„Tamulevičiūtei nesakėme, bet į vestuves pakviečiau bendrakursius ir slapta susituokėme“, – su šypsena pirmąją santuoką su aktore Kristina Kazlauskaite mena aktorius Vidas Petkevičius. Tiesa, laimę jis surado su antrąja žmona Violeta, su kuria jį taip pat suvedė teatras. Laidai „Gimę tą pačią dieną“ V. Petkevičius pasakoja apie sunkią vaikystę, beveik slaptas tuoktuves ir kaimyną, krepšinio trenerį Joną Kazlauską, užtaisiusį Vidui ir Violetai Petkevičiams vestuvinę šventę.
„Visko stigo, – laidoje „Gimę tą pačią dieną“ į vaikystę Kaišiadoryse sugrįžta V. Petkevičius. – Atsimenu, nori ko nors valgyti, o to valgio nėra. Pasiimti duonos, užsitepi taukų ir cukraus – to, ko turėdavome. Atrodė, kad tai pats skaniausias sumuštinis. Kadangi turėjome ne tik kiaulę, bet ir karvę, atsimenu, kad gerdavau labai daug pieno. Mama vieną kartą suskaičiavo, kad per dieną išgėriau 21 stiklinę.“ Jis užaugo geležinkelininko šeimoje, o kadangi iš tėvo algos pragyventi nebuvo lengva, mamai teko įsidarbinti sarge.
Besimokydamas pradinėje mokykloje būsimas aktorius dar nebuvo atrakinęs savo meniškosios pusės, ir pasižymėjo sporto atstovas. „Buvau drąsus sportui, bet bendraudamas buvau uždaras, nemėgau to. Kai pasižiūriu į save iš šono, dabar matau milžinišką metamorfozę, nuo visiškai uždaro, nedrąsaus vaiko iki aktoriaus“ – šypteli V. Petkevičius.
Tačiau, kad ir kaip tuo metu toli nuo jo atrodė aktorystė, jo dėdė dirba kino mechaniku, tad vaikas nuo mažens laisvalaikį leido kino teatre. Sykį prasmuko net į suaugusiems skirtą seansą ir rimtai susidomėjo. „Labai patikdavo žiūrėti, o kartais galvodavau, kad taip ir aš galėčiau suvaidinti. Bet daugiau fantazuoti nedrįsdavau. Kadangi labai daug sportavau, galvojau ir norėjau tikėti, kad būsiu sportininkas. Bet man labai nepatiko, kad sportininkų amžius labai trumpas, visi tampa treneriais, o tokiu tikrai nenorėjau būti.
Mano nuomonė pasikeitė pradėjus galvoti apie tolimesnį gyvenimą. Pradėjau linkti prie dramos, nuo trečios klasės pradėjau vaidinti būrelyje, kuriam vadovavo rašytoja Emilija Liegutė–Balionienė. Atsimenu, kad iš jos net gavau knygutę, kurioje buvo parašyta „Už gerą aido vaidmenį spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“, – apie pirmą prisilietimą prie dramos pasakoja Vidas.
Baigęs vidurinę, jis įstojo į Kauno politechnikos institutą, tačiau greitai suprato įsėdęs ne į savo roges, tad metė studijas ir iškart buvo išsiųstas tarnauti sovietų kariuomenėje Kaliningrade.„Kartu vagone važiavo ir vyriausias kompozitoriaus Jurgio Gaižausko sūnus. Labai susidraugavome, pradėjome kariuomenėje muzikuoti, sukūrėme estradinę grupę.
Pamenu, grojame bitlų „Lady Madonna“ ir įeina budintis karininkas, kuris klausia rusiškai, kokia čia daina. Aš sakau, kad lietuvių liaudies, o jis man atsako, jog galime tęsti. Tokių kuriozų būdavo armijoje – kuo labiau sumurgdyti, kuo labiau pažeminti. Jeigu tik prasikalsti, tai imk savo dantų šepetuką ir visus klozetus plauk“, – pamena jis.
V. Petkevičiaus po tarnybos kariuomenėje panoro studijuoti Vilniaus konservatorijoje, kadangi jau tada buvo pastebėti jo aktoriniai talentai, jis pateko į legendinės pedagogės Dalios Tamulevičiūtės rankas. „Nuo tamsos iki tamsos, neturėjome nei šeštadienių, nei sekmadienių. Per papildomą priėmimą mane priėmė kartu su E. Nekrošiumi, tad su juo daugiausia ir dirbdavome. Labai sutarėme, gaila, kad po pirmo kurso jis išvyko į Maskvą“, – pasakoja aktorius.
Draugystę su vienu didžiuoju talentu tąkart keitė bendradarbiavimas su kitu. Tada roko grupės „Antanėliai“ įkūrėjas Kęstutis Antanėlis statė roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ – tai buvo pirmasis šios operos pastatymas Europoje ir vos antrasis pasaulyje. Jėzaus vaidmuo atiteko tuo metu dar pirmakursiam V. Petkevičiui.
„Pasakėme, kad spektaklis bus aštuntą valandą vakaro, patys atvažiavome šeštą, o saugumas atvažiavo septintą – galvojo, kad užbėgs už akių, bet pavėlavo ir nieko nebegalėjo padaryti. Buvo tiek žiūrovų, kad saugumas nieko nebedarė, o mes pabėgome į Bernardinų bažnyčią. Paskui ir Antanėlį, ir Ivaškevičių, ir kitus išmetė iš VGTU“, – atsimena aktorius.
Jėzų įamžinęs V. Petkevičius tada nenukentėjo ir galėjo sėkmingai tęsti mokslus, o bestudijuodamas įsižiūrėjo kurso draugę, aktorę Kristiną Kazlauskaitę. Jiems iškart buvo pasakyta, jog jokių vedybų būti negali, nes norint būti geru aktoriumi, reikia būti vienišu ir atsidavusiu tik savo profesijai. „Tamulevičiūtei nesakėme, bet į vestuves pakviečiau bendrakursius ir slapta susituokėme. Buvome antrame kurse, dar ir E. Nekrošius galėjo dalyvauti“, – su šypsena prisimena jis.
Baigęs studijas V. Petkevičius pradėjo dirbti Jaunimo teatre, kur sutiko ir antrą žmoną Violetą, tada studijavusi vokiečių kalbą ir teatre dirbusi kasininke.
„Bevažiuojant į gastroles, atsisėdau prie Violetos, pradėjome kalbėtis, kur eisme pavalgyti, ką veiksime Kaune. Ji pasikvietė pavalgyti pas ją, nes gyveno netoliese. Buvau su trumpomis kelnėmis, ir mama, ir Violetos sesuo į mane pažiūrėjo labai įtariai. O mano tėvai pasakė, kad jokiu būdu nereikia antros kaunietės. Ypač močiutė sakė, kad kaunietės nereikia, bet pamatė, kad Violeta puiki mergina“, – šiltai prisimena aktorius.
Galiausiai pora susituokė, o į Santuokų rūmus juos pavežė kaimynas, dabar garsus treneris Jonas Kazlauskas, su kuriuo vakare pora ir atšventė kartu.
1993 m. pradėtas rodyti kultinis serialas „Giminės“, kuriame nusifilmavo ir V. Petkevičius. Jis pasakojo, kad su serialu jį pavijo ir žinomumas – skirtinguose šalies kampeliuose jį užkalbindavo ir atpažindavo žiūrovai.
Nepaisant sėkmės ekrane, 1999 m. jis buvo atleistas iš Jaunimo teatro. Išgyvenęs sunkmetį, V. Petkevičius ir šiandien yra paklausus aktorius, besifilmuojantis ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kompanijų statomuose kino filmuose.
Visas pasakojimas apie V. Petkevičių – laidos įraše.
