Ilgametė televizijos laidų vedėja Laima Kybartienė, savo kūrybos pasveikinimus žiūrovams kurianti nuo 1990 metų, sako, kad kartais tenka sveikinti žmones, kurie artimiesiems atneša ne tik šilčiausias emocijas. LRT.lt laidoje „Lengvai su Ignu“ Laima prisipažįsta, kad bendraudama su artimaisiais išgirsta ištisas gyvenimo istorijas ir tai stengiasi ištransliuoti eteryje, kuriant nuoširdumo ir džiaugsmo nuotaikas.
– Ryte, man atrodo, būname nuogi, ar ne?
– Tokie, kokie iš tikrųjų ir esame. Kaip žmogus jaučiasi iš ryto, aš nežinau, bet jis yra toks, koks yra, – susisukęs į rūpesčius, sulenkęs pečius, iš ryto atsikelia ir negali išlipti iš lovos, skauda kojas, skauda nugarą. Nekalbu apie vyresnio amžiaus žmones, nors jie mano filosofijoje yra dar didesnėje pagarboje. Per gyvenimą mes sukaupiame visas savo problemas, rūpesčius ir jeigu miego metu mes viso to neišsklaidome, neišsapnuojame, nepaleidžiame, to reikia mokytis.
Man reikėjo specialiai to mokytis, kad pasižiūrėjus iš ryto į save veidrodyje nepasakyčiau: „Kaip gerai, kad šią akimirką niekas manęs nemato.“
– Kas tai per mokslai?
– Reikia skaityti. Aš labai daug skaičiau, dirbau su psichoanalitiku, kol priėmiau save. Aš matau save veidrodyje ir vertinu. Nori, nenori, kiti net nežiūri į veidrodį, o aš visada pasižiūriu. Iškart save – ką darai, kadangi Lietuvoje užaugusi – nuvertini.
Iš ryto atsikeli, pasižiūri į veidrodį ir dirbtinai šypsaisi. Eina signalai į smegenis, kad tau yra gerai, kad tu esi laiminga. Kai tu kramtai, kai valgai, signalas taip pat nueina į smegenis, gali kramtyti salotos lapą, bet kramtysi ilgai ir sotumo jausmas vis tiek ateis.
– Tai kaip juoko terapija?
– Niekada nebuvau terapijoje, visa tai iš knygų išsirinkau.
– Tačiau ne tik mes patys būname nepatenkinti savimi, savo raukšlele, bet visuomenė irgi spaudžia. Aš ilgai dirbau „Labame ryte“, beveik du dešimtmečius, o tu dar ilgiau dirbi tuos pačius darbus. O tau sako – tu kažką daryk, ar tu visą gyvenimą tą darysi? Spaudimas yra?
– Spaudimas yra tik tada, kai tu pats savo galvoje tą spaudimą girdi ir jį sureikšmini. Jis tampa akmeniu ir gula į tavo širdį, į tavo protą. Jeigu žmogus sako – tu kažką daryk, reiškia, tie žmonės turi kažkokių problemų.
– Ne tu?
– Jie nemoka gilintis į vieną sritį. Aš loteriją vedu daug metų. Sveikinimus nuo 1990 metų vedu, tai irgi beprotiškai daug. Daryk ką nors – aš ir darau. Aš išmokau mylėti žmones, su kuriais bendrauju. Aš išmokau atrasti tikrumo, nuoširdumo paprastoje loterijoje.
Buvimas vienoje vietoje yra gilinimas, išmokau gilintis į tai, ką aš darau. Man teikia begalinį malonumą tai, ką aš darau. Iškart pagalvoji – loterija, pinigai. Pinigai yra energetika, kurią mes galime paimti sau, kad jaustume malonumą ir žmogus, kurio širdis viduje dega, tai gali padaryti. Pinigai nėra purvina ir žema. Pinigai yra purvina ir žema, kai jie mus paveikia ir viską darome, kad jų būtų daugiau. Jų visada bus negana, todėl, kad mes esame išgąsdinti gyvenimo. Dėl to aš nustojau bijoti gyvenimo, pradėjau galvoti, kad reikia žmogui suteikti atsipalaidavimo, loterija yra skirta atsipalaiduoti.
– Apie priklausomybę čia net nekalbame. Tai žaidimas?
– Taip. Kaip vaikai, mums reikia mokytis iš jų. Aš žiūrėjau, kaip liūtės ir katės bendrauja su savo liūtukais ir kačiukais. Sėdi liūtė, liūtukai jai lipa ant galvos, o ji tik dairosi, ji stebi aplinką. Čia yra moteriškumas, žvėriškumas, švelnumas, saugumas, ramybė.
– O anūkai lipa tau ant galvos?
– Būna, kad lipa, jiems norisi. Bet aš juos taip beprotiškai myliu, kad stengiuosi pavirsti į tą liūtę, kad jie kreiptųsi į mane. Aš esu neišsemiamas, minkštas debesis, kuriame jie gali gauti daugybę atsakymų.
– Vaikaičiai tau ir duoda tą energiją? Tavo tas „amžėjimas“ yra einantis jaunyn.
– Aš amžėjimą priimu kaip išsiskleidimą viso to, ką tu per gyvenimą sukaupei, ir naudojimąsi tuo, gebėjimą išmokti dalytis su kitais, ką tu sukaupei ir ko išmokai. Tai ir yra tas amžėjimas. Aš jau nusiraminau, man jau nebereikia lėkti į darbus. Aš jų turiu, bet tai yra malonumas.
Mano laikas, kurį aš gyvenu šioje žemėje, mano būtis, mane pripildo žinojimo, kurį aš esu gavusi. Paverčiu jį švelnumu, energija.
Vienoje Jurgos Šeduikytės dainoje išgirdau, man labai patiko: „Problemos – tik juodi debesys“. Mes tuos debesis paverčiame akmenimis, jie užkrenta ant mūsų ir dažniausiai žmogus nebegali atsikelti. Mes į tuos juodus debesis galime pasižiūrėti su ta mintimi, kad nėra buvę, jog nuolat būtų juodi debesys, jie plaukia, viskas juda, tai praeina, tu išbūni. Kad galėtum išbūti nepatogioje situacijoje, nemaloniame jausme, tu turi išmokti save pamilti, pajausti – kiekvienam kitas žodis.
– Pas jus per sveikinimus netrūksta gėlių?
– Netrūksta. Per sveikinimus net mano tekstuose yra: „Dovanoju tau puokštę tavo gyvenimo metų, leisk įdėti į tą puokštę pagarbos ir meilės gėlę.“
– O kiek yra štampų ir kiek yra tavo kūrybos, fantazijos? Tu labai daug ruošiesi laidoms.
– Kitaip negaliu. Esu sveikinusi vieną tėvelį, kur vaikai sakė: „Mūsų tėtis labai griežtas ir labai vulgarus.“ Aš sakau, tai kam jūs jį sveikinate? Sako: „Norime, kad žinotų, jog mes vis tiek jį mylime.“ Kaip man pasveikinti tą žmogų. Jis yra griežtas ir vulgarus, o vaikai nori pasakyti, kad vis tiek jį myli. Įsivaizduokite, kiek man savyje reikia suformuoti šilumos, paprastumo, nuoširdumo, kad galėčiau pasakyti – mielas tėti, kiek tavo gyvenime rūpesčių, gal nuo to tu labai piktas ir griežtas?
– O tu taip ir pasakei?
– Ne, aš į žodžius „sveikinu tave“ sudėjau šitą mintį. Sakiau: „Sveikiname tave, mes tave mylime, džiaugiamės, kad tiek metų sulaukei, kad galime atvažiuoti į tavo namus, kur viskas labai tvarkinga, galbūt per daug griežta, bet mums gera matyti tave, mums ta tvarka padeda jaustis teisingiems ir saugiems.“
– Man pasidarė įdomu, tai tu su kiekvienu pabendrauji?
– Aš bendrauju su jų vaikais, anūkais.
– Su kiekvienu?
– Su kiekvienu. Tai yra ryšys su kiekvienu žmogumi. Už tai aš išgirstu jų gyvenimo istorijas, už tai jie man atsiveria, kai su jais kalbu telefonu. Kartais jie man pradeda pasakoti ir tas santykis lieka, aš jį ištransliuoju į ekraną su tokia pagarba, meile ir žavesiu. Kai mes esame nuoširdūs, mes esame žavingi, mes esame tikri.
Net kai esame stori, negražūs, pikti, mes vis tiek norime būti mylimi. Aš jiems sakau – jūs esate mylimi, kad ir kokie bebūtumėte. Kadre tu tą šilumą taip pat parodai, tai nėra apsimetinėjimas.
– Toks jausmas, kad tu pabendrauji su kiekvienu?
– Taip, po to reikia atgauti jėgas. Man reikia susigrąžinti, pasipildyti tą energetiką, kurią atiduodu.
– Apie ką Laima svajoja?
– Aš svajoju išmokti atiduoti aplinkai visą tą vaikiškumą, džiaugsmą, šilumą ir tai padaryti su malonumu. Parodyti, kad nėra visą laiką džiaugsmas, šiluma ir nuoširdumas, yra ir akmenys, peiliai, liūdesys, tai yra normalu.
Parengė Emilija Balcerytė.
Visą pokalbį žiūrėkite čia:
