Visada energinga ir kupina kūrybinių minčių žinoma atlikėja ir laidų vedėja Jurga Šeduikytė džiaugiasi naujais projektais. Kuo šiandien gyvena kūrėja, kas jai šiuo metu yra svarbiausia ir aktualiausia?
– Instagramo story vis dažniau galima pastebėti tave dirbant įrašų studijoje su nauju albumu. Koks jis bus ir ką naujo savyje pažįsti, atrandi jį kurdama?
– Taip, galiu pasidžiaugti, kad naujo albumo kūrybiniai darbai juda pirmyn. Su prodiuseriu Adu Gecevičiumi radome bendrą kalbą. Dirbame prie pirmos albumo dainos, tačiau jau ryškėja ir dar kelių užuomazgos. Labai džiaugiuosi, nes jaučiu šalia esant įkvėpimą savo kūrybai, o Adas puikiai „gaudo“ dabartinę mane. Vienas sunkiausių ir smagiausių uždavinių prodiuseriui – pratęsti kūrėją, leisti jam išgirsti save patį ir kartu kūrybiškai užpildyti kūrinį dabartiniu skambesiu.
Naujas albumas bus gyvas, svajingas ir erdvus. Toks, kokio pasiilgau pati ir kokio laukia klausytojas. Grįšiu prie savo jurgiškų šaknų, bet papildysiu gyvenimą užpildžiusia energija ir šviesa. Kartu su Adu ieškome albumo garso, tinkamiausių instrumentų, balsų atspalvių. Bus ir jau yra smagu – labai pasiilgau šio jausmo ir mielai neriu gilyn į muzikos kūrybą netverdama smalsumu, kaip suskambėsiu naujausiame autoriniame darbe.
– Pakalbėkime apie laidą, kurią kuri su prodiuseriais Sigita Austinskaite ir Artūru Povilaičiu. Kaip kilo mintis tokią laidą sukurti?
– Iš tikrųjų tai buvo labai gražus sutapimas, nes aš ieškojau komandos, su kuria galėčiau kurti emocinio intelekto laidą, o jie kaip tik dairėsi, kas galėtų vesti pokalbius apie emocinę sveikatą. Netikiu atsitiktinumais ir mėgaujuosi laidos kūrimo procesu nuo pat pirmų mūsų su komanda pažinties akimirkų. Manau, šiandien, kai tiek daug visko neramaus vyksta pasaulyje, mums labai reikia palaikymo, patarimo, o gal kartais tiesiog žinių, ką veikti su kylančiomis emocijomis, jausmais ir būsenomis. Kita vertus, kalbinu radusius savo unikalų kelią žmones, jie dalinasi savo receptais, kaip visą jausminį chaosą atpažinti ir transformuoti į ką nors auginančio ir vedančio pirmyn.
– Kaip pasirenki žmones, kuriuos nori kalbinti laidoje? Ką pokalbiai su jais tau suteikia, ko iš pašnekovų pasisemi?
– Pirmieji pašnekovai buvo tie, su kuriais susidūriau per savo kitas veiklas ar projektus. Visus juos jungia unikalumas, atvirumas, nuoširdumas ir asmeninis žinojimas, kaip gyventi, kad būtum laimingesnis. Neretai jie nevisiškai atitinka visuomenės standartus, yra kūrybiški ir jautrūs. Kitus pašnekovus laidoje susitinku pirmą kartą gyvenime. Man, kaip žurnalistei, tai labai smagus iššūkis, mat per 45 laidos minutes stengiuosi pažinti ir atverti žmogaus vidinį pasaulį, rasti jo stiprybės šaltinį. Visi pašnekovai pasakoja apie savo supergalią, surastas sėkmės formules, kurias jie taiko ir kurios veikia jų gyvenime, dalinasi, kur yra suklupę ir kaip tvarkosi su iššūkiais.
Tikiu, kad šių žmonių atviri pasakojimai įkvėps, taps palaikymu ir motyvacija žiūrovui žengti sąmoningus žingsnius sudėtingose gyvenimo situacijose, ir net neabejoju, kad užkrės džiaugsmu, kuris kartais įvyksta laidoje dalinantis vaikystės prisiminimais ar netikėtais atradimais. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau išsipildė mano svajonė prakalbinti tą žmogaus pusę, kurioje slypi įkvėpimas ir gyvenimo džiaugsmas. Kartu su komanda kartais pasijuntame tarsi atsidūrę nematomoje ir retai kam rodomoje šalyje, kur tvyro nuoširdumas ir pasitikėjimas. Kiek girdėjau iš gausių atsiliepimų, tą jaučia ir laidos „Lipt stogais su Jurga“ žiūrovai.
– Kaip kilo idėja laidas filmuoti namuose įrengtoje studijoje? Namai juk asmeninė erdvė, į kurią ne bet kas gali patekti...
– Jei nori, kad pašnekovas jaustųsi atsipalaidavęs, namai yra ta erdvė, kur tai greičiau įvyksta. Pasitinku laidos dalyvius prie durų, geriame kavą ar arbatą, valgome sausainius ir panašiai. Visada norėjau tokios draugiškos aplinkos, kur kameros tampa tik technine detale. Užėję žmonės nusiauna batus, taip šiek tiek tarsi grįždami ir į savo namus, kur gali jaustis saugūs būdami savimi. Aš pati įvairiuose gyvenimo etapuose stengdavausi būti geresne savo versija, negu iš tikrųjų būdavau: ir sveikesnė, ir gražesnė, ir protingesnė...
Tiesą sakant, tai labiausiai nuvargindavo, nudrenuodavo visą gyvenimo džiaugsmą. Mečiau tai, nes tiesiog nepasiteisino. Net dieną atsimenu, kai pajutau, tarsi dvi gyvenimo linijos susijungė į vieną, „labiausiai mano“ gyvenimo kelią, kur priimu save tokią, kokia esu tą dieną.
Filmavimo vietoje norėjau sukurti erdvę, kur ir pašnekovas, ir aš pati galėtume būti maksimaliai savimi, kur nereikėtų galvoti, ką pasakyti, kaip sėdėti ir panašiai. Užsimirštu, kad filmuojame, ir mėgaujuosi aktyviai klausydama apie žmogų, užėjusį į svečius. Tarsi būtume pažįstami ne vienus metus ir niekas nestebėtų – tai tiksliausias sakinys laidos atmosferai nusakyti. Nesakau, kad visada vienodai išeina laikytis šio susitarimo, nes pašnekovai labai skirtingi, bet kiekvieną kartą pamatau žibančias pašnekovo akis pasakojant apie tai, kas jam ypač svarbu. O tai yra didžiausia dovana man ir kaip žmogui, ir kaip laidos vedėjai.
– Dar viena iš tavo veiklų – knygos kūrybinis procesas su dailininku Martynu Gediminu. Kas šiame procese įdomu, kas galbūt sunku?
– Sunkiausia yra prisiversti padaryti techninį darbą – surinkti tekstus į vieną vietą. Lengviausia, kai mes susitinkame ir kūryba tiesiog liejasi per kraštus. Aš nežinau, iš kur tas įkvėpimas ateina, nes rašau ne nuo savęs ir ne nuo jo. Jis sako kokius nors žodžius ir aš jaučiu, kad ateina banga. Tada sakau: „Martynai, dabar patylėk!“ Ir tada jis eina tapyti ar ką nors dirbti savo studijoje, o aš tuo metu rašau tekstą apie konkretų dalyką, įkvėptą vieno iš nutapytų darbų.
Martynas iš tikrųjų yra vizionierius. Jis kuria naudodamas skirtingas technikas – darbe gali aptikti ir mėnulį-lempą, ir deimantą, ir vinių iš laužo. Šio projekto galutinė vizija irgi yra neįtikėtina, labai asmeniška ir grandiozinė. Bet, kaip sakoma, fantazijose darai ką nori. Tikiuosi ir linkiu, kad projektas įvyktų visuose savo etapuose ir nukeliautų iki galutinio taško.
Martynai, girdi, linkiu, kad pristatytume tavo sugalvotą konstrukciją iš tapybos darbų Niujorke! Niekada negali žinoti, kur tave nuves kartu puoselėjama kūryba. Artimiausiu metu paskelbsime apie renginį „Dūmų fabrike“, jis vyks spalio 31 d. Matyt, tai bus pirma „gulima paroda“ Lietuvoje, jungianti tekstą, muziką ir tapybą. Daugiau informacijos – netrukus.
– Kai laikotarpis toks darbingas ir intensyvus, natūralu, kad reikia ir poilsio, laiko su savimi. Kaip geriausiai pailsi?
– Jeigu nepailsiu, mane sustabdo sveikata. Kai jauti išsekimo būseną, turi rasti būdų pailsėti, pasisemti naujos energijos, jėgos. Vasarą labai myliu ir stengiuosi išeiti į gamtą, kieme padaryti rytinę mankštą tarp ošiančių medžių arba užlipti į visai netoli mano namų esantį piliakalnį, apsižvalgyti virš krioklių, kurių nesitikėjau Vilniuje rasti. Aš tiesiog manau, kad, kaip sakė „Lipt stogais su Jurga“ laidos pašnekovas profesorius Eugenijus Laurinaitis, poilsis yra darbas, daromas su malonumu. Man labai patiko šis pasakymas ir dabar stengiuosi juo vadovautis.
Jeigu darbe tu atiduodi visą širdį – prarandi tik fizines jėgas, kurias paprasta susigrąžinti ilsintis, miegant ir pabūnant su savimi, su savo mylimais žmonėmis. Aš labai džiaugiuosi, kad tokių turiu. Vienas iš jų – mano sūnus Adas. Bet nepamirškite – reikėtų nedaryti darbų, kurie sekina ir kurie yra visiškai ne pakeliui su jūsų vidine būsena. Anksčiau ar vėliau nemėgstama veikla apkarsta, o ir gabumai keršija nenaudojami. Dabar aš jaučiuosi esanti savo kelyje ir man darbas dažnai tampa malonumu, atnešančiu labai daug naujų patyrimų.
– Ryšys ir jo puoselėjimas su sūnumi Adu – svarbi kiekvienos dienos dalis. Koks jūsų tarpusavio ryšys, ką mėgstate kartu veikti?
– Mes su juo labai dažnai susiskambiname, nes vasarą jis nemažai laiko leidžia pas savo tėtį prie jūros. Ryšys yra kaip su geriausiu draugu. Juk žinote, jei nesimatote su sielos draugu ilgesnį laiką, kai susitinkate, pradedate kalbėti nuo tos vietos, kur baigėte pokalbį. Ir atrodo, kad nepraėjo nė diena. Ryšys yra tai, ką reikia saugoti ir kas reikalauja maksimalaus nuoširdumo, prisipažinimo, atsiprašymo, pasitikėjimo.
Auklėdama savo sūnų ir dabar su juo pati augdama šalia, nors jis jau mane ūgiu praaugo, aš tiesiog stengiuosi jam visada pasakyti „aš tave labai myliu“. Ir jeigu jis ką nors, mano nuomone, padaro ne taip, fiksuoti, kad tai yra tik poelgis ir kad jis nekeičia mano jausmo jam. Esu tikra, kad tai yra svarbiausias dalykas auklėjant vaikus. Linkiu visiems tėvams rodyti savo meilę, palaikymą, jausmus nežiūrint į vaiko poelgį. Elgesį galima pataisyti. Vaikystėje negautas palaikymas neretai išauga į nepasitikėjimą savimi. Kai turi esminį palaikymą, tada ir klaidas gali priimti lengviau, ir nesmerkti savęs, tada lengviau ir tavo asmeninis kelias pasimato. Nebelieka dėl ko eiti kitų pramintais keliais, saviškis tampa mielas.
– Ką patartum žmonėms, bijantiems užsiimti keliomis veiklomis vienu metu ir apsiribojantiems viena?
– Aš manau, kad dvi veiklos tuo pačiu metu yra visiškai normalu: vienoje padirbi, kitoje pailsi ir atvirkščiai. Aš labai džiaugiuosi, kad mano veikla yra projektinė. Tai leidžia užsiimti keliais mėgstamais dalykais, laisvai planuoti savo laiką. Jeigu viename projekte kas nors nelabai sekasi arba pasinėrus į kūrybinį procesą neateina įkvėpimas, tu gali palikti tai ir susikoncentruoti į kitą projektą, puikiausiai leisti laiką nesigrauždamas, kad kas nors nevyksta su pirmu projektu ar nieko jame nedarai. Tiesiog išlauki savo valandos ar momento, kai vėl grįžti prie projekto, kurį laikinai palikai.
Žmogus yra žmogiškas. Jis nėra monstras, jis nėra kompiuteris. Dabartinis pasaulis yra per greitas mums. Manau, turime sau būti švelnesni, priminti laiku sustoti ir pažiūrėti į dangų. Žmogaus organizmas nėra geležinis. Mes esame gyvos būtybės, turime saugoti save ir padėti vienas kitam. Kaip sakau vienoje iš būsimo albumo dainų: „Mes unikalūs. Mes linkę išnykti. Saugom viens kitą.“
