„Kartais pavydžiu tėveliams, kurie geba atsilaikyti prieš vaikų prašymus ir pastato juos į griežtesnius rėmus“, – juokiasi tituluota šokėja, trenerė ir teisėja Eglė Visockaitė, LRT.lt pasakojanti, kad ir jos mama mėgo lepinti bei sunkiai atsispirdavo jos ir sesės norams. Eglė sako, kad iš tėvų ima pavyzdį ir vaikus auklėja per pokalbius, tai ypač svarbu auginant aštuonerių sūnų ir trylikametę dukrą. „Labai svarbu, kad šiuo laikotarpiu paauglys neužsidarytų ir žinotum, kas dedasi jo mintyse“, – neabejoja ji.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kaip jus auklėjo tėvai, žinomi šokių treneriai ir teisėjai Aušrelė ir Virginijus Visockai?
– Sakyčiau, labai demokratiškai. Mūsų namuose viskas buvo sprendžiama pokalbiais ir susitarimais. Tarkime, sesė nenorėjo šokti, tad tėvai jos ir nevertė – gerbė jos nuomonę bei pasirinkimą užsiimti kita veikla, nors jiems tikrai būtų buvę daug patogiau, jei šokius būtume lankiusios abi, būtų galėję mus kartu nuvežti, parsivežti ir pan.
Tėvai visada buvo mūsų geriausi draugai, galėjome drąsiai jiems pasipasakoti, paklausti jų patarimo, pasitarti. Manau, kad toks ir turėtų būti ryšys – kuriamas ne per baimę, o per pasitikėjimą ir pokalbius.
Tiesa, buvo ir kita medalio pusė – mama mėgo mus palepinti, o mes su sese tuo naudodavomės – kadangi ji negalėjo atsispirti mūsų prašymams, išprašydavome visokiausių žaislų, daiktų... Turbūt natūraliai perimame savo tėvų auklėjimo modelį, todėl pastebiu, kad ir savo šeimoje atkartoju kai kuriuos scenarijus. (Juokiasi.)
– Taip pat negalite atsispirti vaikų prašymams?
– Taip! Net ir žinodama, kad jiems tai ne visada išeina į naudą, ypač kalbant apie saldumynus ar žaislus, kurių namuose ir taip netrūksta. Aš kartais net pavydžiu tėveliams, kurie geba atsilaikyti prieš vaikų prašymus ir pastato juos į griežtesnius rėmus. Norėčiau turėti tvirtesnį stuburą, juolab žinau, kaip greitai vaikai išmoksta manipuliuoti, žino, kaip prieiti prie tėvų, kokiais žodžiais ar žvilgsniu juos palenkti.
– Turbūt net neverta klausti, kas jūsų namuose yra gerasis policininkas...
– Mano vyras tikrai nėra blogasis policininkas, tačiau jam geriau sekasi atsilaikyti prieš vaikų pageidavimus, moka atsakyti tvirčiau, griežčiau. Todėl, jei matau, kad man reikia pagalbos, kreipiuosi į jį. (Juokiasi.)
– Kai kurie tėvai nemažai laiko skiria knygoms, tinklalaidėms apie auklėjimą, kiti tikina, kad geriausias patarėjas yra intuicija. Kuo vadovaujatės jūs?
– Neišrasi dviračio – kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl be intuicijos neišsisuksi – turi jausti jį ir jo emocijas. Taigi aš dažniau kliaujuosi nuojauta, kartais – kitų mamų patirtimis. Žinoma, jei iškiltų sunkumų, su kuriais pačiai susidoroti būtų sunku, tikriausiai ir aš ieškočiau informacijos ar specialistų pagalbos, kreipčiausi į vaikų ir paauglių psichologą.
– Jūsų dukrai jau 13 metų, ar dar neužklumpa paauglystės iššūkiai?
– Džiaugiuosi, kad su dukra esame labai geros draugės. Daug su ja bendraujame, kalbamės, einame kartu pasivaikščioti. Labai svarbu, kad šiuo laikotarpiu paauglys neužsidarytų ir žinotum, kas dedasi jo mintyse. Beje, dukra kartais juokiasi, kad man gali daugiau patarti nei aš jai. Iš tiesų, kai palyginu save jos metų ir dabartinius paauglius, suprantu, kad jų žvilgsnis jau visai kitoks, jie mąsto labai moderniai.
– Pastaruoju metu vis garsiau moksleiviai prabyla apie mokykloje jiems kylančius iššūkius, emocinius sunkumus. Ar visada lengva pastebėti vaiko išgyvenimus?
– Nepastebi tada, kai neskiri pakankamai laiko bendravimui su vaiku. Jei neužsisuki tik savo darbuose, dalyvauji jo gyvenime, kalbiesi, domiesi, manau, tikrai sužinosi, kuo tavo vaikas gyvena. Lengviausia praleisti problemas tada, kai viską paleidi savieigai, kai atrodo, kad vaikui viskas sekasi, kažką veikia tyliai užsidaręs kambaryje, bet niekas nepasigilina, ką jis mąsto ir ką išgyvena.
Iš tiesų susimąstau, kad anksčiau, kai aš buvau moksleivė, labai retai išgirsdavome apie paauglių patiriamus sunkumus, dabar iš savo vaikų girdžiu, kad daug daugiau moksleivių prabyla apie sudėtingus išgyvenimus. Turbūt prie to prisideda ir tai, kad dabar jie yra uždaresni, mažiau laiko praleidžia kieme bendraudami ir daugiau laiko skiria išmaniesiems telefonams. Tikiu, kad ir tai paveikia jų būseną.
Pati esu šokių trenerė ir dirbu su paaugliais. Matau, kaip jiems svarbu turėti veiklos ir tikslą, tada jie būna užimti, motyvuoti, turi savo tvarkaraštį, bendruomenę, kurioje gali išsikalbėti, o fizinis krūvis padeda išsikrauti. Matau, kaip padeda ir jų emocinei būklei, padeda atsispirti žalingiems įpročiams ir veikloms.
– Ar jūsų vaikai lanko šokius?
– Sūnus lanko. Nepasakyčiau, kad turi daug entuziazmo, tačiau jam patinka būti su mama ir susitikti su draugais. Ar šoks ateityje, laikas parodys. O dukra nuo mažų dienų šokti nenorėjo. Buvau kelis kartus atsivedusi į salę, vis patikrindavau, ar paaugus nuomonė nepasikeitė, tačiau ją labiau domino kitos veiklos. Taigi leidome rinktis tai, kas jai įdomu. Kaip ir sakiau, svarbiausia, kad vaikas turėtų kuo užsiimti, nes tai padeda ir jo būsenai ir asmenybės ugdymui.
– Trumpai aptarėme kylančius iššūkius, tačiau norisi sužinoti, kas jums gražiausia motinystėje?
– Nieko nėra gražiau už tą besąlygišką vaikų meilę... Nuo pat pirmos dienos.
