Dzūkelė, gražiabalsė scenos žvaigždelė, lietuvių tautos saulelė, išminties galvelė, plati širdelė Veronika Povilionienė LRT.lt sako, kad senosiose lietuvių liaudies dainose meilė apdainuojama mažybiniais žodeliais. Būtent todėl taip apibūdinau ir folkloro atlikėją – nes daugeliui lietuvių ji yra tikras Lietuvos aukselis.
Įkrentu į fotelį ir iškart pasijaučiu tarsi pas savo močiutę. Kai V. Povilionienė pasakoja, kad turi devynis anūkus, pagalvoju, kad ji galėtų būti visų lietuvių močiutė. Lietuvių folkloro karalienė kol kas net nenutuokia, kad jos viešnia užsisėdės ir nenorės išeiti. Sunku palikti jaukius namus.
– Ką norite, kad papasakočiau?
– Naują CD netrukus išleisite?
– Jau yra ruošinys, reikia sukurti viršelio dizainą ir paleisti į pasaulį. Jis vadinsis „Genties rate“. Nesidalinsiu, kaip jis atsirado, nes tai labai asmeniška.
– Suprantama. O kaip jūsų sveikata šiandien?
– Aš sakau, kad esu geležinė ledi. Ir širdies vožtuvas, ir turiu prikabintą štai tokį maišelį [rodo į plastikinį maišelį, renkantį ištekančią tulžį], ir ko tik man nedaryta. Nežinau, kiek kartų turėjau mirti. Bet šiandien galiu dainuoti, judėti, turėsiu koncertų netrukus. Vienintelė problema – kad kas 200 m turiu prisėsti 7 sekundėms, todėl negaliu pernelyg nutolti nuo namų pėsčiomis.
– Pusantrų metų praleidote ligoninėje?
– Taip, daug gulėjau. Išleidžia – vėl atgulu. Žodžiu, gulėjau.
Kur kukuoj gegelė, kur lakštuoj lakštelė?
Ant putino šakelės.
Kur stovi bernelis, mano dobilėlis?
Ant sidabro tiltelio.
– Sakykit, kur slypi liaudies dainų paslaptis, kad jas dainuojant, regis, siela valosi? Jeigu daina linksma, tuomet pakelia ūpą, jeigu liūdnesnė – kažką labai giliai suvirpina.
– Aišku, melodija turi įtakos, tačiau iš tikrųjų, sakyčiau, lietuvių liaudies dainose yra labai daug meilės. Nors paties žodžio „meilė“ senosiose lietuvių liaudies dainose nerasite, viskas jose apie meilę. Meilės liaudies dainose tiek daug, kad aš net nemoku apsakyti. „Žvaigždele“, „saulele“, „dobilėli“...
Meilės tiek lopšinėse, tiek raudose. Lopšinės ir raudos labai panašios. Jų žodžių grožis tas pats. Visas grožis ir šiluma yra liaudies dainose. Kad ir ką bedainuotum. Ar į karą joja, ar naktigonė. Visose dainose be galo daug šilumos. Tik nežinau, kodėl jaunimas vengia tų gražių žodžių ir šilumos. Keiktis ir išsidirbinėti normalu, o dainuoti – nejauku. Pabandykite uždainuoti. Pamatysite, kaip palengvės.
Anksčiau daina buvo neatsiejama nuo darbo, žmonės daug dainuodavo, nes ir darbas buvo daug sunkesnis, vargingesnis. Kodėl mes taip mylime žemę? Nes žemė yra mūsų maitintoja. Bulkos ant medžių neauga, reikia pasėti, nupjauti, išauginti. Daug darbo, o daina – poilsis.
– Kai savo močiutės klausdavau, kas padėjo ištverti lageryje, ji sakydavo, kad du dalykai: daina ir malda. Iš tikrųjų kažkuo šie dalykai panašūs. Malda – pokalbis su Dievu, su konkrečiu adresatu, o daina – paleistas sielos šauksmas, gal sielos laiškas.
