Lietuvos teatralas ir muzikantas Vidas Bareikis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ su šypsena prisimena pirmuosius uždarbius vaikystėje, sūnaus gimimą, mamos netektį, nuoširdžius jausmus sužadėtinei Indrei. „Indrė yra empatiškiausias ir šeimyniškiausias žmogus, kokį esu sutikęs [...]“, – laidoje jausmingai sako žinomas teatralas ir muzikantas V. Bareikis.
1986-ųjų kovo 21 d. Vilniuje menininkai Kristina ir Vidas Bareikiai sudeda savo kūrybiškumo genus į vieną mažą berniuką, kurį tėčio garbei pavadina Vidu. Vido tėtis – operos solistas, tačiau jis su Kristina, būsima žmona, susipažįsta folkloro teatre, kuriame abu dirba. Du meniškos sielos žmonės visą meilę atiduoda savo vienturčiui.
„Iš vaikystės prisiminimų išsinešiau ir atsinešu mano tėvų man duodamos meilės. (Prisimenu – LRT.lt), kaip mano mama mane prieš miegą glosto. Guliu Baltupiuose, vakare einu miegoti, o jinai turėdavo tradiciją mane glostyti. Glostydavo, kol užmigdavau. Šitą labai gerai atsimenu. Su tėčiu švelnybių nebūdavo, tačiau pamenu, kaip važiuodavome žvejoti. Bet tie visi kažkokie berniukiški reikalai irgi turi savo jausminį pagrindą. Buvo malkų kapojimų, laužų kūrenimų“, – gražių žodžių tėvams negaili Nacionaliniame Kauno dramos teatre spektaklius „Hamletas“ ir „Žalgirės“ režisavęs V. Bareikis.
Vidas neslepia – didžiausia bauda vaikystėje būdavo griežtas tėčio žodis. Aktorius tikina nė karto negavęs beržinės košės.
„Aš nebuvau muštas vaikas, nebuvau... – sako pašnekovas. – Bet aš labai atsimenu faktą, kad man jau būdavo labai baisu, jeigu kažką tokio padarysiu, dėl ko bus nepatenkintas tėtis. Mamai net nereikėjo daug daryti, sakydavo: „Nenorėk, kad pasakyčiau tėčiui.“ Ir viskas. Tai buvo didžiausia bauda.“
Vido šeima gyveno Baltupiuose, tačiau turėjo ir kolektyvinį sodą Kirtimuose. Tai du Vilniaus rajonai, kuriuose galima buvo išvysti judrų berniuką, besimėgaujantį žiemos džiaugsmais.
„Pirmas prisiminimas – būtent iš Kirtimų. Visąlaik mes ten turėdavom daug šunų ir mano pirmas atsiminimas – tėtis man duoda vesti vieną iš šunų, tokį didelį vilkšunį. Man tada buvo kokie treji metai. Aš tiesiog čiumpu tą pavadį, griūnu veidu į priekį ant sniego ir šuo mane velka“, – pasakodamas juokiasi V. Bareikis.
Šalia namus turėjo ir Vido seneliai. Laidos herojus prisimena, kad, tėvams būnant gastrolėse, laiką leisdavo būtent pas senelius.
„Ten ir palei bėgius vaikščiodavau daug, palei oro uostą su seneliu. Pirmieji išgalvoti žodžiai – kiaušinis man buvo kašiunis, – šypsosi vyras. – Pamenu, geležinkeliu dundėdavo ilgos virtinės traukinių. Būdavo tempiamos tokios didelės cisternos. Aš kažkodėl tokius traukinius su cisternomis vadindavau saboniais. Matyt, buvo kažkokia asociacija, kad labai didelis objektas. Sakydavau seneliui, kad eitume pažiūrėti sabonio.“
Nuo mažumės Vidas buvo mokomas pažinti meno pasaulį. Vos šešerių pipiras – jau Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos auklėtinis.
„Mano tėvai per kiekvienas Kalėdas, nes buvo artistai, kaip tam laikui būdinga, ir dabar, manau, taip būdinga, važiuodavo į eglutes. Važiuodavo per mokyklas, per darželius, kartais per privačias kažkokias šventes ir tėtis būdavo Kalėdų senelis, mama būdavo Snieguolė, o aš tapau nykštukas muzikantas. Mes su tomis programomis keliaudavome per Lietuvą. Aš pats esu patyręs tų šešių spektaklių po valandą krūvį – nuo šešerių iki kokių 14 metų. Taip leisdavau kiekvieną tarpušventį. Gerai tai, kad mano tėvai tokiu būdu išmokė mane užsidirbti pinigų savo svajonėms įgyvendinti.
