėl to, ką darė. Jis paišė nuo ryto iki vakaro. Močiutė pasakojo, kad bloknotas su pieštuku iš jo kišenės niekuomet nedingdavo“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje prisiminimais dalijasi M. Vitulskis.
A. Vitulskio kūrybinis palikimas saugomas šalies muziejuose ir privačiose kolekcijose, tačiau didžiausia jo dalis išlikusi šeimos namuose – Kaune, kuriuose gyvena jo dukra Almonė Vitulskytė.
„Mama buvo didžiausia jo mūza ir kritikė. Jis mėgo atvirą kūrybą, atskleidžiančią moters grožį – mamai tas nepatiko. Tėtis labai mylėjo mamą, moterys jam buvo grožis“, – prisiminimais dalijasi ji.
Be komiksų, iliustracijų, paveikslų ir žmonos portretų, A. Vitulskis mėgo vaizduoti ir gyvenimiškąsias šeimos akimirkas.
„Jis dažnai paišydavo savo vaikus. Nuotraukų nėra tiek daug, tačiau piešinių – begalė. Jis piešdavo miegančias dukras, jų delniukus, žvilgsnius, emocijas“, – priduria operos solistas.
Dailininkas pasižymėjo ir dideliu patriotiškumu, M. Vitulskis sako, kad dėl to anuomet senelis A. Vitulskis susilaukdavo kritikos.
„Jis buvo didelis patriotas. „Draugai“ greitai papasakodavo apie jo darbus tiems, kam nereikėjo pasakoti. Dėl savo darbų buvo apklausiamas, tai buvo perduota ir vaikams: mano mama, mano teta visuomet kalbėdavo apie Lietuvą, dabar ir aš dažnai apie tai mąstau“, – teigia M. Vitulskis.
Menininko genas išliko gyvas ir po Aleksandro Vitulskio mirties. Šiandien jis ryškiausiai skleidžiasi jo anūko Merūno sceniniame pašaukime.
„Augau tarp šventosios trejybės“
M. Vitulskis pasakoja, kad, mirus seneliui, po 14 metų jis tapo pirmuoju vyru šeimoje ir buvo auginamas globėjiškų moterų – mamos, tetos ir močiutės rankų.
„Augau tarp „šventosios trejybės“: tetos, močiutės ir mamos. Tai trys moterys, davusios man be galo daug meilės“, – priduria jis.
Kaip teigia operos solistas, jo gimimas buvo didelė staigmena visai šeimai.
„Aš buvau mylimas netyčiukas – stebuklas, kuris įvyko šeimoje ir nustebino visas moteris. Kai mano močiutei paskambino iš ligoninės, ji negalėjo patikėti. Tokia buvo mano pradžia, pirmą savo naktį praleidau lagamine“, – su šypsena pasakoja Merūnas.
Merūnas tikina, kad vaikystė tarp moterų pakeitė jo pasaulėžiūrą, už kurią jis visuomet bus dėkingas.
„Moterys yra spalvoti sutvėrimai, jose daug chemijos – visa cheminių elementų lentelė, kuri kartais nušvinta šviesiomis, o kartais niūriomis spalvomis. Man, kaip vyrui, neturėjusiam vyro pavyzdžio, tai atrodė normalu. <...> Mačiau, kaip joms nelengva, juolab sovietmetis vienišoms moterims uždėjo nelengvą šleifą, įvairiausių apkalbų netrūko – visi turėjo būti vienodi, o mano šeima buvo kitokia. Dabar už ją esu dėkingas Dievui“, – teigia Merūnas.
Likus savaitei iki Merūno 16-ojo gimtadienio, mirė jo mama, gydytoja Aurelija Vitulskytė.
Merūnas teigia, kad dabar vaikams paklausus apie močiutę jis atsako: „Ji būtų pati laimingiausia, turėdama galimybę jus pažinti.“
„Mano mamos mirtis yra momentas, kai mano šeima suskilo į gabaliukus. Man buvo labai sunku save surinkti, neįsivaizdavau savęs be savo mamos. Taip pat buvo mano močiutei ir tetai. Aš nežinojau, kur man gyventi, – ar grįžti pas močiutę, ar gyventi su patėviu, mano sesutė buvo labai mažai. Tai buvo juodas periodas“, – priduria muzikas.
„Neturėjau kelrodės žvaigždės“
Merūnas sako, kad pašaukimą būti menininku jis jautė nuo pat vaikystės. Jo smalsumą kurti žadino senelio tapyti paveikslai, menantys jo atminimą ant vaikystės kambario sienų.
„Vaikystėje mane stipriai veikė mano kambarys, jis buvo pilnas paveikslų, svarsčiau būti dailininku. <...> Atsimenu, kai mama klausė, kieno pavardę noriu pasilikti – man nekilo abejonių, aš norėjau būti Vitulskiu, ir dabar šią pavardę nešioju su pasididžiavimu“, – teigia jis.
Tačiau, anot operos solisto, savojo kelio teko ieškoti net vienuolyne.
„Dažnai tėvai būna kelrodės žvaigždės, kurios padeda susivokti. Aš žinojau, kad eisiu meno keliu, nors norėjau stoti į vienuolyną. Patys vienuoliai pasakė, kad mano gyvenimo kelias kitoks. Tuo metu daug galvojau apie muziką, išmokau groti gitara“, – teigia jis.
Merūno teta pasakoja, kad apie pirmuosius žingsnius muzikos kelyje šeima nežinojo, tačiau paaiškėjo, kad savo kelią jis pasirinko tinkamai.
„Į akademiją (Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – LRT.lt) jis nušuoliavo pats, net mums nieko nesakė. <...> Jo balselis buvo stiprus, dėstytojai prašė nesakyti jam, kad jis gerai dainuoja, kad tik neužriestų nosies“, – priduria Merūno teta Almonė.
2006 m. apie Merūną sužinojo ir Lietuvos televizijos žiūrovai – jis tapo muzikinio projekto „Kelias į žvaigždes“ nugalėtoju.
„Buvo nelengva: dėmesys, žurnalistai, telefonas netilo. Tai buvo mums neįprasta, bet aš be galo juo didžiavausi, tik sakiau: „Mokykis ir dirbk“, – prideda Merūno teta.
Dabar Merūnas dėkoja savo žmonai, kuri tapo jo gyvenimo įkvėpimu.
„Šviesiausias mano periodas buvo išėjimas iš namų. Iš didelės meilės saugant žmogų, galima jį sunaikinti. Man trūko savarankiškumo, išėjimas man padėjo susivokti, kad savo gyvenimo tikslų turiu siekti pats. Sutikau savo šviesulį – gryną ir tikrą – Eriką. Ji buvo kitoks žmogus, vieno žmogaus armija“, – prisipažįsta Merūnas.
Parengė Emilija Balcerytė.
Visą laidą žiūrėkite čia:
