„Nuostabiausias gyvenimo laikas – vaikystė“, – šypsosi savo pasakojimu ten tuoj nukelsianti žurnalistė, LRT TELEVIZIJOS laidų kūrėja ir vedėja Violeta Baublienė. Ją iki šiol šildo prisiminimai apie Kūčių nakties burtus, kuklias, bet reikšmingas to meto dovanas, iš po stalo stebimus Naujųjų išvakarėse šokančius tėvus.
Prakalbusi apie Kūčių stalą, V. Baublienė šypteli: jai, dar vaikui, silkės nebuvo svajonių patiekalai. Tiesa, vieną mamos receptą ji vis tik išsaugojo. „Mano vyras šį patiekalą vadina „silke kompote“ ir ji tėra vienintelė, kokią jis valgo“, – sako receptu pasidalijusi žurnalistė.
Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Šventinis gardėsis“ ir kviečia sužinoti, kokių tradicijų laikosi ir ką per Kūčias, Kalėdas skanauja žinomi žmonės.
Vilniaus senamiestyje gimusi ir augusi V. Baublienė pasakoja, kad vaikystėje Kūčių su tėvais keliaudavo pas netoliese gyvenusius senelius.
„Būdavo puošiama maža eglutė, ant jos kabindavo senoviškus žaislus, saldainius, riešutus, teta vąšeliu nunerdavo angeliukų. Nuostabiausia pramoga buvo iš balto popieriaus visiems drauge karpyti snaiges eglei. Beje, tokiomis pačiomis snaigėmis dar aplipdydavau langus, tik nežinau, kaip po to juos seneliai nugramdydavo, nes buvo tik viena klijų rūšis – silikatiniai“, – šypsosi prisiminusi V. Baublienė.
Suaugusiųjų šeimos rate ji buvo vienintelis vaikas. Sako, dabar supranta, kad viskas būdavo skirta jai: Kūčių nakties burtai su vašku, šiaudų traukimas iš po staltiesės ir naktis, kai su nekantrumu buvo laukiama dovanų.
„O jos būdavo pagal to meto galimybes. Dovanų rasdavau drobinį maišiuką su riešutais, saldainių – „Aguona“ buvo pats didžiausias delikatesas, – mamos megztas kojines ar pirštines. Tėvai vaidindavo nustebę: oi, kaip Senis gražiai mezga. Niekaip nesuprasdavau, kaip tas Senis mezga, – šypsosi V. Baublienė. – Sykį sulaukiau trijų spalvų guašo: mėlyno, rudo ir balto. Matyt, tėvai tik tokio rado nupirkti. Tai buvo kolosali dovana, paskui viską piešiau tomis trimis spalvomis.“
Kūčių vaišėmis rūpindavosi močiutė ir jos dukros – V. Baublienės mama su dviem seserimis. Ant stalo buvo dedami tradiciniai patiekalai: kalėdaitis, šeimoje vadintas „plotkele“, aguonų pienas, pyragėliai su grybais, raudona mišrainė ir, žinoma, silkė. Pastarosios gauti nebuvo lengva.
„Silkė buvo deficitas. Pamenu, mama stovėdavo ilgiausiose eilėse dėl kelių silkių, po to jas mirkydavo ir ruošdavo su burokėliais, su grybais ir svogūnais, darydavo silkę pataluose, tiesa, be grietinės, nes jos Kūčioms valgyti neleisdavo. Man, vaikui, silkės nebuvo svajonių patiekalai, bet mama dar kepdavo jūrinę lydeką – ši žuvis man atrodė pati skaniausia pasaulyje.
Specialiai man močiutė virdavo fantastiško skonio pupas. Kokios jos buvo didelės, rudos, su juodu grioveliu šone, apibarstytos druska. Dieviško skonio – gyvenime daugiau niekada tokių nesu valgiusi“, – pasakoja V. Baublienė.
Vis tik labiausiai ji laukdavo saldžiosios vakarienės dalies – šližikų su kisieliumi, riešutų, kurių ant stalo būdavo padėtas tik tam tikras kiekis, keptų obuolių.
„Kai susėsdavome, per Kūčių vakarienę degdavo tik žvakės. Būdavo keistas, paslaptingas vakaras. Močiutė kalbėdavo poterius, būdavo lyg ir baugoka, neleisdavo dūkti, reikėdavo ramiai ir tyliai sėdėti. Vis dėlto bendras jausmas – be galo jauku ir šilta“, – prisimena V. Baublienė.
Kalėdos jų šeimoje buvo tyli šventė – metas buvo toks, kai ant stalų dar niekas nedėdavo kalakutų ir žąsų, sako žurnalistė. Reikalas labiau sukdavosi apie Naujuosius. Šventinį vakarą į svečius sugūžėdavo tėvų draugai, grodavo muzika, vyko šokiai, o vaikai mielai įsikurdavo po stalu.
„Mūsų namuose visada būdavo labai didelė eglė, pamenu, ją nuolat lygindavau su Katedros aikštės egle, kurią matydavau pro langą. Per Naujuosius susirinkdavo tėvų draugai, kaimynai ir vykdavo tranki, linksma šventė.
Turėjome patefoną, grodavo vinilo plokštelės, tėvai šokdavo. Mama per šventes dėvėdavo labai gražias sukneles, jos būdavo, kaip sakydavau, pūstos. Teta iš senų žurnalų, kurių vis rasdavau pas ją namuose, pasiūdavo tokias įmantrias, Dioro stiliaus.
Atsimenu save po stalu: sėdim su vaikais, saldainius dalinamės, popieriukais šiurenam, kažką plepam. Alkūnėmis kumščiuojamės, juokiamės, kad suaugusieji šokdami bučiuojasi, o mes sukam ir sukam tą pačią plokštelę – buvo tokia meksikiečių ar ispanų ritmiška daina „La Cucaracha“. Ir taip linksma, taip gera, ramu. Už lango nuo Gedimino pilies šaudo saliutai, bokšto laikrodis muša, niekas miegoti nevaro. Palaima didžiausia“, – pasakoja V. Baublienė.
Žiemos šventės ir dabar jai – džiugesio laikas. Žurnalistė tik ką grįžo iš Londone vykusių filmavimų. Sako, nuo ryto iki vakaro žybsintis ir Kalėdų hitu – Mariah Carey „All I Want for Christmas is You“ – skambantis miestas kaip reikiant pakrovė kalėdinės nuotaikos.
„Man beprotiškai patinka šis laikas: begalė rūpesčių, begalė bėgimo, begalė darbų pabaigų. Prieš Kalėdas kaip nė vienu metų laiku tiek daug galvojame apie artimus, draugus, kolegas. Man toks didelis malonumas pirkti dovanas, galvoti, kas tinka vienam, kas – kitam, jas pakuoti, užrašinėti linkėjimus. Namai jau pilni maišelių, atvirukų, dėžučių, o vakariniai darbščiųjų rankų būreliai veikia, net rūksta“, – šypteli žurnalistė.
Džiaugiasi ji ir dėl to, kad jau trečius metus per šventes namuose susiburs visa šeima. „Mano sūnaus šeima pagaliau grįžo gyventi į Lietuvą. Po septynerių metų Kanadoje yra toks nenusakomas gėris, kad vėl visi esame kartu. Nesvarbu, kad per Kūčias jie turi aplėkti visus artimiausius, svarbu – čia, Lietuvoje, visi drauge, kad ir trumpais fragmentais.
Kol buvo mama, Kūčioms eidavome pas ją. Ji kepdavo tuos pačius mano vaikystės pyragėlius su grybais, virdavo virtinius su baravykais, kisielių, darydavo aguonų pieną, kurio taip ir neprisiverčiau pamėgti.
Prisiminimai dar tokie švieži ir čia pat, kad būtent per Kūčias pasidaro labiausiai liūdna, jog tėvų jau neturiu. Kartu dėkoju, kad turėjau juos tokius mylinčius ir suprantančius. Tą liūdesio ir padėkos derinį visada labiausiai pajuntu būtent Kūčių vakarą“, – dalijasi V. Baublienė.
Žurnalistė sako visuomet užjaučianti vienišus žmones, mat sykį ir pati Kūčių vakarą sutiko vienui viena. „Sirgau, vyro nebuvo, mama – irgi viena savo namuose, sūnus su šeima – Kanadoje. Buvo visiškas liūdesys ir graudulys. Todėl visada labai užjaučiu vienišus žmones ir sakau: jei tik galite eiti, bendrauti, nebūkite vieni. Jūsų nekviečia – kvieskite jūs.
