LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ Nomeda Marčėnaitė dalijasi vaikystės emociniais išgyvenimais ir artimųjų patirtimis, užauginusiomis ją, ir kaip teigia pati – išmokiusios suprasti, kad gyvenimas yra baigtinis procesas, vertas pastangų juo džiaugtis kiekvieną dieną.
„Labai gerai prisimenu savo vaikystės virsmą. Prie Metelio ežero, Dzūkijoje leisdavau savo vasaras, ten buvo tėvų draugų sodyba. Kartą ten atvažiavome, buvau tokia paaugliukė, kuri jautėsi labai vieniša, pasaulis man neatrodė gera vieta gyventi.
Supratau, kad užduodu klausimus, į kuriuos man niekas negali atsakyti ir tas mane liūdino. Kažkada buvau tarp moterų, man pasirodė, jog jos turi paslapčių, įsižeidžiau, nes tarpusavyje šnekučiavosi. O pasirodė, jog perka higieninius įklotus. Tada taip laiku nuskambėjo žodžiai: „mes neturime nuo tavęs paslapčių“ ir aš pagalvojau, jog vis dėlto nėra taip blogai“, – prisiminimais dalijasi Nomeda, LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ susitikusi pokalbiui su Jurga Šeduikyte.
– Ar tiki, kad mes grįžtame į tam tikras vietas ne šiaip sau – su tikslu kažką nuveikti?
– Aš esu labai nereliginga, vadinasi, žodis tikiu man yra labai sudėtingas. Aš labai stebiu aplinką ir esu patyrusi daug ypatingų dalykų, į kuriuos atsakymų neturiu. Mano tėtis buvo rašytojas, viską fiksuodavo. Kai po jo mirties tvarkiau jo archyvus, aš išsiaiškinau, jog senelis sirgo vėžiu, slėpė tai, o mano mama kartą susapnavo, jog jis mirė. Praėjus kuriam laikui, gavome laišką, kad senelis mirė būtent tuo metu, kai mano mama jį susapnavo. Paaiškinti to neįmanoma, ką su tuo daryti – nežinia. Gali sakyti, jog smegenys, tas galingas kompiuteris, gali padaryti viską, tačiau šiuo atveju mama nebuvo jo mačiusi, nepalaikė jokio ryšio.
– O tu daug sapnuoji?
– Daug sapnuoju. Kai susapnuoju kokį ypatingą sapną, aš jį prisimenu, kaip bet kurį kitą gyvenimo atsitikimą. Aš žinau, kad tai sapnas, tačiau tai yra mano biografijos dalis.
– Kaip manai, kas tau ką pasakoja sapnais?
– Esu skaičiusi K. Jungo knygą apie sapnus, kaip reikia jų atsiprašyti, kokią įtaką jie daro informacijos virškinimui, kaip neteisingai mes anksčiau juos vertindavome – viduramžiuose už tai moteris ant laužo degindavo.
– Sakoma, stebuklais reikia dalintis tik su tais, kurie stebuklus supranta, ar ne?
– Žinai, su tais stebuklais aš galvoju, kad mes turėtume suvokti savo smegenis kaip galingą aparatą ir beveik tikiu, kad, kai mes susidraugausime su savo pasąmone, jaunoji smegenų dalis ir sugebėjimas suvokti, kas vyksta, taps paprastesnis. Kai išmoksime perprasti savo smegenis tapsime daug sumanesniais žmonėmis.
– Prisikasėme, kokius esi suradusi sau veikiančius receptus?
– Atsimenu mano tėvas buvo toks žmogus, kuris visą laiką sapnuodavo košmarus, atsimenu riksmus naktį. Tu jau žinai, jog tai yra indikatorius, dėl kurio tikrai vertėtų suvaikščioti pas psichoterapeutą. Jie atsiranda ne šiaip sau, tavo kūnas informuoja, kad kažką reikia gydyti. Tu turi patirčių, su kuriomis reikia tvarkytis.
Mano tėtis labai gražiai papasakojo, kai buvo mažiukas, mano senelis buvo pabėgęs į Ameriką. Mano močiutė slapstėsi su vaikais Žemaitijoje. Brolio vaikai buvo išėję partizanauti, šio dalyko tėvas niekam neišdavė, bet vienas iš partizanų brolių jam padarė laivelį, jis tvenkinyje jį paleido ir stribo žmona, užklaususi jo, viską išaiškino. Ta moteris spėjo surėkti močiutei, jog jos sūnus yra išdavikas, o ją nužudė, bandydami išklausti, kur jos vaikai iš tikrųjų.
Mano tėvas gyveno su tuo visą gyvenimą. Aš šioje istorijoje matau atsakymus, matau, nuo kur jis pradėjo strigti. Dėl to, jis niekuomet nesugebėjo būti tėvu. To nesugebėjo ir mano mama, beje, ją dabar prižiūriu. Ji pasakoja jau dabar prisimenanti, kaip mirė jos sesuo. Mano mama išsivoliojo šiauduose netyčia ir mano močiutė jai pasakė: „man gaila, kad ne tu mirei“. Dabar, ši senučiutė, pasakoja man tokias istorijas ir aš suvokiu, jog ji niekuomet neužaugo, ji liko vaikystėje.
– Kiek skiriasi tas skausmas, ar tu galvoji, kad yra didesni ir mažesni patyrimo skausmai?
