Kompozitoriaus Fausto Latėno ir dėstytojos, menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės sūnus Kristupas pasitraukė iš gyvenimo prieš septynerius metus. Prireikė iš naujo mokytis žiūrėti į sūnaus nuotraukas, o skausmą vyti į šalį darbais, bendravimu ir bemaž bet kuo, kas leisdavo trumpam užsimiršti. „Kai visai pradėdavo važiuoti stogas, paimdavau fotoaparatą, storą knygą ir stengdavausi tą knygą perfotografuoti, puslapis po puslapio“, – LRT TELEVIZIJAI pasakojo R. Rachlevičiūtė.
Kristupas Latėnas iš gyvenimo pasitraukė 2014-ųjų lapkritį. Besišypsantis, nuo artimųjų neužsisklendęs, paslaugus ir, kaip tuomet atrodė, įveikęs anksčiau kamavusią depresiją. Garsaus kompozitoriaus, mirusio pernai lapkritį, ir menotyrininkės sūnaus atvejis – pavyzdys, kad savižudybę kartais renkasi žmonės, nerodantys išorinių ženklų apie sunkius išgyvenimus.
„Atrodytų, kad išeina tik depresyvūs, sunkūs žmonės, bet jis buvo labai šviesus, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Šventadienio mintys“ sakė R. Rachlevičiūtė. – Nepaprastai geras vaikas, labai mylėjo mus visus, vaikus, bet ypač ir senus žmones. Pas mano mamą važiuodavo, kai turėjo laiko, išsiurbdavo butą, su ja kalbėdavosi, užrašė jos atsiminimus – dabar išleisiu knygą. Jis turėjo Amerikos universiteto diplomą, verslo specialybės. Buvo labai geras vaikas, niekada nieko atgal neatsakydavo, visada šypsodavosi, buvo malonus ir paslaugus. Ir tai labai klaidino. Aš nesupratau, kad jį graužė didžiulis vidinis sielvartas.“
R. Rachlevičiūtė ne kartą mąstė apie tai, kas susiklostė ne taip. Viena aišku – žymaus tėvo vaiku būti nelengva, iš tavęs tikimasi daug.
Po to, kai sūnus sykį mėgino žudytis, artimieji ėmė jį akylai prižiūrėti – žinojo, kad didžioji dalis bandymą kartoja per artimiausią mėnesį. „Mes jį jėga uždarėme“, – sakė R. Rachlevičiūtė. Bet greitai artimieji suprato, kad taip ilgai tęstis negali.
„Po mėnesio laiko mes supratome viena – daugiau savo vaiko jėga neuždarysime. Nes tai yra toks pažeminimas jaunam vyrui, kuriam viskas sekasi, kurį myli merginos. Dar kartą perlaužti stuburo, mes supratome, kad ir kas atsitiktų, tiesiog negalėsime. Pažeminti jo vyriško ir žmogiško orumo, įkišti į tokias sąlygas, kuriomis jis buvo tą mėnesį“, – pasakojo pašnekovė.
Bėgo laikas ir atrodė, kad sūnus sveiksta: lankydavo šeimos narius, pagelbėdavo, bet, kaip sako R. Rachlevičiūtė, „patyliukais, matyt, susinaikinimo programa buvo įsijungusi, depresija darė savo – vidinė, gili, nepastebima. Ir po pusantrų metų jis įvykdė tą savo planą.“
„Mes įsivaizduojame, kad jeigu žmogus paniuręs, piktas, tai yra depresija. Mūsų sūnus buvo šviesus, linksmas, patenkintas, turėjo labai gerą humoro jausmą, stiprų empatijos jausmą, bet tai jo neišgelbėjo“, – kalbėjo sūnaus netekusi mama.
Jeigu ne tuo metu šalia buvęs vyras, ir pati nebūtų išgyvenusi, mano R. Rachlevičiūtė. Aplinkinių palaikymo buvo, bet susidurta ne tik su juo.
„Mes dviese trejus metus verkėme naktimis, labai mažai miegojome, vienas kitą raminome. Man atrodė, kad mano vyras yra stipresnis už mane. (...) Jis mane guodė tuos trejus metus, nes aš tikrai kabėjau ant plauko. Atvirai pasakius, atsidaro durys į anapusybę ir norisi pačiam iškeliauti – kam čia vargti, kam čia kentėti tiek? Tos kančios beveik nepakeliamos. Ištisai važinėjau į išgijimo rekolekcijas. Jautiesi toks sužeistas, kad labai sunku. Be to, mane nustebino kai kurie žmonės. Apkabinau vieną moterį, kuri palaidojo sūnų, jis sirgo vėžiu. Sakiau: „Mano sielvarto sesė.“ Ji mane atstūmė ir pasakė: „Mano sūnus mirė pats, o tavo iškeliavo, kada sumanė.“ Supratau, kiek žmonės yra traumuoti ir turbūt labiausiai traumuoti tie, kurie palaidojo savo vaikus. Nesvarbu, ar jie patys išėjo, ar sirgo, nes tai yra nenormalu“, – LRT TELEVIZIJAI pasakojo R. Rachlevičiūtė.
Netektis padėjo suprasti, jog ir didelės nelaimės, kad ir kokios jos gali atrodyti nepakeliamos ir nepataisomos, prieš ją nublanksta. Mirtis – vienintelė neatitaisoma.
„Vėliau guosdavau moteris, kurių sūnūs sėdo į kalėjimą, pavyzdžiui, dėl narkotikų platinimo. Įsivėlė geri vaikai iš gerų šeimų. Guosdavau moteris, kurių sūnūs prasigėrė, tapo narkomanais. Sakiau: „Jūs neįsivaizduojate, kokios jūs laimingos – jūs turit šansą, kad vieną dieną vaikas atsivers. Mes šanso neturime“, – sakė R. Rachlevičiūtė.
Reikėjo mokytis žiūrėti į sūnaus atvaizdą, taip pat rasti būdų užsimiršti, kartais griebiantis kone bet ko.
„Kiekvienoje nuotraukoje, kurią paimdavau, mano sūnus mirdavo. Dirbau daug mechaniškų, techninių darbų, kad užimčiau smegeninę. Tai važiuodavau į kokias nors talkas, labdaros darbus, tai ką šveisdavau, galų gale, kai visai pradėdavo važiuoti stogas, paimdavau fotoaparatą, storą knygą ir stengdavausi tą knygą perfotografuoti, puslapis po puslapio. Nes aš negalėjau susikaupti, mintys lakstė. (...) Stengiausi daryti gerus darbus savo sūnaus atminimui, nes įsivaizdavau, kad jis būtų taip daręs pats. Aš jį kreipiau, sakiau: „Tau reikia į savanorystę, tau reikia į socialinį darbą.“ O jis sakė: „Žinai, gal mane ir vienuolystė patrauktų.“ Kažkoks liūdesys, sielvartas dėl pasaulio, kad jis ne toks... Pripažinkim, kiekvienas mes jį turime. Metai bėga, ateina nusivylimas, kad pasaulis ne toks, kokį norėtume, ypač katalikai, matyti. Kad sunkiau ir sunkiau su juo susigyventi. Aišku, tikėjimas, visi darbai po truputį zulina, rimdo tas karščiuojančias smegenis. Bet, kaip sakoma, tai visam gyvenimui“, – atviravo R. Rachlevičiūtė.
Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidos „Šventadienio mintys“ įraše.
