Žinoma renginių vedėja juokauja, kad blogiausias jos įprotis yra išsakyti nuomonę, net jei niekas jos neklausia. „Ir dar esu dietų čempionė!“ – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ juokiasi iš Joniškio kilusi Laima Tamulytė-Stončė. Moteris su žurnalistais atvirai kalba apie kilogramus, kaip sunkiai susilaukė dukros, neslepia ir ištikusios sunkios mamos ligos. Ji tiki, kad kai likimas duoda kažką svarbaus, kažką reikšmingo ir atima.
Žodžių kišenėje neieškanti renginių organizatorė ir vedėja, dainininkė Laima Tamulytė-Stončė, scenoje geriau žinoma Mamos Rock'n'Roll vardu, sako galinti laisvai užmegzti pokalbį su visai nepažįstamu žmogumi. O štai nekalbėti gerą humoro jausmą turinčiai moteriai yra tokia pat kančia, kaip ir laikytis dietos.
„Čia turbūt yra mano bėda, kad net su visai nepažįstamais žmonėmis galiu tęsti pokalbį labai ilgai. Absoliučiai apie viską, kai keliaujame, kai susipažįstame. Tas pats ir mano (vyras – LRT.lt) Gediminas – visiškai tokie patys žmonės esam. Bet kur: degalinėj užkalbinti, parduotuvėje mes galim kalbėt ilgiausiai. Aš galiu kalbėt, kalbėt ir kalbėt – ir man labai gera kalbėti. Net neįsivaizduoju, koks mano žodžių limitas per dieną.
Aš prisimenu, konservatorijoj mes turėjom aktorinio dėstytoją. Įsivaizduokit, jis man buvo davęs bausmę už tą nuolatinį komentavimą, man buvo uždraudęs kalbėti: „Tamulyte, tau negalima kalbėti! Išgirsiu bent vieną žodį, nevaidinsi iš viso, negalėsi atsiskaityti už mano darbą.“ Aš galvojau, kad numirsiu. Žinokit, tai yra tokia kančia! Tai yra kažkas baisaus. Tai taip pat, kai pradedi laikytis dietos ar dar kažkas“, – sako L. Tamulytė-Stončė.
Pradedi suprasti, kad tu nesi konteineris, į save negali dėti visko.
Dar viena sritis, kurioje Laima irgi buvo ilgokai užstrigusi, – dietos. Pati neslepia, niekada nebuvusi tipinė scenos moteris. Pokštavo pasivadinusi Mama Rock'n'Roll, o iš tiesų jautėsi įkalinta savo kūne.
„Jūs pagalvokit, 25 metai merginai, o svoris – 130 kilogramų! Tu gali ten visiems deklaruoti, kad tau labai gera ir smagu, nes išeities kitos nėra. O ką daryt? Negi dabar sakysi: „Kokia aš apsileidusi, kokia aš stora, kaip man blogai.“ Na, Dieve mano, taip, aišku, buvo blogai. Prakaituoji, širdis plaka, sąnarius skauda. Tai yra konkretus sveikatos neturėjimas. Tai yra nenormalu. Pripažinkim, – tarsi į antsvorio turinčius žmones kreipiasi laidos viešnia. – Iš dalies tai yra paties žmogaus apsileidimo bėda – už tave gi niekas to kotleto neįdėjo į burną, gi pati pasiėmei šakutę ir valgai.
Tuomet pradedi dėliotis savo mintis, ko tau reikia: ar tu nori būti, kaip sakau, stora, laiminga su „bliūdu“, ar tu nori kažką daryti su savimi ir būti sveika, gyventi ilgai, nes visi puikiai žinom, kas paskui gresia, turint antsvorį, – ligos. Bet keista, visi mano, kad mes čia visi jauni gyvensim. Na, žinokit, ateina ta senatvė ir kokybiška senatvė priklausys nuo to, kaip tu gyveni dabar. Tai jeigu aš nieko nedarau dabar, ką aš padarysiu, kai būsiu senas žmogus, bala žino, kaip man tada seksis.“
Stoja skrandžio veikla, nevirškina ir vis gauni patarimą, kaip pas mus labai populiaru: „Išgerk tabletę.“ Na, ir pas močiutę valgyk toliau.
Galėčiau būti dietų čempionė, juokiasi Laima, išbandžiusi įvairiausius valgymo ir nevalgymo būdus. O numesti antsvorį padėjo paprasta savivoka – ji valgo stipriai per daug.
„Aš turbūt viską patyriau: ir skrandžio plovimus, ir maisto toleravimo ir netoleravimo testus, ir badavimus, ir įvairias dietas: vokiškas, itališkas, ryžių, Vaikulės. Bet geriausias dalykas yra, kai pradedi dirbti su profesionalais. [...] Negali taip mėtytis nuo žurnalo prie žurnalo, kur pačios skambiausios antraštės yra: „Per 1 savaitę – 7 kilogramai.“ O, kaip šaunu! Ar jūs manot, kad čia normalu? Per vieną savaitę numesti septynis kilogramus? [...] Tai man labai gerai padėjo dietologo pasiūlymas. Susirašai mėnesio grafiką, ką valgysi. Vieno apsipirkimo metu reikėjo susidėti. Neužteko vieno vežimėlio“.
Tada pasidarė baisu. Pradedi suprasti, kad tu nesi konteineris, į save negali dėti visko. Tada pradedi žiūrėti, nuo ko tau darosi negerai, kodėl, kaip sako, stoja skrandis. Stoja skrandžio veikla, nevirškina ir vis gauni patarimą, kaip pas mus labai populiaru: „Išgerk tabletę.“ Na, ir pas močiutę valgyk toliau. Tai aš sakiau, aš nušaučiau visus farmacininkus, kurie reklamuoja visus tuos virškinimo fermentus, užuot pasakę, kaip žmogui reikia sveikai gyventi“, – piktinasi antsvorio atsikračiusi žinoma renginių vedėja.
Jūs manote, kad kiekvienas sportuojantis žmogus su didžiausiu malonumu kiekvieną rytą keliasi ir nepriklausomai nuo to, lyja ar nelyja, bėga tuos savo kilometrus?
Nors sportas vadinamas sveikata, jis, prisipažįsta Laima, ne jai. Moteris tikina išmėginusi ir intensyvias treniruotes. Tiesa, laidos viešnia stengiasi gyventi aktyviai, tačiau iš visų fizinės veiklos formų renkasi greitą vaikščiojimą, o sveiko maisto gaminimą vadina meditacija.
„Jūs manote, kad kiekvienas sportuojantis žmogus su didžiausiu malonumu kiekvieną rytą keliasi ir nepriklausomai nuo to, lyja ar nelyja, bėga tuos savo kilometrus? – retoriškai klausia pašnekovė. – Taigi ne visada. [...] Dabar kokia pasidarė manija šauni su tuo maisto gaminimu. Bent vieną dalyką karantinas davė gerą. Mes vėl supratom, kad mes mokam, galim, kad mums patinka gaminti. Gal kitiems ne. Man, pavyzdžiui, maisto gaminimas yra meditacija.“
Buvo labai populiarus variantas, kad tau pastato kėdę ir tu turi per jos apačią pralįsti. Kai tu nepralendi, tu supranti, kad tu esi netinkamas.
Kitas meditacijos būdas yra susijęs su piešimu. Laima jo griebiasi, kai apima liūdesys ar apninka niūrios mintys. Dabar moteris sako gyvenanti savo gražiausią ir prasmingiausią laiką. Gimus dukrai, namai prisipildė kitokių rūpesčių ir naujų džiaugsmų. Tačiau niekur nedingo ir mylimas darbas.
„Aš labai pradėjau vertinti savo namų erdvę, nebetaškyti savęs bet kur, nebeiti bet kur, nedalyvauti, kur man nereikia, kur man nesinori. Pradėjau labai save saugoti, nes supratau, kad už mane nieks nenugyvens mano gyvenimo ir viso to, ką aš pati išgyvenu, man nereikia publikuoti, kad aš galėčiau tuo pasidžiaugti.
Kai buvo tas 2020-ųjų pandeminis laikotarpis, visi bandė keistis, ieškojo savęs, keitė profesijas, dar kažką. Nesvarbu, kad man mažoji buvo ant rankų, bet irgi galvojau, kad čia viskas keisis, negalėsiu dirbti savo darbo, reikės kažką kita daryti. Bet taip nenorėjau, man taip patiko mano darbas – būti tarp žmonių, daryti jiems šventę. Tai mano pašaukimas ir dirbdama tokį darbą esu laiminga. Tada nusiraminau ir likau ten, kur jaučiuosi gerai. [...]“, – pasakoja L. Tamulytė-Stončė.
Po vidurinės mokyklos iš Joniškio kilusi mergina rinkosi režisūros studijas Klaipėdos universitete, tačiau tada sėkmė nusisuko. O po metų pirmu numeriu Laima įstojo į Vilniaus konservatoriją.
„Nesvarbu, kad buvo aukštesnioji mokykla, bet man buvo taip svarbu, kad aš būsiu ne vadybininkė, o pati stovėsiu ant scenos. Mes gi visi norėjome būti aktoriai. [...] Aš atėjau į tuos bandomuosius, kai galima pasibandyti, pasirodyti, parodyti, kaip tu ten šoki, dainuoji. Tai režisierė Tamulevičiūtė man pasakė: „Pridėti yra labai lengva, nuimti yra labai sunku.“ Aš buvau tokia gana putli mergina, tai va man buvo paaiškinta: „Tau tikriausiai nereikės to kėdės egzamino.“ Buvo labai populiarus variantas, kad tau pastato kėdę ir tu turi per jos apačią pralįsti. Jei nepralendi, tu supranti, kad esi netinkamas. Tais momentais, kaip aš sakau, atsiranda vadinamieji standartai, į kuriuos ir dabar labai norima sukišti žmones: jeigu manekenė, tai turi būti tokio ūgio, tokių plaukų, tokio sudėjimo, įdomaus veido, jeigu strazdanota, tai dar įdomiau.
