„Pergalė EUROVIZIJA.LT atrankoje yra tarsi ilgo ir nuoseklaus mano darbo, nesėkmių, suklupimų ir išmoktų pamokų vaisius. Jaučiu, kad visos patirtys buvo pasiruošimas šiai akimirkai ir ją pasitinku būdamas tvirtas bei pasirengęs“, – LRT.lt sako Lietuvai Švedijoje vyksiančiame konkurse atstovausiantis Silvester Belt. Su juo pasikalbėjome apie vidines kelio paieškas, drąsą būti savimi ir laukiantį eurovizinį nuotykį.
– Po pergalės nacionalinėje atrankoje sakėte, kad jaučiatės it sapne, sunku suvokti, kas nutiko. Ką išgyvenate dabar, praėjus savaitei?
– Pastarosiomis dienomis gyvenu it svajonėje, nors per daug užsisvajoti ar galvoti neturiu laiko – iki „Eurovizijos“ liko ne tiek ir daug, tad iškart po atrankos finalo įkritau į įvairius darbus, susitikimus, jau galvojame, kaip pritaikyti mano pasirodymą Švedijoje laukiančiai scenai. Šį etapą priimu su džiaugsmu, esu atviras rytojui ir stengiuosi visą šią patirtį priimti išskėstomis rankomis, nors suprantu, tai pareikalaus daug mentalinių ir fizinių jėgų.
– Konkurso gerbėjai internete dalijasi vaizdo įrašais, kuriuose įamžina savo reakcijas į skirtingų šalių atstovų dainas. Kiek teko matyti, jūsų dainą užsieniečiai vertina labai teigiamai – giria ir sprendimą dainuoti lietuviškai, ir jūsų vokalą, ir scenografiją bei šokį.
– Ir pats peržiūrėjau ne vieną tokį įrašą, tad reakcijos labai džiugina. Mes, lietuviai, neretai save nuvertiname, tad gera girdėti, kai esame lyginami su geriausiais, kad giriama ir daina, ir pats pasirodymas. Tokiomis spalvomis ir norisi pristatyti Lietuvą.
– Kuo daugiau žmonių išgirsta jūsų dainą, tuo daugiau įvairiausių interpretacijų apie jos žinutę ir temą atsiranda. Kai kurie dainos žodžius bando susieti su jūsų asmeninėmis patirtimis. Apie ką jums ši daina?
– Iš tiesų nemėgstu brukti žmonėms savų interpretacijų ar minčių – man visuomet labai įdomu sužinoti, ką mano kūryboje išgirsta klausytojas. Juk aš ir kuriu tam, kad mano dainos surezonuotų su aplinkiniais, jų patirtimis ir išgyvenimais. Iš tiesų „Luktelk“ turi daug sluoksnių ir įvairių prasmių, taigi galima sakyti, kad visos kylančios interpretacijos yra teisingos.
– Kai paaiškėjo, kad būtent jūs atstovausite Lietuvai Švedijoje, internete išplito vaizdo įrašas iš 2010-aisiais vykusios „Vaikų Eurovizijos“ atrankos, kurioje – turbūt vienas pirmųjų jūsų pasirodymų televizijoje. Kaip ir kada muzika apskritai atsirado jūsų gyvenime?
– Turbūt į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti mano šeima, nes kiek save prisimenu, muzika mane lydėjo visada. Dar būdamas labai mažas, žiūrėdavau „Dainų dainelę“, dainuodavau priešais televizorių ir jau tada save įsivaizdavau toje scenoje, o kai buvau ketverių mane nuvedė į muzikos mokyklą.
Matyt, jau tada to nesuprasdamas pasirinkau savo kelią, o muzika tapo mano gyvenimo planu A – ji mane tiesiog įtraukė, važiuodavau į įvairias stovyklas, dalyvavau konkursuose. Baigęs muzikos mokyklą, studijas tęsiau Juozo Gruodžio konservatorijoje. Galiausiai, kadangi man buvo įdomi ne tik muzika, bet ir muzikinis teatras, televizija, traukė pramogų pasaulis, išvykau į Londoną studijuoti komercinės muzikos į Vestminsterio universitetą.
– Krimtusieji mokslus užsienyje neretai pasakoja, kad gyvenimo pradžia svečioje šalyje nebūna lengva, kokie prisiminimai liko iš to laiko?
– Žinoma, nėra lengva, kai tenka išvykti iš savo namų, aplinkos, palikti draugus, tačiau didelės baimės nejaučiau – degiau noru išvažiuoti ir tarsi ištrūkti iš paauglystės etapo. Tai man labai padėjo, o ir galvoti apie sunkumus nebuvo kada – studijos įpūtė daug naujų vėjų, vyko daugybė naujų man dalykų, buvo labai įdomu. Būtent ten atradau kūrybą, ten gimė ir mano pirmoji daina.
– Dar studijuodamas, laimę bandėte įvairiuose televizijos projektuose, atrodo, kad tokios avantiūros reikalauja nemenko pasitikėjimo savimi, tačiau ne viename interviu užsiminėte, kad kartais jo stokojate.
– Sakydamas, kad stokoju pasitikėjimo savimi, veikiau kalbu apie apninkančias abejones – ar tikrai viską darau pakankamai gerai, ar tikrai padariau geriausia, ką šiuo metu galiu. Tačiau į projektus mane vedė savęs paieškos ir noras atrasti savo kelią, iš ten atsirasdavo ir drąsos, ir ryžto.
– Ar daug ryžto reikėjo viename iš TV projektų garsiai prabilti apie savo seksualinę orientaciją? Nemažai LGBT asmenų pasirenka gyventi paslaptyje...
– Nors ši tema Lietuvoje neretai sulaukia itin karštų reakcijų, man žmogaus seksualinė orientacija yra toks pats faktas apie jį, kaip ir akių spalva ar ūgis. Taigi nemačiau prasmės to slėpti. Be to, sau ir kitiems norėjau būti pavyzdžiu, kad reikia būti atviram ir nuoširdžiam bei priimti save tokį, koks esi.
Žinau, kad yra daug žmonių, kurie šį faktą apie save slepia, neretai prisidengdami tuo, kad nenori viešumo. Kai buvau paauglys, man taip pat buvo labai nedrąsu apie tai kalbėti, tačiau matydamas talentingus užsienio kūrėjus, kurie save priima ir apie tai kalba drąsiai, ir pats įgavau drąsos. Galbūt ir aš kažką įkvėpsiu būti atvirą ir nebijoti būti savimi.
– Laimėjęs atranką, sakėte, kad šios akimirkos laukėte visą gyvenimą. Ką turėjote mintyje – svajonę pasirodyti didžiojoje „Eurovizijoje“ ar tai, kad pergalė tapo savotišku proveržiu – jūsų kūryba sužavėjo daugybę žmonių, sulaukė didesnio pripažinimo?
– Ir viena, ir kita. Iš prigimties esu nekantrus – jei ką nors sugalvoju, noriu visko čia ir dabar, ne rytoj. Tačiau gyvenimas yra ne toks paprastas – viskam turi ateiti savas laikas ir jo reikia išlaukti. Man ilgai atrodė, kad man nesiseka, mano kelyje – daugybė nusivylimų. Konkursuose taip pat dažnai būdavau kažkur ties viduriu, tarsi praplaukiantis – nei geriausias, nei tarp blogiausių. Manyje kažką pastebėdavo, bet atrodė, kad vis nepavykdavo iki galo atsiskleisti ar parodyti, ką iš tiesų sugebu.
Dabar suprantu, kad tos durys, kurios man kažkada užsivėrė, užsivėrė ne todėl, kad nieko nesugebu ar esu netikęs, tiesiog dar turėjau išmokti savas pamokas. Ir aš mokiausi, tobulėjau, įdėjau nemažai pastangų, tad pergalė atrankoje yra tarsi ilgo ir nuoseklaus mano darbo, nesėkmių, suklupimų ir išmoktų pamokų vaisius.