Prisimenu tokią juokingą istoriją. Programos pradžioje stovėdavau su tokia prisukama kalėdine eglute. Šalia mama, mes dainuojam „Tyli naktis“ – toks kaip pasisveikinimas su žiūrovais. Dainuojam tą „Tylią naktį“ ir aš žinau, kad man tas 1 litas priklauso nuo žmogaus. Ir aš per tą „Tylią naktį“, būdamas vaikas, jau skaičiuodavau savo biudžetą. Dainuoju: „Tyli naktis... 3 litai, šventa naktis... 5 litai...“ Dainuoju, sudainuoju tą visą dainą, pasižiūriu – na va, 35 žmonės sėdi. [...] Galvoju, gerai, čia jau 35 litai! Tada sau pasakau, kad beliko atsikankinti 40 minučių ir viskas“, – juokiasi V. Bareikis.
1992-ieji. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje – ekonominis sunkmetis. Tad kiekvienas papildomas pinigas Vido šeimai labai svarbus.
„Aišku, buvo ir gerų etapų. Atsimenu, kad tėtis kartais imdavosi ir kitų darbų: mašinas „varinėdavo“, kažkokius darbus su ambasadomis dirbdavo. Tą metą atsimenu kaip gerą laiką – šaldytuvas būdavo pilnesnis, – šypsosi vokalistas. – Bet šiaip tai aš esu iš tokios vidutines pajamas uždirbusios šeimos, kuri labai rūpinosi savo vaiku. Aš buvau vienas, tai kaip ir tie apsisukimai neturėjo būti tokie dideli kaip su dviem ar su trim vaikais.“
1996 metų liepos 4-ą dieną pasaulyje pripažintas geriausias akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys pirmą kartą pasaulyje legaliai praskrenda po Simono Daukanto pėsčiųjų tiltu Kaune. Tuo metu 10-mečio Vido pasaulį perskrodžia liūdna žinia – skiriasi tėvai. Vis tik vaikas įžvelgia ir šviesią pusę: dabar turės dvejus namus.
„Buvau dviejų savaičių grafiko vaikas. Dvi savaites būdavau Kirtimuose, čia prie Vilniaus oro uosto, ten tėtis gyveno tokioj labiau kaimiškoj aplinkoj: namas, sodai, malkos, maudynės pirty, sniego kasimai ir t. t. O kitas laikas – Baltupiai, daugiabutis, kiemo draugai, važinėjimai autobusu. Toks dvigubas gyvenimas“, – prisimena kompozitorius.
Filmus apie kovas pamėgęs vaikas lankė karatė treniruotes. Tai nepatiko būsimą fortepijono virtuozą ugdantiems tėvams.
„Nuo 7 iki 12 metų sportavau karatė. Nuo 12 metų prasidėjo aštresni dalykai – reikėjo kumščiais lentas laužyti... – pasakoja Vidas. – Mama labai išsigando, sako: „Tu gi pianistas, tau lūš rankos!“ Ir kažkaip jie taip gana lengvabūdiškai mane „išėmė“ iš to sporto, nors jau penkeri metai tam buvo paaukoti ir man patiko. Aš vis tiek norėjau judėti, tad perėjau į krepšinį.
Kažkaip man tuo metu pradėjo patikti stebėt krepšinį, tos visos varžybos, NBA varžybos naktimis. Tikrai žiūrėdavau. Tai man per „kašį“ pirštai yra lūžę keturis kartus... Keturis kartus gipsuotas atėjau pas specialybės mokytoją. Krepšinyje įvyksta labai daug sudūrimų su kitais žaidėjais, o kovų sporte kaip tik tavo kumščiai visada būna tvirtai. Tai išėjo truputį atvirkštinė situacija.“
Laidos herojus sako itin bijojęs egzaminų. Vaikinas neslepia bandęs praslysti per įvairius atsiskaitymus.
„Baisi scenos baimė buvo groti klasiką. Aš Čiurlionio mokykloje tuos fortepijono atsiskaitymus atsimenu kaip didžiausią tragediją. Ateinu prie to instrumento, matau 88 klavišus ir man pirma mintis – iš kur aš žinau, ką spaust? Dieve mano! Čia gi vienodi klavišai! Kaip veikia mano protas? Palaukit. Ir su tokiom mintim tu pradedi egzaminą... Tu groji, technika išveža, po to kažkur slysteli, tau viduj verčiasi visos žarnos nuo to slystelėjimo, nuo klaidos“, – savo jautrumą ir baimę prisimena V. Bareikis.
Mokytojai patarė Vidui daugiau praktikuotis. Tačiau kas norės skambinti fortepijonu, kai kiemas ūžia nuo draugų? Požiūris pasikeitė tik po skaudžios draugo replikos.
„Iki 9 klasės vilkausi kaip aštuntukininkas. Aišku, sportas tik galvoj buvo. Tada po 9 klasės gavau kaip Čiurlionkėj labai prastą pažymį – 7. Sėdėjau prie mokyklos labai nusivylęs, priėjo vienas klasiokas ir sako: „Vidai, ko jaudiniesi, visi ir taip žino, kad tu daug prastesnis. Ir aš sakau: „Gerai, supratau.“ Atsistojau, išėjau namo, permąsčiau viską ir kitą dieną į rankas griebiau natas. Vėliau paaiškėjo, kad jis taip bandė mane paguosti. Buvo vasaros pradžia. Pasiėmiau visą programą, kurią mokytoja uždavė per vasarą. Pirmą kartą per visus dešimt metų. Pradėjau groti tą vasarą po 4 val. per dieną. Iki rugsėjo paruošiau blizgančiai visą programą, atėjau pas mokytoją, jai sakau: „Liko 10, 11 ir 12 klasės. Jei aš dar čia būsiu trejus metus, tai nusprendžiau kažką iš to pasiimti, padarykim, ką galim geriausio.“
10 klasėje per mokyklos renginį, per Valentino dieną, pirmąkart susiruošiau dainuoti. Su klasioku Vainiumi Sodeika parengėm kūrinį. Jis grojo gitara, aš dainavau Enrique Iglesias ir U2 grupės dainas. Apie meilę reikėjo padainuoti. Jis sugrojo, aš sudainavau tą dainą, visiems patiko, visi ploja, aš dainuodamas jau matau, kaip aš ant kėdės stoviu ir salėj dainuoju, – pasakoja dainininkas. – Kitą dieną įeinu į valgyklą, o joje visos merginos man siunčia „vuuu“. Aš tada susimąsčiau, kad kažkaip čia ne klasikos pasaulis, kažkokia kita energija tame slypi. Ir nuo to laiko prasidėjo mano tokie kitų krypčių bandymai.“
2005-ais metais brolis ir sesuo Arvydas ir Diana Graičiūnai lede be maisto ir vandens užsišaldo daugiau kaip 63 valandoms. O muzikos ir teatro akademijos pirmakursis aktorius Vidas pirmą kartą užsišaldo scenoje, vaidindamas negyvėlį kurso vadovo Gintaro Varno spektaklyje „Nekalti“.
„Po keturių mėnesių studijų Varnas mus su Mariumi Repšiu pakvietė pasišnekėti. Varnas sako: „Kuriu tokį spektaklį „Nekalti“. Dramaturgė yra vokietė. Kaune bus spektaklis, noriu jus pakviesti.“ Mes su Mariumi: „Nerealiai, ką vaidint reikės?“ O jis: „Lavonėlius.“ Negana to, kad mes ten pusę spektaklio ant gultų gulėjom apkloti, kaip ir priklauso studentams, tai dar po to vaidinom kažkokias erotinių fantazijų šmėklas ir narkomanus.
Buvom aprengti tokiais lateksiniais rūbais ir tos šmėklos dar turėjo tokį numerį su Aurelija Tamulyte. Buvo toks striptizo šokis. Nusirengėm, su ja viliotinį šokom. Buvom du tokie fetišistiniai jaunuoliai, ištepti aliejais. Kažkokia tokia fantastinė scena. Žodžiu, visą rinkinį suvaidinom – pabuvom striptizo šokėjais, narkomanais ir lavonėliais. Toks įsimintinas pirmasis vaidmuo“, – prisiminęs juokiasi V. Bareikis.
Kitas ir kartu pirmas rimtas Vido vaidmuo teatre gimsta atsitiktinai. Idėją spektakliui „Žvaigždžių kruša“ pasufleruoja komercinės televizijos, kuriose į populiarumo viršūnes šauna realybės šou. Juose jauni žmonės gyvena ir mokosi dainuoti uždarose erdvėse, stebimi vaizdo kamerų.
