„Jokio jaudulio nebuvo! Vienintelis dalykas, kurio norėjau, – nusilenkti kaip maestro Stasys Povilaitis, tą ir padariau“, – LRT.lt sako atlikėjas Radžis Aleksandrovičius, prisimindamas savo pasirodymą „Dainų dainelėje“. Tuo metu dešimtmetis atlikėjas taip sužavėjo televizijos žiūrovus, kad būtent jam atiteko publikos simpatijų prizas. Beje, būtent laureato titulas jam suteikė ir dar vieną įsimintiną patirtį – pasirodymą drauge su italų atlikėju Robertino Loretti.
Gyvavimo 50-metį mininti „Dainų dainelė“ jau tapo gražia tradicija: televizijos žiūrovams tai smagus, vaikiško nuoširdumo pripildytas koncertas, o mažiesiems dainorėliams – pirmieji žingsniai ant scenos ir galbūt ateityje laukiančios muzikinės karjeros kelio pradžia. LRT.lt kviečia pakeliauti laiku ir prisiminti konkurso akimirkas, dalyvius bei pažinti žmones, kurie jį kuria.
– „Dainų dainelę“ pavadintumėte savo muzikinio kelio pradžia?
– „Dainų dainelėje“ pasirodžiau būdamas 10 metų – tai buvo mano pirmasis išėjimas į didžiąją sceną ir televiziją. Iki tol šokau, jaučiau ritmą, bet apie dainavimą nė minčių nebuvo – nei labai norėjau, nei atrodė, kad gabumų turiu.
Tačiau mano globėja-mama Vida Minevičienė, tuo metu dirbusi Panevėžio globos namų muzikos mokytoja, per pamokas pastebėjo, kad turiu tam polinkį ir nutarė paruošti mane „Dainų dainelei“. Taip besimokant, po truputį šokiai liko antrame plane, atsirado noras dainuoti, vis daugiau išmokdavau ir sekėsi vis geriau.
Tiesa, globėjai buvo reikalų mane išmokyti, dar ir padykęs buvau – per repeticijas ne visada labai klausydavau, taigi jai tekdavo pagudrauti. Sakydavo, kad jei neklausysiu, nesives namo, tada susiimdavau ir labai stengdavausi. Pamenu, kadangi gyvenau globos namuose, jie man ir drabužių negalėjo nupirkti, viską supirko mano globėja – ir kostiumą, ir varlytę. Taigi labai norėjosi jos nenuvilti ir gerai pasirodyti.
Pamenu, reikėjo kelis turus praeiti, kad patektum į televiziją, bet, man regis, visai lengvai pavyko ir patekau. Vien jau tai buvo didelis pasiekimas, net jei ir netapdavau laureatu.
– Vis tik turbūt 10-ies metų vaikui, kuris dar tik pradėjo žengti muzikiniu keliu, pirmasis pasirodymas tokioje didelėje scenoje turėjo būti nemenkas išbandymas – buvo daug jaudulio?
– Nebuvo jokio jaudulio! (Juokiasi.) Vienintelis dalykas, apie kurį tada svajojau, – norėjau nusilenkti kaip maestro Stasys Povilaitis, tą ir padariau. O streso... tikrai nejaučiau.
Buvau vaikas, nelabai galvojau apie klaidas, kažkokius niuansus ar kuo profesionalesnį atlikimą, tiesiog ėjau dainuoti ir man tai labai patiko. Būdamas ant scenos viena akim vis pažiūrėdavau į globėją, bet pasitikėjimo savimi netrūko.
Po pasirodymo globėja turėjo pastabų apie šiokius tokius netikslumus, bet turbūt tuo metu visus žavėjo ne tiek mano balsas, kiek viską atpirkusi vaikiška vidinė charizma ir mano laisvumas.
Tai patiko ir publikai, nes be to, kad tapau „Dainų dainelės“ laureatu, pelniau ir daugiausia televizijos žiūrovų simpatijų bei publikos prizą – dviratį.