Jaučiu, kad visos patirtys buvo pasiruošimas šiai akimirkai ir ją pasitinku būdamas tvirtas bei pasirengęs. Pagaliau mano kūrybą įvertino platesnė auditorija, ja džiaugėsi ir jos klausėsi. Tikiuosi, kad ji suras savo klausytoją ir didžiojoje „Eurovizijoje“, kuri taip pat yra svajonės išsipildymas – vargu, ar yra lietuviams svarbesnis ir didesnis muzikos renginys.
– Minėjote nusivylimus ir nesėkmes, nejaugi niekada nesviro rankos ir neatrodė, kad galbūt ne muzika yra jūsų kelias?
– Kadangi su muzika einu daugiau nei 20 metų, natūralu, kad buvo visokiausių minčių – tai dalis proceso. Laimei, buvau kantrus sau ir savo išgyvenimams bei išlaukiau. Šalia muzikos turėjau ir kitokių veiklų, tačiau jos visada buvo tik papildomos mano veiklos, nes muzika man buvo ir liko svarbiausia.
– O kas dažniausiai skamba jūsų grotuve ir kas galbūt padarė didžiausią įtaką jūsų kūrybai?
– Dar besimokydamas muzikos mokykloje išbandžiau skirtingus žanrus – nuo klasikos iki džiazo, nors pats dažniausiai klausydavausi populiariosios muzikos. Tačiau su laiku atradau elektroniką, techno ir reivą – niekada nemaniau, kad mane tai sudomins, bet šie stiliai užvaldė mane ir jaučiu, kad pradeda skverbtis į mano kūrybą.
– O kaip „Eurovizija“ ir ten skambančios dainos? Visada buvote konkurso gerbėjas?
– Nuo pat vaikystės! Kadangi mokiausi muzikos ir apie ją supratau, man buvo įdomios ir lietuviškos atrankos, ir didžioji „Eurovizija“. Pamenu, kaip dar kieme su draugais aptarinėdavome dalyvius, kalbėdavomės apie savo favoritus, vėliau su draugais rinkdavomės žiūrėti finalo ir pasidalyti savo mintimis bei vertinimais. Tiesa, anksčiau buvau linkęs ieškoti priekabių, o pastaraisiais metais žiūriu pasirodymus su šiluma ir kiekviename pasirodyme stengiuosi atrasti, kas man patiko, kas buvo gerai.
– Akivaizdu, kad muzika – svarbi jūsų gyvenimo dalis, o ką mėgstate veikti, kai norisi nuo jos atsikvėpti?
– Prisipažinsiu, kad esu namisėda, bet turiu bičiulę, kuri mane vis ištraukia ir sugalvoja mums visokiausių veiklų – einame žaisti biliardo, laipiojame sienomis ar susirandame kitokių aktyvesnių veiklų. Taip pat nueinu į sporto salę.
– Tik ar užtenka laiko poilsiui ir vidinių baterijų įkrovimui? Dažnas skundžiasi beprotišku šiandienos ritmu, dėl kurio neretai save apleidžiame.
– Pastebiu, kad neretai žmonės užsisuka savo veiklose ir siekiuose bei pamiršta apie savo fizinę ar emocinę būklę, tad mityba, režimas ir rūpestis savimi nueina į antrą planą. Aš darau viską, kad man taip nenutiktų, – nuo paauglystės stengiausi rūpintis savo vidine būsena, savijauta. Ir dabar po įtempto ar streso kupino meto leidžiu sau atsipalaiduoti, nueiti skaniai pavalgyti, pasportuoti, užsukti į masažą, pasikalbėti su draugais. Ir jaučiu, kaip pagerėja.
– Prieš akis – ganėtinai įtemptas metas, pripildytas artėjančio eurovizinio šurmulio. Ko sau palinkėtumėte šiuo laikotarpiu?
– Palinkėčiau pasimėgauti šia patirtimi, išlaikyti iki šiol lydėjusią ramybę, tvirtybę ir šviesią nuotaiką, pasitikėti savimi ir neskaityti internetinių komentarų. Taip pat pailsėti ir gilaus miego.
