„Tokie geri balai nustebino ir mane patį“, – prisipažino net 4 šimtukus brandos egzaminuose surinkęs devyniolikmetis Mykolas Liaudanskas. Tiesa, LRT.lt jis sako, kad jo sėkmės paslaptis paprasta – daug nuoseklaus darbo ir gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp mokslų bei poilsio. Mykolo taip pat pasiteiravome, ką jis patartų į klases jau netrukus sugrįžtantiems moskleiviams ir kur nuo rudens mokysis pats.
– Veikiausiai dalis pamačiusiųjų tavo nuotrauką prie šio teksto ėmė laužyti galvas, kur tave matė. Nors esi gerokai pasikeitęs, kai kas tikriausiai atpažino, kad esi „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvis, beje, pats jauniausias.
– Tiesa, į pirmąją savo ekspediciją išplaukiau dar būdamas vaiku. Ja plaukė mano tėtis Gabrielius Liaudanskas-Svaras, o kadangi projekto kūrėjai jam pasiūlė drauge pasiimti ir savo vaikus, jis pasiėmė mane. Turbūt nebuvau didelė našta, nes paskui su ekspedicija plaukiau dar ne kartą.
Man tai buvo nepakartojama patirtis, nesulyginama su jokia kita kelione. Keliaudamas po svarbiausias mūsų šaliai vietas, pažinau pasaulį, mane tai labai ugdė. Turėjau progą pažinti išskirtines asmenybes, turinčias milžinišką žinių bagažą. Mane žavėjo ne tik jų išmintis, bet ir būdas. Buvimas tarp tokių asmenybių labai motyvuoja ir įkvepia siekti daugiau.
Tiesa, į paskutinę ekspediciją nebevykau, buvau baigęs 11 klasę ir jau galvojau apie naujus iššūkius savo gyvenime – pasiruošimą brandos egzaminams.
– Brandos egzaminų sesija tau buvo itin sėkminga, tavo sąskaitoje – net keturi šimtukai. Ta proga tave ir kitus aukščiausius įvertinimus pelniusius abiturientus prieš kelias dienas pasveikino premjerė Ingrida Šimonytė ir švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas. Papasakok, kokius egzaminus laikei?
– Iš viso laikiau 5 brandos egzaminus, šimtukus gavau iš matematikos, anglų kalbos, chemijos ir biologijos, per lietuvių kalbos egzaminą iki šimtuko šiek tiek pritrūko – gavau 98 proc. Kadangi įdėjau daug nuoseklaus darbo, nemaniau, kad rezultatai bus blogi, tačiau tokie geri balai nustebino ir mane patį. Vis tik visko gyvenime nutinka, nepasiseka ir kartais brandos egzaminų rezultatai neatspindi nei įdėto darbo, nei žinių. Dar ir dabar pamenu, kai sužinojau rezultatus, žiūrėjau į savo telefono ekraną ir negalėjau patikėti tuo, ką mačiau.
– Sakei, kad įdėjai daug nuoseklaus darbo, nejaugi visus metus buvai toks pareigingas mokinys?
– Mokslų niekada nebuvau apleidęs, tačiau negalėčiau sakyti, kad visąlaik buvau atsidavęs tik jiems ar labai persistengiantis. Manau, kalbant ir apie darbus, ir apie mokslus, svarbiausia – pusiausvyra, todėl visuomet rasdavau laiko pabūti su draugais, šeima, o kartais tiesiog nieko neveikti ir pabūti su savo mintimis. Manau, kad ir 12 klasėje išties pavyko išlaikyti balansą, todėl ir rezultatai pradžiugino.
– Kas tave labiausiai motyvuodavo prisėsti prie knygų – mokytojai, tėvai, vidinis nusiteikimas?
– Ir pats esu apie tai susimąstęs. Tėvai ragino pasistengti, bet niekada per daug nespausdavo. Pagrindinė mano motyvatorė – sesuo. Nežinau, iš kur ji pati sėmėsi motyvacijos mokykloje ar universitete, tačiau nuo tada, kai baigęs pradinę mokyklą perėjau į vidurinę, ji man nuolat pabrėždavo išsilavinimo, mokslų svarbą. Taip mokymasis tapo įpročiu. O kartais, turiu pripažinti, ir nusiraminimu – sunkesniais paauglystės laikotarpiais man į naudą išeidavo rutina mokykloje ir žinojimas, kad darau ką nors sau naudingo.
– Artėja metas, kai moksleiviai ir vėl sugrįš į klases. Kai kuriems šie metai mokykloje bus paskutiniai, pripildyti šiokio tokio nerimo ir artėjančių brandos egzaminų nuotaikų. Ką jiems pasakytum?
– Dalykų, kurių egzaminus laikiau, korepetitorių neturėjau. Aukšti rezultatai – mano ir mano mokytojų darbo vaisius. Man pasisekė, kad turėjau mokytojus, kurie nori ir geba padėti. Ir kitiems palinkėčiau drąsos klausti. Kartais jos pristinga, nes bijome, kad į mus bus pažiūrėta kreivai, bijome nesulaukti atsakymo. Gavus atsakymus, galbūt pasidomėjus papildomai, belieka įdėti darbo.
Bet, kaip jau minėjau, svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Jos ir palinkėčiau. Aš pats apie egzaminus pradėjau galvoti 11 klasėje, supratau, kad artėja finišo linija. Kasdien bent šiek tiek laiko skirdavau mokslams. Paskaičiavau, kad tais mokslo metais visiškai nesimokiau gal 5–7 dienas – per Kūčias, Kalėdas, Velykas. Stengiausi bent truputį pasimokyti, kad tai mane stumtų į priekį. Nežinau, ar elgiausi teisingai, bet taip pasireikšdavo mano vidinis perfekcionistas.
Galiausiai baigęs 11 klasę pasijutau pervargęs. Supratau, kad jei noriu sėkmingai atkeliauti iki egzaminų, turiu būti ir pailsėjęs, tačiau kad tai pavyktų, darbas turi būti nuoseklus. Žinoma, galima ir per porą mėnesių išmokti labai daug informacijos, tačiau daug sveikiau, kai tai daroma kasdien bent jau po truputį.
– Kokios veiklos tau padėdavo pailsėti nuo mokslų?
– Galbūt nesu visiškas ekstravertas, bet man svarbu socializuotis, leisti laiką su žmonėmis – šeima, draugais. Dėl artėjančių egzaminų nenorėjau visiškai užsidaryti ar atitrūkti, juk kartais pravartu prisiminti, kad knygos niekur nepabėgs, juolab kad kartais norisi ištrūkti ir iš mokymosi aplinkos.
– Smalsu, kur nuo rudens mokytis keliausi tu?
– Gamtos mokslai visada buvo mano arkliukas, visada domino žmogus. Kadangi biochemijos ar molekulinės biologijos studijuoti nepanorau (man tai pasirodė šiek tiek profesiškai ribojančios studijos), pasirinkau medicinos studijas Vilniaus universitete. Tiesiog noriu pasauliui būti nauda, o ne našta, ir noriu tai daryti užsiimdamas veikla, kuri man teiktų džiugesį ir pasitenkinimą. Taigi, į studijas žvelgiu labai optimistiškai, o kaip bus, parodys laikas.
