Turbūt nedaug kas pasakytų, kad mėgsta būti išgąsdinti, tačiau kai kurių žmonių noras žiūrėti siaubo filmus ar eiti į siaubo pramogų parkus sudomino švedų mokslininkus. Šie iškėlė klausimą: kur yra riba tarp baimės ir malonaus jaudulio? Atliktas mokslinis tyrimas gali nustebinti ne vieną. Pasirodo, siaubo filmus mėgstantys žmonės lengviau išgyvena stresines situacijas.
45-erių mokytoja Vicki Baath neseniai dalyvavo siaubo tematikos eksperimente. Pasak jos, tai buvo pati baisiausia patirtis, kokią moteriai teko išgyventi. Šiais žodžiais nesunku patikėti – eksperimente moteriai teko vaikščioti tamsiose erdvėse, klausytis keistų balsų ir šūksnių.
„Kai jie uždėjo gobtuvą ant galvos, jaučiausi kaip įkaitė, nežinojau, kur eiti ir kur mane nuves“, – po baimės eksperimento trumpai įspūdžiais dalinasi V. Baath.
Eksperimentas „Baimės viršūnė“ yra vieno Švedijos pramogų parko ir Orhuso universiteto bendras darbas, kuriuo siekiama tyrinėti baimę ir nustatyti baimės ir malonaus jaudulio pusiausvyrą. Tyrimas padalytas į penkias dalis, siekiant ištirti skirtingus baimės tipus – nuo uždarų erdvių iki monstrų. Iš daugiau nei pusantro tūkstančio norinčiųjų, buvo atrinkti du dalyviai. Jie iš anksto nežinojo, ko laukti, ar kiek truks eksperimentas.
„Man patinka siaubo filmai, mėgstu tokius dalykus, tačiau kartu esu jautrus žmogus, mane lengva išgąsdinti, – prisipažįsta eksperimento dalyvis Helge‘as Branscheidtas. – Todėl norėjau pažiūrėti, kur mano ribos, ar galiu jas pasiekti? Kas bus, kai susidursiu su savo baimėmis?“
Abu dalyviai nešiojosi kamerą ir jutiklius, kurie matavo širdies plakimą ir kitas reakcijas, pavyzdžiui, prakaitavimą.
„Man labai patiko šis eksperimentas, nors jis buvo neįtikėtinai šiurpus ir tikrai baisus. Man labai patinka siaubo patirtys, jaučiuosi tartum skraidyčiau padebesiais. Tai tikrai buvo ypatinga“, – džiaugiasi ir geromis emocijomis dalinasi H. Branscheidtas.
Tyrime dalyvavę mokslininkai teigia, kad ši patirtis jiems buvo labai įdomi. „Esu tyrėjas šiame eksperimente. Mus su kolegomis šis tyrimas labai patraukė, nes domimės vadinamąja „pramogine baime“, – sako tyrėjas Mathias Clasenas. – Taip mes vadiname elgesį, kai žmonės savo noru renkasi būti išgąsdinti, žiūri siaubo filmus ir panašiai.“
Nors ištyrus tik du dalyvius, išvadas daryti dar anksti, šis ir panašūs tyrimai gali nustebinti. Pasirodo, kad įsitraukimas į tokias savęs gąsdinimo veiklas gali turėti teigiamą poveikį sveikatai. Pavyzdžiui, ištirta, jog žmonės, kurie reguliariai žiūri siaubo filmus, per pandemiją patyrė mažiau psichinės sveikatos iššūkių.
„Vis labiau esame įsitikinę, kad tyčia save gąsdinti labai svarbu. Jei norime apsaugoti save ir vaikus nuo baimės, nerimo ir panašių emocijų, jiems reikia ugdyti toleranciją. Jie turi išmokti, kaip jų kūnas reaguoja stresinėje situacijoje ir ką jie gali padaryti, kad nusiramintų“, – dėsto M. Clasenas.
Nors šie žodžiai gali nustebinti, anot mokslininkų, žaismingos veiklos, susijusios su baime ar siaubu, gali veikti kaip „vakcina nuo streso“.
Reportažą šia tema žiūrėkite ir LRT mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