Tai buvo didelė garbė ir globos namams, kad jų auklėtinis tapo laureatu, ir mano globėjai, kurios pastangos ir profesionalumas buvo įvertinti. Tiesa, ir diplomas man tada nelabai rūpėjo – saldainiai domino labiau. (Nusijuokia.) Tik vėliau supratau ir įvertinau, koks tai pasiekimas. Net po daugelio metų, kai vėl tapau matomas, žmonės man neretai sakydavo, kad pamena mane iš „Dainų dainelės“.
Beje, kaip tik tais metais, kai su daina „O Sole Mio“ tapau „Dainų dainelės“ laureatu, į Lietuvą atvyko populiarus italų dainininkas Robertino Loretti. Jis su šia daina išpopuliarėjo būdamas vaikas, taigi ir Lietuvoje ieškojo vaiko, su kuriuo galėtų drauge padainuoti savo koncerte Sporto rūmuose. Kadangi buvau pelnęs „Dainų dainelės“ titulą, pakvietė mane – jis dainavo itališkai, aš – lietuviškai. Tai buvo dar vienas labai įsimintinas įvykis, kuris nutiko būtent dėl mano dalyvavimo konkurse.
– Galbūt tada ir užsižiebė kibirkštėlė būti scenoje?
– Būtent „Dainų dainelės“ scenoje supratau, kad man labai patinka dainuoti žmonėms. Ir toliau dainuodavau globos namuose, kai atvykdavo kokie nors svarbūs svečiai ar per įvairius renginius. Tada jau ir sapnuodavau, kad dainuoju scenoje, o žmonės man ploja.
Manau, kad „Dainų dainelė“ yra didelis postūmis visiems joje pasirodantiems vaikams. Pats konkursas reikalavo didžiulio pasirengimo, atlikėjus vertino labai profesionali komisija, dainuoti reikėjo su gyvai grojusiu orkestru. Manau, kad tai buvo labai tvirtas pagrindas vaikams, iš kurių vėliau išaugo šiandien žinomi atlikėjai.
Ir man labai pasisekė, kad viskas taip susidėliojo. Didžiausia dovana man, kad gyvenime sutikau tokius žmones, mokytojus. Nes talento reikia, bet vien jo neužtenka – reikia labai daug dirbti ir mokytis, nes be to muzikantu nebūsi. Aišku, reikia ir tos vidinės charizmos, tik jos jau neišmokysi. Atrodo, vieni investuoja, dirba, bet nieko, o kitiems daug nereikia – iš jo vidaus sklinda ta charizma.
Aš, matyt, tai turėjau, nes niekada nieko tyčia nedariau ir negalvojau, bet žmonės mane pamilo. Jau 18 metų esu scenoje ir negaliu skųstis – niekada negalvojau, kad tiek metų dainuosiu, kad galėsiu gyventi ir pragyventi iš muzikos. Tuo labai džiaugiuosi – į gyvenimą atėjau linksminti žmones.
– Kokie jausmai užplūsta dabar žiūrint seną, patį pirmąjį savo įrašą iš 1998-ųjų „Dainų dainelės“?
– Su metais viskas keičiasi – anksčiau labai nemėgdavau savo įrašų žiūrėti, bet dabar įdomu prisiminti, ką teko praeiti. Ir „Dainų dainelės“ įrašą žiūrėti labai smagu – jis liks man visam gyvenimui kaip labai gražus prisiminimas. Tik dabar žiūriu ir kartais net sunku patikėti, kad taip galėjo būti – toks nedidelis dar, dantys dar kaip zuikio... (Nusijuokia.) Bet labai geras jausmas apima, laimei, išliko tas įrašas.
– Šiemet „Dainų dainelė“ mini pusės amžiaus gyvavimo jubiliejų, ko jai palinkėtumėte?
– Linkiu jo rengėjams nesustoti ir toliau dirbti taip, kaip dirbo visus tuos metus, kad konkursas išliktų, kad neliktų tik archyvuose, bet gyvuotų dar daug metų, bent dar 50, bei išugdytų daugybę puikių dainininkų.
