Menotyrininkei Ramutei Rachlevičiūtei norisi kalbėti apie meno vertę ir unikalumą, apie grožį ir trapumą, bet labiausiai – apie džiaugsmą ypatingame, kaip ji sako, menotyrininko darbe. Vis dėlto trapi būtis nudiegia itin skausmingai – moteriai tenka mokytis gyventi be anapilin išėjusių brangiausių šeimos vyrų. „Nesąmonė laidoti savo vaiką – sveiką, gražų, sėkmingą, su Amerikos universiteto diplomu. Mylimą merginų“, – atsidūsta R. Rachlevičiūtė.
Ketveri metai be vyro Fausto ir lygiai dešimt – be sūnaus Kristupo. Abu brangiausi menotyrininkės vyrai išėjo tarsi jos neišsaugoti, tarsi palikę jai amžiną kaltę. Neklausti „už ką?“ – šito Ramutė Rachlevičiūtė mokosi kiekvieną dieną. Mokosi ir nekaltinti gyvenimo, o tiesiog jį gyventi.
Vis tik pirmasis sukrėtimas, išjudinęs net tikėjimą, buvo mylimo tėvo praradimas.
„Man pirmą kartą buvo didžiausias smūgis, kai buvau tokia pavyzdinga, labdaringa, čia vaikai auga, yra vyras ir taip toliau... Aš tuo metu buvau labai įsisukusi į Šventosios Teresės vienuolyną, kuris tuo metu klestėjo. Įsivaizduokit, aš tokia pavyzdinga, viskas taip gerai eina. Vyras man dar išskyrė pinigų, aš nuperku milžinišką tortą, kuris vos tilpo į mašiną. Jis ant veidrodžio buvo padėtas. Aš žinau, kad 150 žmonių valgys. Atvežu tą tortą, man padeda jį iškelti, visą naktį meldžiuosi velyknakčio mišiose...
O iš ryto sužinau, kad mirė mano tėvas. Staiga. Sveikas, nebuvęs nė vienos dienos pensijoje. Va tada tai buvo smūgis. „Palaukit, tai kodėl man? Aš juk tokia gerutė, viską darau taip teisingai, pavyzdingai, stengiuosi ir kitiems nesigiriu...“ – klausiau savęs. Ir staigiai netekau tėvo. Tada buvo pirmas šokas, kai tikrai tikėjimas labai susvyravo. Pradedi galvoti, kad tikrai labai neteisinga. Labai. Bet gyvenimas yra... Na, turbūt įdomumas to gyvenimo yra ir paslaptingumas, kad jis yra nenuspėjamas“, – svarsto R. Rachlevičiūtė.
Ir aš galvoju: „Na, tie kaimynai amžinai ką nors prisvilina...“ O paskui – pala! Ar ne aš pupas ir burokus verdu?
Menotyrininkė spėja suktis ne tik intensyvioje pedagoginėje veikloje. Profesorė dažnai kviečiama kuruoti parodų, organizuoti meno mugių. Visgi maloniausias užsiėmimas jai – rašyti. Monografijų, studijų ir albumų dailės istorikė yra išleidusi dešimtis.
Dailės istorikės kasdienybė kukli ir toli gražu neapkrauta meno atributais. Neįkainojamus meno šedevrus vertinanti profesorė buityje neįnoringa: kavos gali atsigerti iš pirmo po ranka pakliuvusio puodelio, o ruoštis paskaitoms – prie visai nemeniškai apkrauto stalo.
„Užtat aš jūsų ir neįsileidau į namus, nes pas mane visur knygos. Šiuo metu aš esu labai intensyviame procese – einu tarp kliūčių, knygų stirtos iškrautos iš spintų ir surikiuotos man rūpimais aspektais. Ir aš visiškai nepuolu tvarkyti buto, šveisti, gaminti. Na, buitis manęs nedomina, atvirai pasakius. Nes manau, kad aš užauginau šeimą, atidaviau savo ir dabar gyvenu taip, kaip noriu. Kūrybinis darbas labai mobilizuoja ir reikalauja susikaupimo. Jeigu man reikia pradėti rašyti kažką rimto, aš pradedu darinėti šaldytuvą, tikrinti, kas mano biochemijai pasitarnautų – ar rūgštu, ar saldu, ar sūru, ar kartu. Dar nueinu į lauko spintą pasižiūrėti.
Aš paskaičiavau, kad jis 20 metų buvo be atostogų.
Bet po to, kai jau įeini į tą rašymo transą, tai aš esu ne kartą peršalusi prie kompiuterio, nes langas atidarytas, o tu taip bijai paleisti tą momentą! Kai tu jau apčiuopei, kai tau jau rašosi, tas vadinamasis įkvėpimas ateina, arba mūza. Tada jau atsikeliu visa sustirusi, sušalusi, – juokiasi pašnekovė. – O anksčiau tai dar įdomiau būdavo. Pastatau virti burokus, o burokai gi ilgai verda, tiesa? Sėdžiu, dūmai rūksta. Ir aš galvoju: „Na, tie kaimynai amžinai ką nors prisvilina...“ O paskui – pala! Ar ne aš pupas ir burokus verdu? Nulekiu į virtuvę, o ten jau tie burokai sausi ritinėjasi... Na, sunku iš tikrųjų suderinti tą buitį.“
Visgi buvo laikas, kai paklusti buičiai teko. Su vyru, šviesios atminties kompozitoriumi Faustu Latėnu, Ramutė užaugino tris vaikus. Prabangos atsiduoti mūzoms ir nardyti vien tik kūryboje pora neturėjo.