„Reikėjo sukurti personažus, kurie eina į realybės šou. Sukūriau tokį Kastytį Baltalytį, su tautiniais drabužiais ir kanklėmis. Mama turėjo kankles, galvojau, bus labai juokinga, – pasakoja aktorius. – Taip pradėjome parodijuoti realybės šou, juoktis iš viso to reikalo. Dramaturgė parašė pjesę. Galiausiai visa tai išaugo į spektaklį „Žvaigždžių kruša“. Jį Varnas ima ir pastato Kauno dramos teatre, Ilgojoje salėje. Mes tuomet buvome bebaigią pirmą kursą ar pradedą antrą. Tas spektaklis sulaukė fenomenalios sėkmės.
Už vieną spektaklį gaudavau 200 litų. Šeši spektakliai per mėnesį. Čia kaip komercinio teatro pinigai. Mes, pirmo kurso pienburniai, ateinam į Kauno dramos teatrą, pasiimam tūkstantį du šimtus litų. Mes ten teatre kojomis duris atidarydavom, tokie mes buvom ereliai. Prasidėjo žvaigždžių liga ir ji tik evoliucionavo. Iš dabartinės perspektyvos atsimenu, kad tas dalykas labai ilgai tęsėsi – iki 35-erių metų.“
Per didelis pasitikėjimas savimi gali susargdinti žvaigždžių liga, bet gali ir padėti gyvenime. Vido širdį užvaldo dainininkė Jurga Šeduikytė. Pora 2008-ais metais susilaukia sūnaus Ado, netrukus susituokia.
„Darė cezario pjūvį, todėl neleido dalyvauti. Tik kartą buvome tėvų kursuose, nieko aš ten neatsiminiau. Sėdžiu, turiu šalia savęs kuprinę, ir jau išveža Jurgą operuoti. Man tokia panika kilo, galvoju: „Jėzau, dabar atveš tą vaiką, o aš net laikyti nemoku.“ Žiūriu, jos kuprinėj pūkuotos šlepetės. Pasiimu ir bandau laikyti jas kaip vaiką. Matau, koridoriumi eina du medikai ir jie labai juokiasi iš manęs. Sukišau tas šlepetes atgal į kuprinę. Išgirdau verksmą. Atnešė man vaiką ir dingo pirmosios žvaigždžių ligos“, – sūnaus gimimą prisimena V. Bareikis.
Jauna šeima 2009-ais metais išvyksta į Maskvą. Čia Vidas Mejerholdo teatro institute studijuoja magistrantūrą. Sekasi puikiai, lietuvis vadinamas labai perspektyviu režisieriumi. Tačiau pats Vidas jaučia vis labiau gniuždantį režimo spaudimą.
„Jau besimokant būdavo dienų, kai negali išeit iš metro, nes viršuj vyksta opozicijos mitingas. Paskui išlipi į viršų – ten kruvini šaligatviai... Per žinias žiūri, kaip OMON’as tiesiog prakošia tą pusantro tūkstančio žmonių minią, – gyvenimą neramioje Maskvoje prisimena teatralas. – Dar nebuvo tokios radikalios situacijos kaip dabar, pavyzdžiui, kad tave tiesiog sodina iš karto. Ir aš galvojau: „O tai ką aš ten veiksiu? Aš ten šnekėsiu rusų žmonėm apie jų sistemos supuvimą?“ Tai aš arba būsiu išspjautas iš jos geriausiu atveju, arba sėdėsiu kalėjime. Kodėl tai turiu daryti? Nusprendžiau važiuoti į Lietuvą šnekėti teatro kalba savo temomis. Tuo metu buvo tikrai labai sunkus metas. Daug jaudulio.
Ant pečių mažasis Adas, studijos, Maskva, neaiški ateitis, jauna šeima... Ir visa tai reiškėsi per mano kūrybą, per mano pirmą solinį albumą „Panda“. Tai ir buvo užkoduota – panda – nykstantis gyvūnas. Mąsčiau, kaip netapt panda – juodai baltu, juodai liūdnu, tuoj pat beveik išnykstančiu gyvūnu. Ir taip paraleliai mano gyvenime keliavo tai teatras, tai muzika. Pavargstu šiek tiek nuo teatro, kuriu muziką, išleidžiu albumą, vėl dalyvauju teatro gyvenime. Bet 2017-ais metais pajutau tokį vidinį nepasitenkinimą, kad tiek vienoje, tiek kitoje srityje nesijaučiu iki galo įsigyvendinęs. Tada kažkaip sau uždaviau klausimą, kas man visgi teikia didesnį malonumą, kada jaučiu mažiau streso, visišką laisvę? Ir tai visgi yra muzika. Ir aš tai iškėliau į prioritetinę vietą.“
Atsakęs sau į kūrybinius klausimus, Vidas susiduria su egzistenciniais sunkumais. 2015-aisiais anapilin iškeliauja jo mama, šeiminis gyvenimas nesiklosto ir visą gyvenimą sportavęs vyras sužino, kad turi širdį. Ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme.
„Ankstyva mamos netektis, skyrybos ir sveikatos reikalai – visas klasikinis psichologinis paketas, kuris tiesiog tave sustabdo ir pasako, kad esi mirtingas ir silpnas, kad paradui nevadovauji – paradas sukasi be tavęs, o tu tik suvaidini epizodinį vaidmenį. Tai būk malonus, mėgaukis kiekviena akimirka. Labai skaudžiai paveikė. Ji per anksti išėjo. Aš daug dalykų su ja neišsišnekėjau, aš net savo mamą pamilau taip, kaip aš ją myliu, tik jai mirus. Tokia mano santykių istorija su ja. Iki tam tikrų dalykų subrendau ir sau atrakinau tik tada, kai jos jau nebebuvo.
Jai mirus labai daug ką užrakinau ir sakiau, kad aš stiprus, tvirtas, eisiu į priekį. Ir tik vėliau, kai organizmas visokiom įmanomom priemonėm davė ženklus, kad kažkas viduj pūva, suvokiau – ten gi užsuktas stiklainis, o jis jau sprogsta nuo neišsiaiškintų paauglystės reikalų, kažkokių nesusišnekėjimų, sunkumų, vidinių traumų, kažkokių įsiskaudinimų. Aš savo tėvus dabar labai myliu, aš juos labai gerbiu ir apie juos nė vieno blogo žodžio nenoriu pasakyti ir niekada nesakysiu“, – jausmingai sako dainininkas.
Koronaviruso pandemiją Vidas išnaudoja kaip galimybę pradėti naują veiklą. Nors pirmasis įspūdis slogus, tačiau netrukus atsiveria durys į televiziją.
„Kai prasidėjo kovidas, sėdžiu ir galvoju: „Muzikos niekam nebereikia, bet juk turiu teatrą. Ai, juk ir jo niekam nebereikia. Tai aš nieko neturiu!“ Turėjau patirties su darbu televizijoje. Po dviejų dienų man skambina Laurynas Šeškus ir sako: „Gelbėkim Lietuvos mokslą, gelbėkim Lietuvos vaikus nuo to, kad jie sėdės namie ir neturės pamokų.“ Bum! Gavau gyvenimo bilietą į televiziją, – patirtą džiaugsmo pliūpsnį prisimena pašnekovas. – Taip prasidėjo „Įdomiosios pamokos“. Dvejus metus intensyviai dirbau televizijoje. Į šį darbą integravau ir savo muziką, kūrinius. Nors tą laikotarpį intensyviai dirbau, iš tiesų tik ir laukiau, kada vėl galėsiu groti.“
Ir pats Vidas iš gyvenimo gauna įdomių pamokų. Sutiko Indrę, kurią vadina savo mokytoja. „[...] Kai šalia turi tokį empatišką, tokį mylintį žmogų, tai tu pats pradedi save kvestionuoti, o kas yra meilė kitam ir ar tu pirmiausia tą moki jausti, ne išmąstyti, o jausti? Indrė yra empatiškiausias ir šeimyniškiausias žmogus, kokį esu sutikęs, ir aš iš jos to mokausi jau ketverius metus. Mokausi, kas yra namų jaukumas, kaip smagu visiems kartu gulėti lovoje, žiūrėti kažkokį filmą, kai namuose kvepia maistu, ir panašiai. Kosmosas. Indrė yra tokia ypatinga, aš negaliu patikėti, kokia ji yra ypatinga“, – komplimentų sužadėtinei negaili vyras.
Visas pasakojimas apie Vido gyvenimą – laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
