„Ji niekada to nesuprato, ji iki šiol mano, kad tai yra netiesa“, – taip iš šalies apie savo išgyvenimus po laimėto „Mis Lietuva“ konkurso pasakoja Gabrielė Martirosian. Televizijos ir radijo laidų vedėja LRT.lt laidoje „Lengvai su Ignu“ sako, jog šiandien ją labiausiai trikdo stereotipai ir moters lyties išskyrimas bei nuolatinis nepasitikėjimas profesinėje srityje, tačiau praeities patirtys išmokė nesiekti tobulumo ir priimti save tokią, kokia yra.
– Kur Gabrielė jaučiasi patogiausiai?
– Scenoje aš jaučiuosi labai patogiai, kai žinau, kas vyksta, kai esu pasiruošusi, kai manęs klausosi. Scena yra mano komforto zona, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Aš apie tai svajojau nuo vaikystės. Išpūtusi akis stebėjau žmones, kurie stovėjo scenoje, visuomet norėjau būti ten. Dabar suprantu, kad esu apdovanota, jog žinojau kryptį, kuria norėjau eiti.
– Ar mokykloje būdavai ta entuziastė, kuri norėdavo dalyvauti visose šventėse?
– Ne, buvau labai jautri ir nenorėjau būti visur pirma. Scena mane kvietė, tačiau man buvo nedrąsu į ją eiti, į ją pasiprašyti. Aš ir dabar nelabai suprantu, ką reiškia pasisiūlyti, įsisiūlyti, kažkam paskambinti ir priminti apie save. Man labai sunku tai daryti, tačiau degančiomis akimis žiūrėdavau į žmones, kurie mokėdavo tai daryti.
– Kaip manai, ar ne per anksti subrendai?
– Per anksti. Kuo toliau, tuo dažniau apie tai pagalvoju. Niekuomet nebuvo maišto, laisvės daryti viską. Nežinau, ar jis būtų buvęs, tačiau dabar tai tarsi romantizuoju. Paauglystė dabar man atrodo stipriai maištinga. Tačiau tada jau šešiolikos susikroviau lagaminėlį, išvažiavau gyventi į Japoniją ir mokytis eksternu, atsirado daug atsakomybių ir pareigų. Tie žodžiai skambėjo mano galvoje nuo ryto iki vakaro, tad kur ta paauglystė.
– Ar modeliai turi labai aiškias taisykles?
– Taip, tai yra atsakinga veikla. Tačiau tai ir mano asmenybės bruožai, visuomet tokia buvau. Mūsų namuose visuomet egzistavo savaime suprantamos pareigos, tiek vaikai, tiek tėvai jų turėjo, tokia buvau ir mokykloje.
– Ar Gabrielė jau šešiolikos suprato, kad nori būti „Mis Lietuva“?
– Ji niekada to nesuprato, ji iki šiol mano, kad tai yra netiesa. Nei norėjau, nei svajojau, nei man to reikėjo, nei aš to prašiau. Mano tėtis paprašė, kad užpildyčiau anketą, jis buvo iniciatorius. Šia sritimi net nesidomėjau, ji buvo toli.
Beje, pasižiūrėjau, iki kada galima buvo siųsti anketas ir kaip tik tuo metu buvo pasibaigusi registracija. Bet išsiunčiau, nors maniau, jog durys uždarytos. Daug metų tai neigiau, man buvo gėda. Buvau gavusi didelę traumą dėl to konkurso, dabar stengiuosi išnagrinėti, apie ką tai yra. Tuo metu gavau laviną neigiamų reakcijų, tuo metu buvo populiaru rašyti daug komentarų, o aš juos skaičiau, man tai buvo nauja. Beveik visi jie buvo neigiami, žmonės klausė: „O kodėl ji laimėjo?“ Aš taip ir jaučiausi daugelį metų, jaučiau „apsimetėlio sindromą“, galvojau, jog vieną dieną mane pričiups, nes esu to neverta.
– Ar nekaltinai tėčio?
– Ne, nekaltinau. Jo iniciatyva buvo graži, ji kilo iš meilės. Man buvo keistesnis purvas iš nepažįstamų žmonių.
– Kaip manai, ar tai tave sustiprino?
– Po daugelio metų galima pritempti prie to, kad tai mane sustiprino, bet nesu dėl to tikra. Tave sustiprina saviugda, dėmesys sau, terapija, nes turi viską pereiti dar kartą.
– O kas tave erzina tavo profesinėje aplinkoje?
– Kartais mane erzina, jog nėra vertinimo pagal profesionalumą, o atsiranda vertinimas pagal lytį – tai mane erzina. Mąstau, kiek metų prireiks, kad tai pasikeistų. Norėčiau, jog vertinimo kriterijai būtų paremti tavo darbais, tavo savybėmis ir profesionalumu.
– Ar nori pasakyti, kad moterys vedėjos gauna mažesnį atlyginimą?
– Kalbu ne tik apie finansus. Mano gyvenime materialumas yra penktame sluoksnyje, man tai nėra svarbiausias aspektas, turiu kitų vertybinių momentų. Čia galime kalbėti apie išankstinį nuvertinimą, remiantis ne tavo darbo kokybe, o lytimi ir susiformavusiais stereotipais, kurie siejami su moterimis: emocingos, gal nepatikimos. Esu girdėjusi tokius žodžius.
– Ar tu visuomet siekei tobulumo?
– Taip. Aš manau, jog mano ugdymo proceso vaikystėje nebuvo, tėvai viską rodydavo savo pavyzdžiu. Kaip dabar atsimenu – mano rūbeliai buvo sulygiuoti, mano knygos kuprinėje gulėdavo lygiai, chaosas mane erzina.
Toks savybių rinkinys tave įspraudžia į aiškius rėmus, nors kai kurios savybės man padėjo profesiniame kelyje – tiksliai žinojau, kur noriu būti, kokias laidas vesti, kokiame radijuje dirbti.
Tobulumas yra išgalvota sąvoka, dėl to leidžiu sau būti visokia. Pastarieji keleri metai yra žymiai šviesesni, nei buvo iki tol.
– Gal taip yra dėl to, jog atsirado Vaidotas?
– Nemanau, kad santykiai tave taip stipriai keičia. Dalykai sukrenta tinkamu laiku. Žmonės ateina tik tada, kai esi pasiruošęs juos pasitikti. <...> Visuomet anksčiau kentėjau pati savyje, niekaip negalėjau pasiekti, ko norėjau. Man padėjo terapija, nusiraminimas, suvokimas, jog tobulumo nėra, supratau, kokią nesąmonę dariau su savimi.
– Kaip nesulaužyti santykių ir nekeisti kito žmogaus?
– Tai susiję su amžiumi. Kai tu jaunesnis, tu labai nori keisti, nesupranti, jei viskas netinka, reikia atsisveikinti. Kai susitinkate susiformavę, su savo patyrimais, norais ir profesijomis, tada tu ateini su pagarba. Aš atėjau su pagarba Vaidui ir jo asmeniniams pasirinkimams, jo profesijai, aš nieko nenorėjau keisti, nors mums ir reikia prisitaikyti vienam prie kito.
– Kas santykiuose yra svarbiausia?
– Gal keistai nuskambės, bet reikia gyventi nebijant prarasti to žmogaus, tai didelis mano atradimas – leisti tam žmogui būti. Jeigu jam nesinorės su tavimi būti, jis bus laisvas. Tai nėra tavo turtas, tu jo neįsigijai. Tai yra ir apie mane – aš esu pilnas komplektas, mes einame kartu, bet man gerai ir su manimi.
Parengė Emilija Balcerytė.
Visą pokalbį žiūrėkite čia:
