Radijo ir televizijos laidų vedėja, diktorė Bernadeta Lukošiūtė-Teta Beta prisimena – vaikystėje prieš Kūčias švarindavo namus, prausdavosi kubile, o tada su šeima sėsdavo skanauti grybų kotletukų, naminių kūčiukų, duonos giros. Per Kalėdas buvo skerdžiamas paršelis, kepamas mėsiškas kugelis, verdami žagarėliai. Žagarėlius B. Lukošiūtė kasmet gamina iki šiol. „Mano anūkei Viltei Kalėdos be naminių žagarėlių – ne Kalėdos“, – sako ji.
Portalas LRT.lt pradeda publikacijų ciklą „Šventinis gardėsis“ ir kviečia sužinoti, kokių tradicijų laikosi ir ką per Kūčias, Kalėdas skanauja žinomi žmonės.
Viduklės miestelyje augusi B. Lukošiūtė portalui LRT.lt pasakoja, kad Kūčios, Kalėdos ir Velykos nuo pat vaikystės jai buvo didžiausios šventės. Per Velykas, nepaisydama sovietmečio draudimų, ji su kitomis moksleivėmis pasidabindavo nuometais, keliaudavo į bažnyčią ir pakaitomis per naktį budėdavo, kol prisikels Kristus.
„Per Kalėdas taip pat būtinai eidavome į bažnyčią, prieidavome išpažinties. Pamenu, kaip, pasikinkęs arkliuką ir atsisėdęs į šlajas, t. y. roges, kalėdojo klebonas. Jis lankėsi ir mūsų namuose, padovanojo paveikslėlį, pašventino“, – vaikystės prisiminimais dalijasi B. Lukošiūtė.
Diktorė augo su seserimi ir broliu. Jai, kaip jauniausiai, prieš Kūčias tekdavo užduotis kruopščiai sutvarkyti namus, išvalyti visus stalčius, specialiai šventėms pasiūtomis lovatiesėmis apkloti lovas, nuo didžiausios iki mažiausios išrikiuoti pagalves.
„Kūčių rytą tėvelis parnešdavo eglutę. Kol ją pastatydavo, mes, vaikai, nusiprausdavome kubile. Aukštaičiai iš mūsų šaiposi, jie eina į pirtis, o mes, žemaičiai, – į kubilą. Po mūsų praustis eidavo vyresnieji, o mes skubėdavome puošti eglutės“, – pasakoja B. Lukošiūtė.
Vėliau visi susėsdavo prie Kūčių stalo. Ant jo atsidurdavo tai, ką per metus šeimos nariai būdavo savo rankomis surinkę, sudžiovinę, atsidėję atsargoms.
„Ant mūsų Kūčių vakarienės stalo būtinai būdavo džiovintų grybų kotletukų. Grybų prisirinkdavome patys, į mišką sezono metu eidavome ir mes, vaikai.
Mama namuose taip pat kepdavo kūčiukus, mūsų vadintus šliužukais, gamindavome naminę džiovintos duonos girą“, – dalijasi B. Lukošiūtė.
Kūčių stalo po vakarienės niekas neskubėdavo nudengti. „Pamenu, tėvelis tradiciškai naktį būtinai atsikeldavo ir dar pavalgydavo kūčiukų“, – šypteli tradicijos vaišes ant stalo palikti per naktį iki šiol besilaikanti B. Lukošiūtė.
Kalėdų rytą pasninko patiekalus pakeisdavo kiti skanėstai: naminiai žagarėliai, morkų pyragas, kugelis su kiaulės kojomis. Kalėdos buvo didelė šventė, sako B. Lukošiūtė. Žmonės, laikydavę paršelius, karves ar vištas, pašerdavo gyvulius, bet daugiau jokių darbų tądien nesiimdavo.
„Per Kalėdas mama kasmet kepdavo minkštutėlį morkų pyragą. Dabar gailiuosi, kad maisto ruošimas anuomet man nelabai rūpėjo, nepasidomėjau tradiciniais mamos receptais, – sako B. Lukošiūtė. – Kadangi nebuvo šaldytuvų, Kalėdų rytą buvo pjaunamas paršiukas. Krosnyje, katilėlyje, buvo kepamas kugelis su kiaulės kojomis. O jau buvo skanumėlis!“
Nors vaikystės receptų neišsaugojo, žagarėlius per Kalėdas B. Lukošiūtė verda iki šiol. Kasmet ruošia pagal tą patį receptą, surastą „Lietuviškų patiekalų“ knygoje. Draugiją jai visada palaiko anūkė, mėgstanti tiek žagarėlius, tiek jų virimo procesą. „Mano anūkei Viltei Kalėdos be naminių žagarėlių – ne Kalėdos“, – šypsosi pašnekovė ir dalijasi receptu.
B. Lukošiūtės žagarėliams reikės:
0,5 kg miltų,
100 g sviesto,
2 kiaušinių,
6 kiaušinių trynių,
30 g cukraus,
vanilinio cukraus,
1 stiklinės grietinės,
riebalų (aliejaus) žagarėliams virti,
25 g spirito (kad kepinys neprisigertų riebalų).
Gaminimas
Visus ingredientus sudėti į dubenį ir užminkyti tešlą. „Svarbiausia tešlą gerai išdaužyti kočėlu. Palankstyti, vėl padaužyti. Vargšytę tešlą reikia mušti tol, kol ant jos pasimatys pūslytės. Kuo pūslelių daugiau, tuo trapesni bus žagarėliai“, – sako B. Lukošiūtė.
Išmuštą tešlą reikia pridengti ir kuriam laikui palikti pastovėti. Tada plonai iškočioti, supjaustyti, per vidurį įpjauti ir pernerti kilpelę. Žagarėlius virti įkaitintame aliejuje, kol pagels.
Išvirusius žagarėlius dėti ant popierinio rankšluosčio, kad nuvarvėtų riebalai, ir apibarstyti cukraus pudra. Šios užduoties mielai imasi B. Lukošiūtės anūkė, nors žagarėlių virimo procesas jai patinka ir dėl dar vienos priežasties.
„Mes iš anksto nusiskutame ir plonai supjaustome žalią bulvę. Virdamos žagarėlius, vis įmetame po keletą griežinėlių – tada žagarėliai nepridega. O tų bulvių skanumėlis, kai jas išgriebi! Dedame ant popierinio rankšluosčio, pabarstome druska ir valgome. Skonis – fantastiškas, šioms bulvytėms neprilygsta jokie bulvių traškučiai“, – šypsosi B. Lukošiūtė.
Daugiau žinomų žmonių gardėsių receptų rasite čia.