„Atsisėdu prie stalo dirbti, o mano vaikai tarpdury sustoja ir: „Mama, o gal tavo antrame stalčiuje yra šokolado ar saldainių?“ Nes žino, kad reikia mamai stimuliatorių. Ištraukiu, pasidalinu. O paskui pasižiūriu pro langą – saulė. O aš čia sėdžiu ir visus vaikus namie marinuoju? Tada išeinu laukan ir sėdžiu smėlio dėžėj. Bet čia pat galvoju: „O Dieve, palikau ant stalo tą ir tą, kaip norisi dirbt...“ Ateini prie stalo, tada gailiesi, kad vaikų nevedi... Bet čia turbūt visi tai patiria, kai augina vaikus, kaip suskirstyti tą laiką, kad nenuskriaustum ir šeimos, ir kartu nenuskriaustum savęs. [...]“, – sako R. Rachlevičiūtė.
Nesąmonė laidoti savo vaiką – sveiką, gražų, sėkmingą, su Amerikos universiteto diplomu. Mylimą merginų. Išvaizdų.
Gyvenimas trapus ir kartais baigiasi be įspėjimo. Vyro, talentingo kompozitoriaus Fausto Latėno, staigus išėjimas išgrynino Ramutės prioritetus.
„Visiems mums buvo netikėta, nes jis tikrai buvo geros fizinės formos. Ir laikėsi, ir naudojo papildus, ir visa kita. Bet, žinot, gyvenimas nežiūri. Kaip mano pažįstama daktarė sakydavo: „Tai dar pasakyk, kad miršta tik su temperatūra...“ Aišku, nuovargis, darboholizmas davė savo, – atsidūsta pašnekovė. – Aš paskaičiavau, kad jis 20 metų buvo be atostogų. Mirtis viską sustato į savo vietas, parodo, kas yra tikri draugai, kas nėra draugai. [...]“
Išėjus Faustui, Ramutei liko moteriškasis šeimos ratas: dvi dukros ir trys anūkės. Prieš 10 metų Latėnai neteko sūnaus Kristupo. Tėvams reikėjo nenusakomų pastangų, kad sutramdytų kančią ir rastų prasmę gyventi toliau.
„Gedėjimas yra baisiai sunkus darbas. Nežmoniškai sunkus. Man padėjo žmonės. Padėjo kunigai, sielovadininkai, psichologai. Tai reikia atidirbti... Negali imti ir su tuo susitaikyti, nes tai yra absoliuti neteisybė. Nesąmonė laidoti savo vaiką – sveiką, gražų, sėkmingą, su Amerikos universiteto diplomu. Mylimą merginų. Išvaizdų. Bet suprantat... Kai įsisuka depresija, ją labai sunku atpažinti. Jis šypsosi, jis geras, jis nuvažiuoja pas močiutę, išsiurbia butą, užrašė močiutės prisiminimus... Na, viskas nuostabu. Atrodo. Na, taip, matai, kad lėtesnis, kažkoks susirūpinęs. Bet ar mes patys nebūnam? Labai sunku.
Kažkokia destrukcinė savęs sunaikinimo mašina įsijungė ir praktiškai viskas, ką mes darėm kartu su vyru, neveikė – buvo neįmanoma to sustabdyti.
Aš tikrai ne iškart atpažinau. Jis bandė vienąkart išeit, mano vyras laiku pastebėjo. Mums buvo toks šokas... – pasakoja sunkiai sūnaus netektį išgyvenusi mama. – Esam įpratę manyti, kad serga nesėkmingas žmogus, kurio nemyli, kuriam nesiseka. O čia viskas sekasi! Mylimas žmonių, labai geras žmogus. Tai po to bandymo išeit aš jam pasakiau, kad „tu gali bet ką daryt, važiuok į Afriką, būk savanoriu, tu atrasi save, tu tikrai ne verslininkas“. Jis turėjo verslo diplomą. Na, ne tau verslas, tu per geras žmogus. Šiaip tie geri žmonės labai reikalingi pasauliui.. Tai, žinokit, išgyvenom siaubingą periodą. Pusantrų metų.“
Taip pat skaitykite
Po pirmojo bandymo išeiti iš pasaulio, Ramutė su vyru suprato, kad bus ir kitas. Tėvai kaip įmanydami stengėsi padėti sūnui, tačiau vėliau suprato begalintys tik laukti.
Dieve, kokia tu laiminga! Tavo vaikas turi atsivertimo galimybę. Mes tokios galimybės nebeturime.
„Mes su vyru daug kartų kalbėjom ir supratom, kad tai įvyks. Kažkokia destrukcinė savęs sunaikinimo mašina įsijungė ir praktiškai viskas, ką mes darėm kartu su vyru, neveikė – buvo neįmanoma to sustabdyti. Mes tą suvokėm. Ramybės nedavė tik mintis: „Kada tai įvyks?“ Tai, įsivaizduojat, kaip mes gyvenom? Pusantrų metų. Taip, aš buvau nuplikusi pusę galvos, vaikščiojau su peruku. Tai teoriškai vienas dalykas, bet praktiškai, kai tai įvyksta... Kai mano draugės skųsdavosi, kad vaikai narkomanai ar sėdi kalėjime, aš sakydavau: „Dieve, kokia tu laiminga! Tavo vaikas turi atsivertimo galimybę. Mes tokios galimybės nebeturime [...]“ – atsidūsta menotyrininkė R. Rachlevičiūtė.
Netekčių Ramutei nepavyktų ištverti be tikėjimo. Atsirėmusi į Dievą, menotyrininkė mokosi gyvenimą ne kaltinti, o jį tiesiog gyventi. Tokį, koks yra. Ramutė jau nebekelia klausimų, į kuriuos niekas niekada neatsakys.
Visas pokalbis su menotyrininke R. Rachlevičiūte – laidos „Stilius“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