Aš galėjau uždirbti per mėnesį tiek, kad man buvo gėda pasakyti savo tėvams, juo labiau tėčiui, kuris uždirbdavo tris kartus mažiau negu aš, vesdama vaikų gimtadienius.
Tai va šie visi standartai buvo dar labai smarkiai galiojantys ir aš net niekam nesakiau, kad įstojau į tą akademiją. Aš tiesiog nuėjau į tą konservatoriją, išsilaikiau egzaminus ir, kai man pasakė, kad aš įstojau pirmu numeriu, man netgi uždavė klausimą mane priimanti vadovė. Sako: „Tamulyte, o ką jūs čia veiksite?“ – prisimena laidos viešnia. – „Tikiuosi, kad mokysiuos.“ Ir man dar vieną kartą buvo pasakyta: „O jūs matėt mūsų absolventes?“ Sakau: „Mačiau.“ O ta vadovė: „Matėt, kokios lieknos ir gražios?“
Nors būdavo skaudu, tačiau jaunystėje su daug kuo susitaikai ir eini savo keliu, sako Laima, visada tikėjusi ir kliovusis likimu. Žinoma renginių vedėja, vos atvykusi į sostinę, jau antrą savaitę gavo pasiūlymą iš kurso draugo vesti vaikams gimtadienių šventes. Ir ta švenčių karuselė taip įsisuko, kad gimtadienių elfė turėdavo po du ar tris renginius per dieną. Gana greitai kukli studentė iš provincijos tapo pasiturinčia mergina.
Ir man dar vieną kartą buvo pasakyta: „O jūs matėt mūsų absolventes?“ Sakau: „Mačiau.“ O ta vadovė: „Matėt, kokios lieknos ir gražios?“
„Tais laikais gauti 40 litų už vieną gimtadienį buvo baisingi pinigai. Aš galėjau uždirbti per mėnesį tiek, kad man buvo gėda pasakyti savo tėvams, juo labiau tėčiui, kuris uždirbdavo tris kartus mažiau negu aš, vesdama vaikų gimtadienius“, – šypsosi L. Tamulytė-Stončė.
Netrukus ji pradėjo vesti renginius suaugusiesiems. Regis, pinigai ėmė kauptis kišenėse, tačiau Laimai jie galvos neapsuko. Sustabdė paveldėtas šeimos įprotis neišlaidauti.
Aš pirmiausia pagalvoju, ką aš turėsiu rytoj, ateity – kokią pagalvėlę po savimi pasidėsiu.
„Aš buvau ta pelytė, kuri visada pasidės grūdą kitam mėnesiui, – šypsosi dainininkė. – Per karantiną daugelis mano srities atstovų verkė, kad neturi už ką gyventi. O aš žinau, kodėl. Todėl, kad jie nuolat girdavosi, kad gyvena šia diena ir leisdavo laisvai pinigus. O štai mano mąstymas kiek kitoks. Aš pirmiausia pagalvoju, ką aš turėsiu rytoj, ateity – kokią pagalvėlę po savimi pasidėsiu. Pagal visas tendencijas, pensijos aš negausiu – na, tokia jau mano darbo specifika. Tai aš jau dabar mąstau, kaip man uždirbti, kaip investuoti, kad ateityje turėčiau bankelį, iš kurio galėčiau pinigų pasiimti.“
Kai po darbų su vyru važiuoja namo, Laima beveik visada užmiega. Toks būna nuovargis. Su vyru Gediminu jie daug keliauja. Žiemą skrenda į tolimas šalis, vasarą turistauja po Europą arba autobusiuku rieda per Lietuvą.
Kai gavau Emiliją, aš netekau mamos, nes mano mamą pasiėmė liga.
Moteris ne kartą viešai pasakojo apie prarastą viltį susilaukti vaikų. Todėl istorija, kai po 20 laukimo metų šeimą aplankė gandrai, prilygo stebuklui. Bet žodis laimė siejasi ne tik su džiaugsmu. Laima tiki, kad viskas gyvenime turi savo kainą. Jos dukra gimė tada, kai mama sunkiai susirgo Alzheimerio liga.
„Aš vieną dalyką supratau, kad gyvenime nieko nebūna už dyką. Na, nebūna šiaip sau. Kai gavau Emiliją, aš netekau mamos, nes mano mamą pasiėmė liga. Mamytė mano gyva, viskas gerai, bet tiesiog yra taip, kad savo didžiąja laime, apie ką aš su ja labiausiai norėčiau pakalbėti, pasidalinti negaliu – negalim turėti tokių pokalbių. Tik iš mano pusės. Aš labai džiaugiuosi, kad turiu mamą ir tėtį gyvus. Verkiu viduje, kai pagalvoju, kad kai Emilijai bus tiek, kiek man, tikriausiai manęs jau nebus. Apie tą irgi pagalvoju“, – susimąsto renginių organizatorė ir vedėja, dainininkė Laima Tamulytė-Stončė, scenoje geriau žinoma Mamos Rock'n'Roll vardu.
Visas reportažas apie L. Tamulytę-Stončę – laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
