„Nenoriu savęs apibrėžti ir apibūdinti vien per darbo pusę – man atrodo, kad tada save labai apriboji, o kiekviena didesnė nesėkmė ar dvejonė gali sugniuždyti“, – portalui LRT.lt sako LRT žurnalistė Simona Vasiliauskaitė, jau dvejus metus savanoriaujanti „Vaikų linijoje“. Be to, ji neseniai nutarė užsirašyti į plaukimo pamokas ir pasinėrė į savo vestuvių planavimo džiaugsmus.
– Pasikalbėti susitikome ganėtinai niūriu metu – šventinis šurmulys jau pasimiršo, temsta dar palyginti anksti, o pavasariu nekvepia. Koks jums šis metas?
– Suprantu, kad pasaulyje šiuo metu netrūksta įtampos, nesu abejinga šalia vykstantiems įvykiams ir stengiuosi padėt kaip galiu, bet primenu sau, kad asmeninis gyvenimas taip pat nesustoja. Tad vertinant tik jį – šis metas man labai geras, metų pradžia gausi įvykių ir džiugių atradimų.
Pavyzdžiui, iki šiol tik kelis kartus savo noru buvau įbridusi į ežerą iki juosmens, o prieš kurį laiką nutariau išmokti plaukti, ir jau gebu drąsiai išsilaikyti vandenyje! O pats didžiausias džiaugsmas – neseniai įvyko mano sužadėtuvės, tad vasarą laukia vestuvės.
– Sveikinimai! Paprastai neatviraujate apie asmeninį gyvenimą, bet norisi pasmalsauti – kokia jūsų pažinties istorija?
– Panaši į daugelį šių laikų istorijų – prieš ketverius metus atsitiktinai susipažinome socialiniuose tinkluose. Tiesa, vėliau atsekėme, kad mokėmės toje pačioje mokykloje, bet vienas kito neprisiminėme. Įdomu, kad vėliau suradome nuotrauką iš mokyklos ekskursijos, kurioje stovime vienas šalia kito, mus skiria tik vienas žmogus. (Juokiasi.)
– Kaip jums pasipiršo?
– Aplinkybes noriu pasilikti sau, tačiau galiu pasakyti, kad ta akimirka buvo tikrai netikėta. Sužadėtuvės nebuvo pompastiškos, viskas vyko labai paprastai ir jaukiai.
– Galbūt jau pradėjote ruoštis vestuvėms?
– Jau kurį laiką pamažu ėjome sprendimo susituokti link, tad jau sužadėtuvių dienos vakarą nusprendėme, kad nėra ko laukti ir vestuves norėtume iškelti šią vasarą. Iškart pradėjome rengti ir svečių sąrašą. Visa kita dar svarstome, bet tikrai žinome, kad nenorime labai didelės šventės – šią dieną norime paminėti su pačiais artimiausiais.
– Šiais laikais įprasta, kad poros gyvena nesusituokusios, kodėl jums svarbu įteisinti savo santykius?
– Sutinku, kad vestuvės nėra būtinos, ir nemanau, kad jos kažkaip pakeičia poros santykius. Tačiau man jos yra papildomas patvirtinimas, kad matome bendrą ateitį ir norime ją kurti kartu. Mūsų abiejų nuomonės šiuo klausimu sutapo, abiem tai atrodo prasmingas žingsnis, o ir šventės laukiame su džiaugsmu, tad kodėl gi ne? (Šypsosi.)
Manau, svarbu prisiminti, kad kiekvienas esame kur kas daugiau nei mūsų profesija.
– Taigi dabar laiką po darbo užpildys dar ir pasiruošimas šventei. Tačiau norisi pakalbėti ir apie dar vieną, labai prasmingą veiklą, kuriai skiriate savo laiko, – greit bus dveji metai, kaip savanoriaujate „Vaikų linijoje“. Kokia tai patirtis?