– Daina, kaip ir malda, sunkiu laiku padėdavo. Abi širdžiai padeda atsigauti, išvalo šiukšlyną iš mūsų gyvenimo. Reikia dainuoti daugiau. Na, dar yra pasakos, mįslės, patarlės. Oi kiek visko turim.
Suprantu, kad dabar yra noras važiuoti kuo toliau, pamatyti daugiau. Reikia, šito reikia. Bet pirmiausia reikia viską apeiti aplink save, turime stebuklingą gamtą, turėtume susipažinti su kaimo žmonėmis. Jaunimas nori kur nors išvažiuoti, sukurti ką nors tokio, o paskui klausytis negali.
Žinot, žmonės suplaka du dalykus į vieną: „paprastas“ ir „prastas“. Paprastas yra nepaprastai didelė vertybė, nes jis labai savas. O prastas yra prastas ir nieko jau nepadarysi. Bet tie du žodžiai sumušami į vieną vietą ir todėl truputėlį gaila.
– Visi nori išrasti dviratį.
– Taip, o tas dviratis jau seniai išrastas! Na va, jaunimas kuria savo dainas. Labai gerai, kad kuria. Kūryba yra labai gerai. Bet juk galima pasiskolinti iš kitų žodžius. Mūsuose labai daug gražios poezijos, žodžių. Man kartais gaila, nes tos šiuolaikinės dainos... liūdna klausyti.
– Gal žmonės dabar kūrybą naudoja, dainas kuria, kad išlietų savo emocinį šiukšlyną, o ne iš meilės ir grožio?
– Ko gero. Jiems patiems gal ir geriau pasidaro. Kažkas yra pasakęs, kad visa muzika jau sukurta, tik ją reikia gražiai perdainuoti. Aš manau, jei dar savo širdies įdėsi, ta muzika su pasiskolintais žodeliais taps ir tau labai artima.
– O turite kokį nors šiuolaikinį mėgstamą atlikėją?
– Man patinka Gytis Paškevičius, Jeronimas Milius, Česlovas Gabalis. Aišku, a. a. Vytautas Kernagis – nepakeičiamas. Iki šiol neatsirado nieko panašaus, kas turėtų tokį balso tembrą. Kostas Smoriginas, bet čia jau arčiau mano amžiaus, senukai. Iš jaunesnių net nežinau...
– Bet jūs dainavot, pavyzdžiui, su „ŽAS“?
– Taip, ir su Mikutavičium, ir su Roku Kašėta.
– Ir su „Antim“!
– Taip, ir su „Antim“!
– Jūs folkloro pankė. Ir su žąsim, ir su antim padainuojat (kartu pakikenam). O turite pačią mylimiausią liaudies dainą?
– Aš kurių nemyliu, tų nedainuoju!
– Tai visas savo dainas kaip savo vaikus mylit. Aš visą savo gyvenimą žinau Veroniką Povilionienę. Kada ir kaip gimė jūsų meilė liaudies muzikai?
– Aš pokario metų vaikas, tuomet visi dainuodavo. Eidavome uogauti grupėmis. Kai visi eidavome kelis kilometrus, tai ir dainuodavom, valgydavom sumuštinius ir vėl dainuodavom. Rusiška propaganda turėjo... beje, man labai nepatinka žodžiai Sovietų Sąjunga arba Tarybų Sąjunga... Kokios dar tarybos, tai buvo okupacija ir reikia taip sakyti.
Kai Lietuva buvo okupuota, buvo rusifikacija. Lietuviai vertėsi dainas iš rusų kalbos. Buvo siūloma tautų draugystė. Mano vaikystės laikais buvo labai populiarios gruzinų, ukrainiečių, armėnų dainos, netgi Lotynų šalių, pavyzdžiui, meksikiečių.
– Tai folkloras tiesiog jūsų kraujyje?
– Aš tikrai nemėgstu girtis. Prašau, nelaikykite to pagyrom. Ne pagiriom, bet pasigyrimu (juokiasi). Aš gavau apdovanojimą, kad dainuoju mūsų senąsias dainas. Tai yra apdovanojimas visoms mūsų senosioms lietuvių liaudies dainoms. Esu Pasaulio folkloro „Oskaro“ laureatė [2011 m. gautas apdovanojimas – aut. past.]. Daugiau kaip 30 pasaulio šalių renka vieną laureatą.
O jaunimas nori tūso. Reikia šokti, o vien šokti neišeina, reikia ir dirbti, ir knygą paskaityti, muzika neturėtų būti vien jokia. Yra daug gabių žmonių.
Kartais žmonės sako, kad jei jie dainuos lietuviškai, tai niekas nesupras. Mes su Vyšnia [saksofonininku Petru Vyšniausku – aut. past.] visą pasaulį apkeliavom. Dainuoju tik lietuviškai. Visi kuo puikiausiai priima. Jei dar dainuoji tai, kam galima pritarti, įsisiūbuoja tūkstantinės minios.
– Bet gal į madą grįžta lietuviškos dainos? Monika Liu, Justinas Jarutis. Pati Monika Liu sakė, kad būdama Anglijoje suprato, kaip žmonėms neįdomu, kai dainuoji anglų kalba.
– Aišku, kad niekam neįdomu! Kodėl žmonės galvoja, kad mūsų tauta tokia neįdomi, kad kaimynas įdomesnis. Mes tikrai esame išskirtinė tauta. Pagalvokite, daugiau kaip tūkstantį metų yra žodis „Lie-tu-va“. Valstybė dar iki tol gyvavo. Ir dar iki šiol mes esame Lietuva. Ko mes galime skųstis, kad mes prastesni? Būkime tokie, kokius mus Dievulis sutvėrė, ir bus viskas gerai.
– Nebijoti būti savimi?
– Taip, nebijoti būti savimi! Šito mums labai trūksta. Aš visada džiaugiuosi, kai išgirstu, kad jauni žmonės ką nors įdomaus nuveikia. Jaunime, nevažiuokite iš Lietuvos. Dar žinote, kas man kliūva? Kai kalba pasisuka apie lygybes, aš galvoju, kad viskur turi būti sveikas protas. Na, negali moteriškė nešioti akmenų ir lygintis su vyru. Ir nereikia. Vyrai irgi negimdo vaikų. Ir duok Dieve, kad negimdytų, nes neištvertų tikriausiai (juokiasi).
Nesuprantu, kodėl kalbame apie tokius nereikšmingus dalykus. Ačiū Dievui, kad pas mus nėra stichinių nelaimių, galbūt netgi esame Dievulio globojama tauta. Mes Dievo užanty gyvenam. Bandykime daryti gražius darbus, kad būtume naudingi sau patiems, šeimoms, tėvynei, ponui Dievui ir pasauliui. Kodėl ne? Mes gi viską turim, ko reikia!
Kareivis gulėjo,
Į dangų žiūrėjo,
Pakėlęs galvelę.
Kelkis, kareivėli,
Gana tau gulėti.
– Turbūt iš liaudies dainų galima daug pasakyti apie tautą?
– Oiiii, kiek visko daug! Bet man šiandien nepatinka, kad mes pernelyg norime įtikti kitiems. Suprantu, kad norime gražių santykių. Buvo laikas, kai su kryžiuočiais kariavom, šiandien su vokiečiais puikiai draugaujam. Manau, žiūrėkime, kas ir mums patiems naudinga ir reikalinga. Nenuvertinkim savęs kaip tautos, kaip žmonių, kad mes maži, todėl nesvarbūs.
Lietuva nebuvo maža. Ji labai apkarpyta. Dabar juk nesimušim dėl žemių, tačiau reikia žinoti, kur buvo mūsų žemės, nes ten dar užsilikusios mūsų šaknys, dainos. Ypač Gudijoje išlikę gražių dainų ir pasakų užrašytų. Aš dzūkė, iš Seinų mano giminaitės eidavo į atlaidus Kapčiamiesty apie 20 kilometrų. Eidamos pakeliui jos dainų parsinešdavo.
Mane skaudina, kad pasaulio žemėlapiuose kai kur nebūna Lietuvos. Reikia pakovoti už save, nebūkim liaušiai!
– Bet jau tapom liaušiais?
– Jau patapom.
– O jei šiandien kurtumėte dainą, kaip apdainuotumėt lietuvį? Oi liaušeli?..
– (Juokiasi.) Ne, yra gražaus jaunimo. Ne visi liaušiai. Negali sakyti, kad nieko gero nėra. Bet visada norisi, kad būtų geriau.
Man atrodo, kad mes gerai nežinome savo istorijos. Svajoju, kad vieną dieną susėstų archeologai, istorikai, etnologai ir visi kiti, kam svarbi Lietuva, ir pasikalbėtų, kokia ta Lietuva iš tikrųjų yra.
Pavojų yra, kaip matome. Pasaulis buvo įtikintas Rusijos kultūra ir kitais mitais, kad jų ypatingas moksliškumas, kultūra. Bet pasirodo, pamažu pasaulis atsitokėja. Atrodytų, nebuvo pasaulyje kitos literatūros, tik Čechovas ir Turgenevas, kuris baisiai lupdavo savo baudžiauninkus, nors gražiai kūrė. Visko buvo, žinoma, ir pas mus.
– Kokių dar pavojų matote?
– Dirbtinis intelektas. Prisimenu savo laikais, kai moterys pamatė pirmą kombainą atvažiavusį, išsigando. Moteriškės bėgo ir žegnojosi: pragaro mašina atvažiavo! (Juokiasi.)
– Visada bijome to, kas mums nepažįstama. Technologijos gąsdina?
– Jos, pabrėžiu, yra labai gerai, turbūt ir aš nebegyvenčiau, jei ne technologijos. Bet yra viena bėda. Tos technologijos išgelbsti žmones fiziškai, bet dažnai labai pakenkia žmogiškumui. Niekas neberašo laiškų. Nemanau, kad gerai, jog bendraujama žinutėmis. Arba rodo tuos išpustytus butus, kur viskas balta, gražu, bet juose pasigendu vieno dalyko – knygų lentynos.
– Dabar galima nusipirkti butaforinių knygų – interjero detalių. Tik viršeliai.
– Mes tuoj nebemokėsime skaityti. Dar tas dirbtinis intelektas. Mane gąsdina. Jis gi daiktas. Mes ekologiška tauta. Bent jau senovėje buvome. Mūsų visos senosios dainos iš dviejų dalių: viena apie žmogų, kita apie augalus. Iš senovės laikų liko pasakojimas, kad ten, kur labai gražūs miškai, yra mūsų kariai. Ten, kur jie žuvo, išauga gražūs medžiai. Žmogus ir gamta susiję.
O ta geležis, plastmasė, ar kaip ten tas dirbtinis intelektas padarytas (juokiasi), širdies neturi ir neturės. Medis turi širdį, žemė turi. Manau, kad reikia pasitikėti gyvais dalykais, o tuos palikim... Išradimai tikrai labai gerai, sakau, manęs pačios gyvos nebūtų, bet išnaudokime juos protingiems dalykams.
– Na taip, išradimai džiugina, bet turime pavyzdžių, kai paskui jie sukelia pavojų. Kad ir tas pat Oppenheimeris, apie kurį dabar kine rodo…
–Taip taip, jis graužėsi, kad atominę bombą pagamino. O kiek visko dar prigaminta, užnuodyta, nors ir geriems dalykams buvo sukurta. Visokios trąšos ir chemikalai, mes džiaugiamės, kai naudojame, bet teršiam vandenį ir t. t.
– Girdžiu, kad ekologijos tema jums svarbi. Čia jūs su jaunimu koja kojon žygiuojat!
– (Juokiasi.) Bet visur turi būti sveikas protas. Yra dalykų, kurių reikia atsisakyti ir juos pamiršti, bet yra ir amžinų dalykų, kurių negalima išvengti. Žmonės susiję vieni su kitais ir savo namais amžinai. Prisimenu, kaip Norbertas Vėlius sakydavo, kad adventas yra laikas, kai vėlės sugrįžta ten, iš kur išėjo.
Neišvažiuokit iš Lietuvos, nes reikės vis tiek sugrįžti (šypsosi). Ir nebijokite vaikų, nes vaikai yra gėris.
Žinot, jaunimas kraustosi į miestus, nes jiems trūksta pramogų. Aš esu stipriai pagyvenusi (nusišypso), bet kai atsimenu savo jaunystę, kaip 1963–1964 m. eidavom į atlaidus. Iš Kapčiamiesčio į Veisiejus eidavome 12 kilometrų ir viduryje kelio kokioje nors labai gražioje vietoje sustodavome pašokti.
Jaunimas ir susipažindavo taip. Visi šokiai, viskas vykdavo lauke arba didesnėj troboj. Ir niekas nepasigesdavo pramogų. Visi pramogų pasidarydavo patys. Dabar norime, kad kas nors mus linksmintų: orkestras ar pan.
Šventė yra tada, kai pats dalyvauji, kai tu ir šoki, ir dainuoji. O kai tu tik klausai, tai yra tik koncertas.
Mes viską galime pasidaryti patys, tik reikia norėti.
– Aš vėl pabandysiu apginti jaunimą, kad ne tik lietuviškai dainuoti pradeda, bet ir važiuoti į kaimą gyventi. Gal nėra taip viskas blogai? Lietuviškumas grįžta į madą! Ir žinokit, daug jaunimo žinau, kuriam V. Povilionienė yra va (iškeliu nykščius), myli, gerbia ir klauso. Ir dainas dainuoja!
– (Juokiasi.) Na, taip, vien mano naujame albume jauniausias atlikėjas – 2 metų, yra įvairių kartų žmonių. Yra, žinau, kad yra šviesaus jaunimo, kurie kuria. Mano kaimynas kosmoso šiukšles renka arba tie du mažeikiškiai, kur stalo žaidimą akliesiems sukūrė!
Noriu tik, kad šiuolaikiniai žmonės susimąstytų, kad nereikia bėgti nuo savęs, kad Lietuva yra puiki, kad čia mūsų namai. Ir nebijotų paprastumo. Nes, kaip sakiau, paprastas ir prastas – visiškai skirtingi dalykai.
Vai pūdymai, pūdymai,
Pūdymėli žaliasis!
Tame pūdymėly,
Tame žaliukėly
Aug žalioji liepelė.
Žiūrime vaizdo įrašus, kuriuose V. Povilionienė dainuoja su įvairių tautų ir įvairaus amžiaus žmonėmis. Ji vis pamini, kurie iš šių žmonių negrįžtamai išėjo pasivaikščioti rojaus debesimis.
– Su laiku tampa lengviau priimti netektį, ar prie to nepriprantama?
– Ne, žinokit… Nepriprantu. Gal dar tas mano amžius, aš senstu ir suprantu, kad tas manęs laukia. (V. Povilionienės akyse sublizga ašaros, o tuomet jos sublizga ir manosiose.)
Toliau žiūrime filmo ištrauką, joje V. Povilionienė supažindina su savo tėčiu. Pastebiu jos šiltą žvilgsnį.
– Gražų santykį savo šeimoje su tėvais turėjote?
Veronika atsako sudrėkusiomis, blizgančiomis akimis ir linkteldama galva.
– Gal aš jau eisiu, nes paskui dar nakvoti pasiliksiu.
– (Juokiasi.) Viskas gerai. Aš juk tik sėdžiu.
– Labai ačiū!
Neišradinėsiu dviračio, todėl pabaigoje haiku nebus. Bet parašysiu paprastai. Kai klausėmės dainų, žiūrėjome vaizdo įrašus ir tiesiog kalbėjomės, V. Povilionienė atrodė tokia įsimylėjusi dainas, žmones, gyvenimą ir, žinoma, tėvynę, kad neatmenu, kada mačiau tokį skaidrų ir mylintį žmogų.