Pasidarykite kad ir pačią mažiausią šventę, mintimis būkite su jau išėjusiais, prisiminkite gražiausias akimirkas su brangiais žmonėmis, užsidekite visuose namuose šviesas, įjunkite muziką. Net jei labai sunku ir liūdna, prisiverskite širdyje uždegti šviesą ir šilumą. Beje, visada galima įsijungti ir televizorių – būsite su kitais, o LRT visada bus su jumis su jaukia ir džiuginančia programa“, – sako V. Baublienė.
Kūčių stalas, sako žurnalistė, jų namuose būna toks, kokia nuotaika baigiasi metai. Vis dėlto artimiausia jai klasika, iš tėvų namų atsineštos tradicijos, kurias jie perėmė iš savo tėvų.
„Visada turime „plotkelių“, jas perku Arkikatedroje, ir daugiau, negu reikia. Kelias pasidaliname prie stalo, o vieną palieku kitiems metams, kad vėl visi prie to paties stalo sėstume. Visada turime po taurę gero raudono vyno, „šližikų“, kurių irgi lieka – paskui vargstame su jais, kol susivalgo.
Ir visada visi sakome, kad ne dėl valgio susirinkome. Padėkojame vieni kitiems už besibaigiančius metus, padejuojame, kaip ir visi, bet vis tiek tai – nuostabiausio jausmo vakaras. Mieli žmonės, prisiminimai, apsikabinimai, skanus maistas, žvakės, rami muzika, daug šviesos – žmogui reikia labai nedaug“, – kalba V. Baublienė.
Per Kūčias žurnalistė kepa žuvį – dažniausiai jūros lydeką, lašišą, ir būtinai ruošia silkę pagal receptą, kurį paveldėjo iš savo mamos. „Mano vyras ją vadina „silke kompote“ ir ji tėra vienintelė, kokią jis valgo. Nežinau, kaip mama ją sugalvojo, bet ta pati silkė daug metų būdavo ant Kūčių stalo dar nuo tų laikų, kai reikėdavo kovoti dėl apelsinų ir prieskonių. Nuo stalo ji dingdavo pirmoji“, – šypteli V. Baublienė ir dalijasi receptu.
V. Baublienės „silkei kompote“ reikės:
silkių,
vandens,
razinų,
džiovintų slyvų,
kriaušės,
kelių apelsino skiltelių,
gvazdikėlių,
cinamono,
kardamono,
šlakelio raudonojo vyno,
žiupsnelio cukraus.
Gaminimas:
Pirmiausia paruošiama silkė: ji pamirkoma, išrenkamos ašakos, silkė supjaustoma smulkiais gabaliukais.
Tada ruošiamas marinatas. Puode užverdamas maždaug puodelis vandens. Jei ruošiama daugiau silkės, vandens gali reikėti daugiau, tiesa, marinatas neturi būti itin vandeningas.
Į verdantį vandenį dedamos razinos, keletas džiovintų slyvų, šviežio apelsino griežinėliai, kriaušė. Beriami gvazdikėliai, žiupsnelis cukraus, cinamonas, pilamas šlakelis raudonojo vyno.
Kai vaisiai išverda ir suminkštėja, į marinatą beriamas kardamonas. V. Baublienė pataria – nedėkite jo per anksti, kad aromatas neišgaruotų. „Viskam išvirus, išeina toks tirštas vaisių marinatas-užpilas, arba „kompotas“ su mažai skysčio“, – sako V. Baublienė.
Atvėsintas skystis (vandens jame turi būti nedaug) pilamas ant silkės. Po kelių valandų, kai silkė susidraugauja su marinatu, patiekalą galima dėti ant stalo.
„Beje, tokį pat užpilą labai skanu supažindinti su bet kokia kepta žuvimi ir leisti jiems pasibūti, pasimarinuoti. Po kelių valandų patiekalas pasiruošęs scenai“, – dalijasi gražių ir nevienišų švenčių linkėdama V. Baublienė.
Daugiau žinomų žmonių gardėsių receptų rasite čia.