– Kai prieš dvejus metus pradėjau savanoriauti „Vaikų linijoje“, pirmasis mūsų savanorių susitikimas turėjo vykti praėjus vos dviem dienoms po plataus masto Rusijos karo Ukrainoje pradžios. Jautėme daug nežinios ir nerimo – nežinojome, ar tai, ką darome, apskritai tebeturi prasmę, viskas atrodė taip trapu. Tąkart ir mūsų mokymų vadovei Kristinai buvo sunku surasti tinkamų žodžių pradėti pokalbį su mumis. Galiausiai ji pabrėžė, kad nors aplink mus vyksta baisūs dalykai, asmeniniai išgyvenimai niekur nedingsta, misija padėti vaikams išbūti su jaučiamu nerimu taip pat tampa dar svarbesnė.
Nuo pat pradžių man ši savanorystės patirtis yra atverianti platesnį matymą ir suvokimą, kokių iš tiesų istorijų yra aplink mus, Lietuvoje – kartais lengva užsidaryti savo burbule, kur panašių problemų nėra, tad net neįsivaizduojame, su kuo kai kuriems tenka susidurti. Net ir dirbdama naujienų tarnyboje tiek nepamatai ir neišgirsti.
Į kiekvieną skambutį žiūrime labai rimtai – nesvarbu, ar vaikas skambina dėl suplyšusio ar pamesto žaislo, kuris jam buvo labai brangus, ar dėl sunkumų mokykloje, patyčių, tėvų priklausomybių, pavojingų gyvenimo sąlygų, smurto artimoje aplinkoje, savęs žalojimo ar net minčių apie savižudybę. Būna, kad vaikams reikia rimtesnės specialistų pagalbos, tačiau negali jos gauti, nes tėvai jos atsisako ar nepripažįsta. Išgirstu daugybę istorijų, priverčiančių susimąstyti, kaip gali būti sunku vaikui, kuris neturi į ką atsiremti ir iš ko sulaukti pagalbos.
Tokia savanorystė yra labai atsakinga ir galbūt gali būti kiek gąsdinanti, bet viską atperka supratimas, kokią teigiamą galią gali turėti tinkamas žodis ir pokalbis, kai padedi vaikui suprasti, kad gali būti ir kitaip. Labiausiai ir įsimena tie pokalbiai, per kuriuos pajauti, kad įvyko tam tikras pokytis, net jei ir visai nedidelis.
– Vien klausantis suvirpa širdis, ar klausantis kai kurių pasakojimų jums nesikaupia ašaros?
– Žinoma, natūralu, kad mus paveikia tai, ką girdime. Būna ir liūdna, ir pikta, kartais tarsi perimame paskambinusiojo emocijas, tačiau tokiais atvejais galime kreiptis į budėjimo koordinatorę, padedančią savanoriams sumažinti vidinę įtampą.
Vis tik turbūt sunkiausia yra suvokti ribotas savo galimybes. Kai ateiname į „Vaikų liniją“, mums sako, kad savo supermenų kostiumus turėtume susipakuoti ir pasidėti į šoną – mes negalime išgelbėti vaikų ir turime susitaikyti su tuo – turime tik tam tikrą laiko atkarpą, per kurią galime juos išklausyti, su jais pasikalbėti. Viskas. Nesužinosime, kas nutiko po pokalbio, kiek jiems padėjo mūsų žodžiai. Liekame nežinioje, bet turime priimti laikinumą, ir tą akimirką, kai mums paskambina, stengiamės padaryti geriausia, ką galime.
Vestuvės nėra būtinos ir nemanau, kad jos kažkaip pakeičia poros santykius. Tačiau man jos yra papildomas patvirtinimas, kad matome bendrą ateitį ir norime ją kurti kartu
– Ką vis tik dažniau išsinešate iš budėjimų – slogias mintis ar džiaugsmą, kad padarėte kažką prasmingo?
– Tikrai ne kiekvienas pokalbis slegiantis. Budėjimas linijoje kažkiek primena ugniagesių darbą – būna, sėdi, lauki iškvietimo, bet niekas taip ir nepaskambina, kartais tenka važiuoti iškelti iš medžio kačiuką, o kartais gesinti didžiulį gaisrą. Bet kokiu atveju, prasminga jau vien tai, kad esi pasiruošęs ir bet kada gali suteikti pagalbą.
Tiesa, retai būna, kad per 2.5 val. trunkančią pamainą niekas nepaskambina – kartais sulauki kelių trumpų skambučių, kartais vienam pokalbiui skiri valandą ar daugiau. Niekada nežinai, kas tavęs laukia, ir tikrai ne visi pokalbiai turi vienodą emocinį krūvį. Būna, kad išeinu svarstydama, ką galėjau padaryti geriau. Vis dėlto dažniausiai pasidžiaugiu, kad vaikai ir paaugliai apskritai žino apie „Vaikų liniją“ ir išdrįsta paskambinti, kalbėtis su anonimu kitame ragelio gale.
– Savanorystė – graži ir prasminga, bet, kaip pati sakėte, labai atsakinga ir įpareigojanti. Ar nebaisu imtis tokio įsipareigojimo, kai atsakomybės per akis ir pagrindiniame darbe?
– Nenoriu savęs apibrėžti ir apibūdinti vien per darbo pusę – man atrodo, kad tada save labai apriboji, o kiekviena didesnė nesėkmė ar dvejonė gali sugniuždyti. Manau, svarbu prisiminti, kad kiekvienas esame kur kas daugiau nei mūsų profesija. Tai atveria daugiau kelių pamatyti save kitaip, atsiskleisti kitokioms savybėms. O supratimas, kad padarei kažką nesavanaudiško ir įprasminai laiką, prideda vidinės ramybės.
Sunkiausia yra suvokti ribotas savo galimybes. Kai ateiname į „Vaikų liniją“, mums sako, kad savo supermenų kostiumus turėtume susipakuoti ir pasidėti į šoną
– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie plaukimo treniruotes. Kas tai – savotiška vaikystės skola?
– Galbūt. Mano šeima niekada nemokėjo plaukti, neišmokau ir aš. Vasara man niekada nesisiejo su vandeniu, beveik neidavau prie ežero, pabraidydavau nebent nuvažiavusi prie jūros. Paauglystėje dėl to netgi kažkiek kompleksavau – nedrįsdavau prisipažinti, kad plaukti nemoku, tad tai slėpiau ir, sulaukusi pasiūlymo eiti prie vandens, išsisukinėdavau. Prieš kelis mėnesius tiesiog susimąsčiau – o galbūt verta išmokti? Paieškos langelyje spontaniškai įvedžiau „plaukimo pamokos Vilniuje“ ir ... užsirašiau.
Įdomu tai, kad ilgą laiką buvau įsitikinusi, jog turiu vandens baimę, todėl man nesiseks, o atėjusi į treniruotes supratau, kad viskas kur kas paprasčiau, nei galvojau. Tiesa, plaukimas tikrai ne vien teisingas judesio atlikimas – čia labai daug psichologinių aspektų.
Turi visiškai nuraminti mintis, kad teisingai atliktum judesį ir išsilaikytum ant vandens. Visus rūpesčius tuo metu palieki kažkur kitur ir koncentruojiesi tik į konkrečią užduotį, tikslą. Kaip tik neseniai pirmą kartą plaukiau baseine, kurio gylis – 4 metrai.
Žinodama, kad panorėjusi negalėsiu tiesiog atsistoti, susiduriu su tam tikru psichologiniu barjeru, kurį turiu įveikti. Kai tai pavyksta, suprantu, kad, skyrusi laiko ir pastangų, tikrai galiu nuveikti daug.
– Ar tai neįkvepia išbandyti kitų veiklų?
– Žinoma. Dabar taip užtikrintai jau nesakyčiau „niekada“ – pagalvoju ir apie aktyvesnes veiklas, kurių anksčiau iš karto atsisakydavau, nes galvojau, kad tai – ne man. Ką gali žinoti, gal ateityje būsiu ekstremalių potyrių entuziastė.