– Atsimenu, kai vienas artimas man žmogus atsiprašinėjo psichoterapeutės, kai pradėjo pasakoti savo potyrius, kaip jis neturi teisės jaustis blogai. Aš manau, jog nebūtinas karas, kad mes išgyventume dramas. Kiekvienas turime teisę į savo dramą. Vienus paliečia daugiau, kitus mažiau, bet mes turime teisę į savo išgyvenimus. Numenkinti kažkieno išgyvenimus yra labai blogai. Ypač blogai, kai nesupranti savo traumų. Tada kliūname už tos pačios šaknies toje pačioje vietoje.
– O kur mokytis to emocinio raštingumo?
– Žmogus arba smalsus, arba ne. Galvojame, jog turime vidinį kritiką, bet tada kyla klausimas, ar žmogus gali gimti su vidiniu kritiku, ar tai yra mūsų organas, kaip bet kuris kitas? Ne, tai nėra mūsų psichikos dalis. Tai atsiranda, kai kažkas pirmas tau pakasa kiaulę ir tu dažnai to net nesuvoki. Kadangi tai vyksta nuo mažumės, tai tampa balsų choru, atsiranda krūva žmonių, kurie buvo mokytojai, treneriai, praeiviai ir mes imame galvoti, jog tai tavo asmeninis kritikas. Ne, tu būtum sau gailestingesnis, jeigu tai būtum tu. Tas, kuris sako – tu neįveiksi, nepadarysi, tai yra vidiniai balsai, kuriuos reikia išrinkti ir atskirti.
– Pastebėjau, kad mėgstu gerai jaustis gyvenime. Tačiau buvau susitapatinusi su savo vidiniu kritiku, kadaise draugė man pasakė – tu turi daryti tai, ką tu nori. Bet ar pastebėjai, jog kartais nesigauna?
– Esu klausiusi sociologo ir antropologo interviu, kuriame aiškino, jog mes klaidingai suprantame darbą. Darbas, kaip tarnyba. Tarnybai mes nesame sutverti, tai nėra tai, ko mes trokštame. Darbas, kaip veikla yra tikrasis darbas. Interviu jis analizavo, jog yra genčių, kurios dirba juokingą skaičių valandų per savaitę, jie tai daro, kad pakaktų maisto, pragyvenimo dalykų. Tačiau žmonės neveikia dirbtinai, jie neprivalo. Tad man įsiminė Vytauto Landsbergio pasakymas: „Kai pavargstu, einu dirbti kito darbo“. Aš tai suprantu, kaip pasakymą, jog einu veikti. Ir tai yra džiaugsmas.
– Kaip tu ilsiesi? Ar tau iš viso reikia ilsėtis?
– Aš labai sąmoningai nusprendžiu pamiegoti. Labai pavargstu, nes yra klaida galvoti, kad yra žmonių ekstravertų ar tik intravertų, aš esu labai kraštutinė ekstravertė ir kraštutinė intravertė. Aš galiu nebendrauti, neprasižioti, aš negaliu būti pasiekiama kiaurą parą, man taip nepatinka.
– O nuo ko pavargsti labiausiai?
– Tam, kad sudalyvautum konferencijoje 20 minučių, tu turi pasakyti visą tekstą, kuris tau yra labai svarbus, tai dvi paras tu kondensuoji energiją, nes jos gali prireikti daugiau. Aš kaupiu energiją galbūt net labiau, nei jos man reikia, o kartais būna, kad nuo jos ir sprogstu.
– Ką tu manai apie komentatorius?
– Aš esu labai bloga šioje vietoje, kartais galiu žmones „patrolinti“, paerzinti, aš galvoju, jog dideli žmonės turi galimybę susivokti savyje patys, mes visi turime tam priemones. Jeigu tu tokio amžiaus esi piktas, tai tu esi kvailas, atsiprašau už tai.
Arba tu nesinaudoji galimybėmis, kurios mums yra suteiktos, tu gali eiti, klausti, aiškintis. Tu susirgai, tu sloguoji, tai, ar tu čiaudėsi kitam žmogui į nosį? Išsipūsk tą nosį, pasėdėk namuose, tai nekultūringa. Nėra žmonių, kurie nesupyksta, šventųjų tarp mūsų nėra, bet tu supranti, jog tai tavo problema ir pats turi išsispręsti. Kai tai supranti, tai nustoji spjaudytis tuo pykčiu. Kai turiu kantrybės, aš net asmeniškai susirašinėju su tais žmonėmis, man visai įdomu, kartais jie susigėsta.
– Kaip tu išsprendi vidinį pyktį?
– Aš labai anksti susigaudžiau, labai anksti susipratau, jog gyvenimas yra baigtinis dalykas, tai sakydavau ir savo vaikams, todėl džiaukimės, juk yra laiko. Galvoju, jog supratau, kai mama atvažiavo pas mane į Vilnių ir stebėdavau, kaip mama su močiute išsyk susipykdavo, net ilgai nesimačiusios. Galvodavau, kas tai per velnias. Supratau, kad močiutė apleido mano mamą, ji liko su mirusiais, taip dažnai daro žmonės, patyrę dideles netektis. Kartais pykstamės ne mes, o mūsų vaikystės patirtys, skausmai, du žmonės sėdi ir pykstasi, tačiau pykstasi ne jie.
Parengė Emilija Balcerytė.
Viso pokalbio klausykite laidoje „Lipt stogais su Jurga“:
