Žurnalistas, legendinės LRT TELEVIZIJOS laidos „Gustavo enciklopedija“ kūrėjas Audrius Rakauskas vaikystėje sako nežinojęs, kas yra Kūčios ir Kalėdos. Tiesa, nuskriaustas dėl to nesijaučia – turi džiugių naujamečių istorijų. Pamena, kaip grįždamas namo sustabdė jau iškeliaujantį anuomet Senį Šaltį: „Ar dovanas palikot?“ Tos dėžutės turinį A. Rakauskas vardija tiksliai, it gavęs šiandien.
Ir dabar žurnalistas sako smarkiai nesureikšminantis Kūčių, Kalėdų. Vis dėlto per metus atsiradusias tradicijas jiedu su žmona iki šiol puoselėja dėl sūnaus Augusto, nors jau seniai užaugusio. Per Kalėdas šeima kepa žąsį, verda naminį spanguolių kisielių, ruošia pyragėlius su džiovintais grybais, o A. Rakauskas užminko ir savo firminį trupininį pyragą su juodųjų serbentų uogiene.
Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Šventinis gardėsis“ ir kviečia sužinoti, kokių tradicijų laikosi ir ką per Kūčias, Kalėdas skanauja žinomi žmonės.
Kad švenčiamos Kūčios ir Kalėdos, A. Rakauskas sužinojo jau išėjęs į suaugusio žmogaus gyvenimą. Dėl sovietų priespaudos, jo vaikystės namuose šios šventės minimos nebuvo.
„Tėvai nė nekalbėjo apie tai, kas yra Kūčios ir Kalėdos. Jie dirbo valstybinėje tarnyboje, buvo dėstytojai, mokytojai, tad jiems ir toks dalykas galėjo pakenkti. Vis dėlto nesijaučiu nuskriaustas. Pakako to, kad buvo švenčiami Naujieji metai, senoviniais žaisliukais puošiama gyva eglutė“, – prisiminimais dalijasi A. Rakauskas.
Pas sovietmečiu augusius vaikus lankydavosi Senis Šaltis su Snieguole. Vieną susitikimą su jais prisimena ir A. Rakauskas. Pasakoja, kad anuomet darbovietės į autobusiuką susodindavo visą Senio Šalčio komandą ir siųsdavo pas darbuotojus į namus. Buvo pasakyta, kad pas A. Rakausko šeimą Senis Šaltis atvyks penktą. Laikrodis jau rodė šešias, o svečių – nė kvapo.
„Jie užtruko, nežinojome, kada atvažiuos – mobiliųjų telefonų juk nebuvo. Taigi išėjome pasivaikščioti. Grįžtame ir matome – pro mūsų namo duris jau išeina Senis Šaltis su Snieguole. Ėmiau šaukti: „Mes čia, mes čia!“ Klausiu: „Ar dovanas palikot?“ – prisiminęs juokiasi A. Rakauskas. – Patvirtino, kad paliko. Mes su broliu bėgte į viršų – gerai, nereikėjo eilėraščių sakyti.“
Žurnalistas sako neprisimenantis, kokią programą tąsyk buvo pasiruošęs, tačiau gerai žino, kad brolis atmintinai buvo išmokęs eilėraštį apie „narsią kovotoją“ Marytę Melninkaitę. Tame eilėraštyje būta eilutės: „Kankinkit, budeliai, smarkiau.“ A. Rakauskas sako vis sukęs galvą: „Kodėl pudeliai, šunys, kankina Mariją Melninkaitę?“
A. Rakauskas iki šiol gerai pamena, ką tąsyk gavo dovanų: kartoninę dėžutę, kurioje buvo vienas „Nomeda“, trys „Ananasiniai“, keletas „Voveraitės“ saldainių, pora mandarinų ir dar saujelė čiulpiamų saldainių. „Tų saldainių anuomet gal ir būdavo, bet niekas mums jų labai nepirkdavo, tad vertinome ir tokį dalyką“, – sako jis.
Žurnalistui įsiminė ir naujamečiai pasibuvimai prie gyvos, senoviniais žaisliukais ir tikromis žvakutėmis padabintos eglės. Kambaryje tvyrodavo varvančio vaško, mamos kepamų mielinių bandelių su lašiniais ir varške kvapas.
Naujųjų metų proga laukdavo dar viena pramoga. A. Rakausko kaimyno Dariaus mama gaudavo porą kvietimų į tuomečius Profsąjungų rūmus, ten vykdavo vaidinimai. Kad būtų smagiau, Darius, augęs vienturčiu, drauge eiti pasivadindavo mažąjį A. Rakauską.
„Gerai pamenu, kad tuo metu mums būdavo atostogos. Sykį ėjome žiūrėti „Sniego karalienės“, o po vaidinimo – bėgte iš salės, kas pirmesnis prie langelio. Reikėdavo parodyti kvietimą ir dovanų gaudavai dar vieną saldainių dėžutę. Tada laimingi traukdavome pačiuožinėti ant Tauro kalno – klimatas dar buvo toks, kad būdavo sniego“, – džiaugsmingą laiką prisimena A. Rakauskas.
Jau vėliau, sužinojęs, kaip švenčiamos Kūčios, Kalėdos, žurnalistas sako šių švenčių vis tiek nesureikšmindavęs, mat tokiu metu dažniausiai įsukdavo susikaupę darbai.
„Visą laiką būdavo daug darbo, lakstymo, sumaišties, tad gal 15 metų turėjau norą, kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų. Dabar jau stengiuosi taip nenusistekenti ir, jeigu įmanoma, prieš šventes tiek nedirbti.
Švenčių šeimoje nesureikšminame, vertiname ramybę. Gyvename trobelėje prie miško, turiu šunioką, lakstome su juo – toks mano džiaugsmas. Pasikalbame su medžiais, jie nieko neklausinėja, interviu neima, tai su jais kažkaip normaliai – gali pasiskųsti, o jie linguoja lapeliais, ir tiek“, – šypsosi A. Rakauskas. Čia pat nuramina: iš tikrųjų tai viskas gerai, jam ir pačiam smagu prisiminti vaikystę.
Dabartiniuose A. Rakausko namuose laikomasi labiau simbolinių nei griežtų, senovinių Kūčių tradicijų. Ant stalo nebūtinai dedami 12 patiekalų, apie religinę šventės prasmę žurnalistas sako taip pat daug nemąstantis.
„Mūsų Kūčios būna ramios, sulaužome kalėdaitį, ant stalo pasidedame kūčiukų, silkutės, išsikepame žuvytės. Šių simbolinių tradicijų stengiamės laikytis dėl 32-ejų sūnaus Augusto. Man svarbiausia, kad kiti šeimos nariai būtų patenkinti – tada ir man gerai“, – sako A. Rakauskas.
Tiesa, eglutę kasmet jis sako puošiantis ne dėl sūnaus, o sau. A. Rakauskas turi surinkęs žaisliukų it senovėje kolekciją. Traukinukais, seniais besmegeniais, spragtukais kasmet padabina visus metus terasoje stovinčią eglutę ir gėrisi pro langą džiuginančiu vaizdu.
Prakalbęs apie šventines vaišes, A. Rakauskas bando išsisukti – sako nemėgstantis gaminti. Patikintas, kad atsidavusius „Gustavo enciklopedijos“ žiūrovus apgauti bus sunku, laidos kūrėjas netrukus ima vardyti, ką deda ant Kalėdų stalo. Neabejotina žvaigždė – kepta žąsis.
„Žąsis ypatinga tuo, kad pas ūkininkus ji užauga tik kartą per metus – kaip ir mandarinai, būtent kalėdiniam sezonui. Turguje nusiperkame 3–4 kg sveriančią šviežią žąsį, įtriname ją druska, smulkintais česnakais ir porai dienų paliekame gulėti. Kad būtų minkštesnė, dar kurį laiką ją, įtrintą prieskoniais, palaikome pasimarinuoti vandenyje su citrinos rūgštele. Svarbiausia žąsį kepti ant silpnos ugnies, vienam kilogramui – viena valanda kepimo“, – patarimu dalijasi A. Rakauskas.
Kalėdos neapsieina ir be naminio kisieliaus, gaminamo iš turguje pirktų spanguolių. Namuose jis taip mėgstamas, kad šį gruodį A. Rakausko žmona kisielių virė jau kelis kartus. „Ir skanu atsigerti, ir sveika – spanguolės labai naudingos“, – sako žurnalistas.
Dar šeima kepa pyragėlius su obuolių, taip pat džiovintų grybų įdaru. Grybus patys renka, džiovina, tada mirko, mala, kepina su svogūnais, minko mielinę tešlą – darbo nemažai.
„Pamenu, seniau mama minkydavo tešlą, mes, vyresnieji, padėdavome, mušdavo prakaitas, atrodė, nulūš rankos. Dabar gerai, kad tešlą išsuka mašina, bet pagaminti pyragėlius – vis tiek didelis vargas, dabar nedaug kas gali sau tokį leisti. Žmonai kartoju, kad nebūtina, nereikia, bet ji vis tiek daro savo“, – šypsosi A. Rakauskas.
Pats per šventes jis kepa savo firminį, daug sykių išbandytą trupininį pyragą su juodųjų serbentų uogiene. Svarbus momentas – uogienė turi būti tikra, naminė. Kitaip galite nė nebandyti – pyragas nebus gardus, sako A. Rakauskas.
A. Rakausko trupininiam pyragui reikės:
200 g sviesto,
2 kiaušinių,
pusės stiklinės cukraus,
pakelio vanilinio cukraus,
miltų (tiek, kad išmaišyta tešla neliptų prie rankų),
1 šaukšto valgomosios sodos, gesintos actu,
1 stiklinės naminės juodųjų serbentų uogienės.
Gaminimas:
Kambario temperatūros sviestą supjaustyti gabalėliais ir dėti į dubenį. Ten pat įmušti kiaušinius, suberti cukrų ir vanilinį cukrų. Masę išmaišyti ir pamažu, beriant miltus, pradėti rankomis minkyti tešlą.
Įpilti actu gesintos sodos ir toliau minkyti tešlą tol, kol neliks sviesto kruopelyčių ir tešla nekibs prie rankų. Užminkytą sviestinę tešlą suspausti ir dėti į šaldytuvą, ten palikti bent valandai, jei norisi – ir ilgiau. Tešla šaldytuve gali stovėti nors ir parą.
Atšalusią tešlą padalyti į dvi dalis. Vieną dalį sutarkuoti stambia tarka ir trupiniais iškloti kepimo popieriumi padengto indo dugną. Kad pyragas nebūtų per plonas, geriau rinktis mažesnio dydžio skardą – viso pyrago storis turėtų būti maždaug apie 5 cm.
Ant tešlos trupinių sluoksnio, paliekant tarpelius, šaukštu drėbti juodųjų serbentų uogienę. Jeigu uogienės bus per daug, pyragas bus per trapus, sako A. Rakauskas. Ant viršaus berti sutarkuotą likusią pusę tešlos.
Pyragą šauti į orkaitę. Aukštoje, apie 200 laipsnių temperatūroje kepti apie 30–40 minučių, kol paruduos pyrago viršus. „Jei viršus ima degti, pridenkite jį aliuminio folija“, – pataria A. Rakauskas. Iškepusį pyragą pabarstykite cukraus pudra. Skanaus!
Daugiau žinomų žmonių gardėsių receptų rasite čia.
