„Mano tėvai buvo gana nutolę ir palaikymo nelabai ir buvo. Iki šešerių metų aš augau be tėvų, su seneliais Kaune. Viskas Žaliakalnyje buvo absoliuti fantastika, bet aš augau be tėvų. Kol nepradėjau terapijos, man atrodė, jog tai yra niekis“, – laidoje „Lipt stogais su Jurga“ sako žurnalistas Andrius Užkalnis, nemėgstantis kalbėti apie savo vaikystę, bet mato jos paliktus pėdsakus savo šiandienoje.
– Koks tu esi ir kokį žmonės tave mato?
– Žmonės tikriausiai mato vaidmenį. Jie dažnai manęs klausia, kam man ta kaukė. Jie nesako, jog tai vaidmuo, jie įvardija mane kaip turintį daug kaukių, klausia, kodėl aš negaliu tiesiog atsistoti pats, koks esu.
Tikriausiai todėl, kad jei atsistoji pats, koks esi, o aš esu gana uždaras žmogus, atsiranda daug tokių, kurie pradeda lipti purvinais batais. Aš to visai nenoriu ir jiems neturiu suteikti tos platformos. Koks aš esu, žino nedaugelis, tai yra žmonės, kurie man artimi, mano draugai, kuriais aš pasitikiu, tie žmonės mane mato ir pažįsta. Tada jie sako, jog pasirodžiau kitoks, nei įsivaizdavo.
Pirmas didelis įspūdis yra tai, kas lieka jų atmintyje. Kai 2010 m. pradėjau daug rašyti į žiniasklaidą, aš buvau atsivežęs anglišką konfrontacinį, erzinantį, besikabinėjantį, chuliganišką stilių.
– Sąmoningai?
– Aš kitokio neturėjau. Man labai patiko juos skaityti, aš mokiausi skaitydamas, man anglų kalba yra pagrindinė, angliškai esu nepalyginti daugiau perskaitęs nei lietuviškai ar rusiškai, nors tomis kalbomis irgi esu skaitęs. Nesakau, kad tai dariau sąmoningai, bet esu girdėjęs, kad jei nori rašyti – susirask, kas tau labiausiai patinka, išsistudijuok, kaip tai vyksta, ir iš pradžių bandyk kopijuoti. Tu kopijuosi, o kai įgausi savo judesius, savo spalvas, kai tie dalykai pasidarys automatiški, tai rasi savo veidą, savo braižą. Mokytis profesijos iš didžiųjų meistrų yra ne gėdinga, tai būtina.
– Tu krauni į save, kol užsipildai?
– Visiems mums filtras yra vaikystės prisiminimai, vaikystės ambicijos ir vaikystės traumos. Mes visi jų turime, tik skirtingus komplektus ir iš to susidaro filtras, per jį leidžiame informaciją. Kažkada pastebėjau, kai daug keliavau po pasaulį, pasąmoningai rinkausi vietas, apie kurias buvau ką nors skaitęs vaikystėje, net jei tai buvo vienas sakinys.
Kai prieš 20 m. dirbau Ganoje, Vakarų Afrikoje, aš nuvažiavau, kur yra mokykla, kurioje moko groti kalbančiais būgnais. Aš apie tai buvau skaitęs vaikystėje ir tik nuvažiavęs ir nusipirkęs pamoką supratau, jog apie tai skaičiau vaikiškoje knygoje. Mano visas gyvenimas yra toks, tai yra vaikščiojimas vaikystės žemėlapiais.
– Ką tu labiausiai pasiėmei iš vaikystės, kas vėliau tapo tavo unikaliu keliu?
– Mano tėvo brolis buvo didžiulis melomanas, turėjo nemažai pinigų, buvo gidas ir pirkdavo visas plokšteles, kokios tik būdavo, turėjo jų apie 700, daugelis iš jų džiazo, klasikos, kai kas ir iš populiariosios muzikos. Tai mane formavo, visuomet grodavo muzika.
Kitas dalykas – mano mama dirbo avalynės dizainere ir turėjo galimybę prieiti prie specialiosios Technikos bibliotekos dalies. Ta biblioteka iki šiol yra šv. Ignoto gatvėje, ten būdavo užsienio žurnalų, kadangi mama turėjo statusą, ji galėjo tų žurnalų savaitgaliui arba vienam vakarui parsinešti. Ji jų nešė, kiek galėjo, o aš žiūrėjau ir žiūrėjau. Kartais mama kai ką paaiškindavo, aš norėjau viską pamatyti, norėjau to gyvenimo, norėjau visas detales gerti.
– O gali papasakoti apie įkvėpimą, dažnai atsargiai apie jį kalbi?
– Man įkvėpimas visada ateina, kai jaučiu, kad labai noriu apie ką nors papasakoti, kai tai netelpa manyje. Didžiąją dalį gyvenimo esu keliavęs vienas, aš prisimenu tą būseną, kai, pavyzdžiui, pirmą kartą buvau Šveicarijoje, kalnuose, tuose pasakiškuose nameliuose su gėlėmis ant palangių, ir aš tiesiog sproginėjau nuo to, kad neturiu su kuo pasidalinti. Kai man būdavo tokia perkrova, kai neturėdavau kur dėtis, aš skambindavau mamai.
Kai noras papasakoti yra toks, kad rezervuaras užsipildęs, man tai ir yra įkvėpimas. Jeigu man tema neįdomi, aš negaliu rašyti, nes tame rezervuare kažkas yra tik ant dugno arba ten sausa. Tu negali eiti laistyti sodo, jeigu sistemoje nėra vandens spaudimo. Man atrodo, kad taip visą laiką save ir pildau, savo profesija aš esu transliuotojas ir aiškintojas, paaiškintojas.
Kai dirbau BBC, vienu metu mano padalinio misija buvo stebėti, suprasti ir tada paaiškinti kitiems. Man atrodo, tai paaiškina ir mano įprotį dirbti.
– Pasilikai bent vieną baimę, kuri visai naudinga?
– Viena didelė ir stipri baimė yra, kai žmonės bijo likti vieni. Jiems atrodo, kad jie nesusitvarkys, neišsivers. Tą baimę turėjau labai ilgai. Dėl tokios baimės žmonės nepalieka samdomo darbo, kenčia blogus santykius, taikstosi su dalykais, kurie jiems neturėtų būti priimtini, nes gyvenimą tai turime vieną ir patys už jį atsakome.
Esu pasilikęs kiekvieno kūrėjo baimę būti nebeaktualus. Kai tavęs niekam nebereikia. Yra prietaringas įsitikinimas, kad jeigu kurioje nors srityje pasidarysi visiškai patenkintas savimi ir jausi saugumą, tai iš tavęs ir atims tą laimę. Visų kūrėjų variklis yra nerimas. Man teko klausyti vieno psichologo paskaitų, jis sakė, jog būna atvejų, kai žmonės, kurie yra puikūs rašytojai arba puikūs kompozitoriai, yra neurotikai, kai kuriems iš jų pavyksta išsigydyti, bet toliau kurti jie nebegali. Tuo ir baigiasi jų kūrybinis kelias.
– Nerimas yra liga?
– Šiaip nerimas yra oficiali diagnozė, tik mes galime kalbėti apie nerimo stiprumą, intensyvumą. Gali būti toks bendras nerimas, kai nerimauji, pats nežinodamas, dėl ko, ir tas nerimas toks stiprus, kad žmones pradeda pykinti. Tokiu intensyvumu nesu nerimo patyręs, nors turėjau įvairių stadijų, man kiek padėjo terapija, bet tikriausiai jo vis dar turiu tiek, kad galėčiau kurti. Save žaloju, bet saikingai.
– Kaip manai, kas tau yra tas nerimas?
– Man atrodo, tai yra baimė būti nuvertintam arba neįvertintam ir nereikalingam. Tai yra tas pats, apie ką mes kalbėjome. Kai pasirodys, jog tu manai, kad tavęs reikėjo, o nereikia. Kai tu ateini į filmavimą, o tau sako – nefilmuosime. Kai tu išleidi knygą, o jos niekas neskaito. Tų dalykų aš labai bijau. Man gyvenimas buvo labai gailestingas ta prasme, kad faktinių tokių atstūmimų aš turėjau labai nedaug ir jie nebuvo šokiruojantys. Jei jų ir būdavo, tai aš turėdavau laiko pajusti, suprasti, pamatyti. Tačiau tai nereiškia, kad aš apie juos negalvoju ir nekonstruoju scenarijų.
– Tavyje yra nemažai liūdesio, kaip jautrus žmogus, aš pradedu jaustis kaip esantis šalia pašnekovas. Ar nėra taip, jog mes abudu negavome vaikystėje palaikymo, nepaisant savo klaidų?
– Aš nepasakosiu apie vaikystę, nes daugelis iš tų dalykų yra tiesiog per daug baisūs. Aš nelabai noriu, kad aplinkiniai užsiimtų mėgėjiška diagnostika: „Tai va, kokia buvo jo vaikystė, tai va toks ir išėjo.“ Mano tėvai buvo gana nutolę ir palaikymo nelabai ir buvo. Iki šešerių metų aš augau be tėvų, su seneliais Kaune. Viskas Žaliakalnyje buvo absoliuti fantastika, bet aš augau be tėvų. Kol nepradėjau terapijos, man atrodė, jog tai yra niekis. Kai vaikas auga be tėvų, čia kalbu nebūtinai apie save, didžiausia baimė, kuri išsivysto, – paliktumo baimė, būk sau pats.
Yra toks dalykas, kai gali pamatyti, kad gali būti pats sau geriausias draugas. Kai tu gali užpildyti liūdesį tuo, kad bandai būti geras kitiems ir kad kitiems su tavimi būtų linksma. Tai dažnai įvyksta, tai pastebima net labai baisiais atvejais. Galime paminėti Vytauto Šapranausko pavyzdį, jis buvo labai geras žmonėms, kurie buvo aplink jį, ir daugelis net neįsivaizdavo, kokia būklė buvo jo gyvenimo dalis.
– Grįžtant prie laidos temos, kaip tu išreiški savo nepatogias emocijas? Turi savo ritualų?
– Vienas dalykas – tai aš jau senokai rašausi į užrašines. Man jų dovanoja, esu jų prisivežęs, perku, kur tik būnu. Rašausi viską, kas vyksta ir aplink mane, ir mano viduje. Gailiuosi, kad negaliu to parodyti, bet ten surašyti ir darytini darbai: iškviesti meistrą, nueiti pas kirpėją, – ir mintys bei išgyvenimai. Nors neturiu laiko to užrašyti plačiau, man užtenka kelių raktažodžių, kurių be manęs daugiau niekas nesupras. Taip būna, kai gydytojas apžiūrinėja ligonį, jis užsirašo įvairius punktus, tiek techninius, tiek subjektyvius, aš pats esu sau gydytojas.
– Noriu paklausti tavo patarimo. Ką galėtum patarti žmogui, kuris norėtų ką nors keisti, bet nežino, nuo ko pradėti?
– Tikriausiai reikia išorinio stebėtojo ir kad tam žmogui kas nors papasakotų apie jį arba pasakytų, ką apie jį pastebi. Tam reikia tam tikro pasitikėjimo. Didžiausia rizika – tai atvirumas, kitas bijos šnekėti.
