Kaip daryti, dabar pasakoja visi, kas netingi, o kaip neklysti – žino tik tie, kurie yra ne kartą nudegę, nukentėję ir išmokę ne vieną pamoką“, – LRT.lt sako kantri tėvu tituluojamas Virgis Stakėnas, matęs ir šilto, ir šalto, 50 kūrybos metų suguldęs į knygą, kurią vadina savotiška gyvenimo ataskaita. Su juo kalbamės apie gyvenimą po skrybėle ir ramybės uostą – šeimą.
– Šie metai jums – ypatingi, yra tiek progų švęsti, kad net kažkokias formules sakėte išvedantis, įdomu.
– Juokauju, kad kaip kažkada buvo išpopuliarėjusi grožio formulė 90–60–90, taip ir man šie metai – mano muzikinio grožio formulės metai 70–50–21. 70, nes rugpjūtį bus tiek metų, kai esu šiame pasaulyje, 50, nes tiek laiko esu scenoje, ir 21, nes prieš mėnesį pasirodė 21-asis mano albumas. (Juokiasi.)
Iš tiesų, pirmą kartą į sceną užlipau 1971-aisiais Vilniaus valstybiniame Vinco Kapsuko universitete per Medicinos fakulteto pirmakursių prisistatymo vakarą. Tada, vos tris mėnesius pasimokęs groti gitara, atlikau „Yellow River“ koverį, kuriam pats parašiau lietuvišką tekstą „Mes studentai“. Nors buvo ir susipainiojusių akordų, balsas viską perrėkė. (Juokiasi.)
Žinoma, tai buvo labai mėgėjiška, bet paskui pradėjau rimtai domėtis ir po poros metų prasidėjo mano profesionalus kelias. Pagreitintai – per 1,5 metų „baigiau“ medicinos studijas ir nors geras studentas iš manęs neišėjo, būtent studijuodamas atradau gitarą ir taip prasidėjo pergalingas jos žygis per mano gyvenimą.
– Turbūt anuomet muzikanto kelias pas klausytoją nebuvo toks tiesus ir trumpas, kaip dabar, kai televizijos eteryje sukasi daugybė muzikinių projektų, o internete – aibė progų pasireikšti.
– Mano laikais buvo sakoma, kad pramogų pasaulyje prasimušti ir susikurti savo vardui reikia bent 10-mečio. Tiek laiko diena iš dienos apie tai turi galvoti, stengtis, kurti, eiti, griūti, ieškoti, pykti, atrasti, džiaugtis... Jei per 10 m. nepavargai, viskas sekasi, liko užtaiso, neatbukai ir noras nedingo, jei nenuvažiavai į pakalnę susiviliojęs greitu pinigu ar žalingais įpročiais, gali didžiuotis, kad ko gero susikūrei tą vardą, kuris tau gali atidaryti tam tikras duris, tave priima ir tu jau kai ką moki.
Vienas amerikietis yra pasakęs, kad savo vardą kuriame pusę gyvenimo, kaupiame profesionalumą, aukojame savo laiką, energiją, sveikatą, o galbūt ir asmeninę laimę ar net šeimą, kad taptume tuo, kuo esame. Galiausiai antroje gyvenimo pusėje vardas mums grąžina. Žinoma, grąžina tai, ką gali, nes, pavyzdžiui, sveikatos nebesusigrąžinsi, gali nebent brangesnių vaistų nusipirkti; galbūt gali sukurti antrą šeimą, bet pirmosios jau nesulipdysi ir pan. Tas priežodis man labai įsiminė.
– Vadinasi, buvo verta nepasiduoti?
– Kartais manęs klausia, ar brisčiau į tą pačią upę, žinodamas, kas manęs laukia, kiek reikės daužyti galvą į sieną, kiek kartų kelius nusibrozdinti, prarasti pasitikėjimą savimi ir kitais ar pan. Viena vertus, turbūt nieko nekeisčiau, daryčiau tą patį. Kita vertus – galbūt norėtųsi kai ką daryti kitaip. Per daugybę metų išmokau, kaip nedaryti. Aš taip vertinu profesionalumą, nes kaip daryti, dabar pasakoja visi, kas netingi, o kaip neklysti – žino tik tie, kurie yra ne kartą nudegę, nukentėję ir išmokę ne vieną pamoką.
– Sakote, jūsų laikais įsitvirtinti pramogų pasaulyje reikėjo maždaug 10-mečio. Nemažai. Per tiek laiko rankos nė karto nesviro?
– Tiesą pasakius, man prireikė daugiau. Aš niekad negyvenau sostinėje, kur vyksta renginiai, mezgasi kontaktai ar pan. Dabar, kai yra internetas, ir būdamas toli nuo citadelės gali būti visatos centre, bet anksčiau, nebūnant įvykių sūkury, būdavo labai sunku išlaikyti ranką ant pramogų verslo pulso.
Štai daugiau nei šešerius metus kas antrą savaitę važiuodavau iš Šiaulių į Vilnių vien tam, kad LRT RADIJO eteryje galėčiau pravesti savo autorinę laidą. Ir tai dariau ne dėl finansinių paskatų, o tiesiog todėl, kad man labai patiko ir labai norėjosi. Esu literatas ir visad turėjau savotišką aistrą žurnalistikai. Esu žurnalistas mėgėjas, pasak žinovų, kartais pasiekiantis ir tam tikrą profesionalumo lygį.
Tiesa, nepasakyčiau, kad mano rankos kada nors buvo visiškai nusvirusios. Visų pirma dėl to esu labai dėkingas šviesios atminties tėvams, kurie manyje užaugino kovotoją. Medikai vis laukė, kada sūnus nevykėlis taps normaliu žmogumi. Tėvai buvo prisiekę mano kūrybinės veiklos kritikai ir skeptikai. Juos kiek nuraminau baigęs pedagogikos studijas ir pradėjęs dirbti pagal specialybę. Vėliau, prasidėjus kooperatyvų laikams, jie vėl vylėsi, kad gal iš manęs išeis verslininkas, bet ir šis planas neišdegė. (Juokiasi.)
Einant muzikiniu keliu sunkumų, be abejo, būdavo, bet, jiems užklupus, ieškojau, kur nusiraminti, prie ko prisiglausti. Pirmiausia man padėjo pati muzika, paskui buvimas su bendraminčiais, galiausiai – atsiradusi šeima. Mano išrinktoji Ramutė taip pat iš meno pasaulio, tad vienas kitą labai palaikėme. Juk kiekvienam reikalingas tas ramybės uostas, savotiška įsikrovimo stotelė.
– Ar galima tikėtis visą jūsų kelią ir išgyvenimus išvysti jūsų rašomoje knygoje, kurią viename interviu pavadinote savotiška gyvenimo ataskaita?
– Kad ką nors sukurtum, turi save deginti. Jei ne, kas iš to išeis? Melas ir imitacija. Taigi mano knyga gimė iš noro papasakoti, kuo aš gyvenu ir kaip atsirado mano kūryba. Mintyse tą knygą rašau jau 10-metį, bet rimčiau prie jos prisėdau prieš penketą metų.
Viskas prasidėjo, kai atsidūręs ligoninėje ieškojau, kaip paįvairinti paciento rutiną. Planšetiniame kompiuteryje pradėjau tapšnoti savo baladžių istorijas – mat neretai sulaukdavau klausimų, kaip gimė vienas ar kitas mano kūrinys. Ir tas rašymas mane taip įtraukė, kad nesupratau, kaip atėjo laikas palikti gydymo įstaigos lovą.
Anksti girtis, bet knyga bus netipiška – galbūt pirmoji tokia, nes joje bus daug visko sudėta. Iš 360 savo kūrybos opusų atrinkau 63, kuriems esu sukūręs ir tekstą, ir žodžius. Taigi, atvertęs knygos atvartą, skaitytojas pamatys baladės tekstą, akordus (pabaigoje bus ir stakėniškų akordų lentelės), steampunk stiliaus iliustraciją, nuotraukas ir pasakojimą legendą apie tai, kaip baladė gimė, kaip ji keitėsi ir keitė mane. Prie baladžių bus ir jų sukūrimo datos, tad bus įžiūrimi ir mano gyvenimo faktai – kitaip ir būti negali, nes mano dainos yra bent 70–80 proc. autobiografinės.
Prie tekstų dar bus ir QR kodai, juos nuskenavus bus galima išgirsti melodijas. Kad suskambėtų tos akustinės gitaros versijos, teko prisipirkti įvairiausios įrangos – nenorėjau būti priklausomas nuo važinėjimo į įrašų studiją, tad viską, ko reikia, įsirengiau namuose. Taigi skaitytojas galės klausytis... ar net ir muzikuoti, dainuoti kartu su Virgiu.
– Nepanašu, kad esate iš tų, kurie skundžiasi kitokiu skambesiu, pasikeitusiomis pramogų pasaulio žaidimo taisyklėmis ar į jį vis labiau besiveržiančiomis technologijomis.
– Pramogų verslą kartais patraukiu per dantį, tačiau stengiuosi nebūti tas blogasis bambeklis. Juk kiekvienas yra savaip teisus. Atsimenu ir savo kelio pradžią, kai girdėdavau: „Ką čia tas dainuoja?“, „Kam ta barzda?“, „Ar tokiems storuliukams vieta ant scenos?“ ir pan. Ir pripažįstu, kad netgi turėjau bjauriojo ančiuko sindromą. Visko buvo ir mano laikais.
O, kalbant apie technologijas, man pačiam tai yra labai įdomu, be to, visais šiais klausimais padeda ir vienas man labai svarbus žmogus, mano priešpaskutinio albumo prodiuseris 1ggy, kurio tikrasis vardas – Ignas Marcinkevičius, sesers sūnus, mano sūnėnas. Mokslininkė sesuo jau seniai gyvena JAV, tad Ignas, paauglystėje atvažiavęs atostogų Tėvynėn pas senelius, visad verždavosi pas dėdę. Pasiimdavau jį į koncertus ir festivalius, parodžiau jam ir scenos, ir užkulisių gyvenimą.
Dabar istorijos ratas apsisuko ir Ignas yra mano konsultantas. Jei tik man kyla klausimų apie vieną ar kitą įrenginį, jis visada pasidalija įžvalgomis ir patarimais. Kaip sakiau, jis prodiusavo ir mano 20-ąjį albumą „sTAKENas“. Prie jo dirbome porą metų – aš savo namuose, Vijolių kaime, kūriau tekstus bei melodijas ir įrašus siųsdavau į Pitsburgą, kur 1ggy augino aranžuotes. Albumas suskambo folktronikos stiliumi, tiesa, kai kam jis pasirodė ne visai stakėniškas. (Juokiasi.)
– Kaip ir daugelis šiuolaikinių kūrėjų, esate ne vien tik muzikantas – esate veikiau kūrybininkas, kuris rašo knygą, o taip pat kuria turinį socialiniams tinklams – įrašus, tinklalaides ir pan.
– Kai buvau jaunesnis, man patiko, kai mane pristatydavo kaip poetą ir kompozitorių, bet paskui išaugau. Ar poetas – tesprendžia žinovai, o vadintis kompozitoriumi nenorėjau, nes nors muzikos mokykloje ir išmokau pažinti natas, žinau akordus ir harmoniją, visada grojau ne iš gaidų, o iš širdies.
Apibūdinimas „muzikantas“ man taip pat patinka – plačiąja prasme tai yra pasaulio stebėtojas, kuris viską, ką pamato, išreiškia savo kūryba. Patinka man ir žodis „kūrybininkas“, ir prieš porą metų mano žodyne atsiradęs „turinio kūrėjas“. Pamenu, kaip vienas jaunikaitis man pasakė: „Mačiau tavo socialinius tinklus – fainas tavo kontentas.“ (Juokiasi.) Mane tai šildo, vadinasi, kai kam įdomu, ką darau. Būtent nuo socialinių tinklų dabar prasideda mano diena: dar būdamas su pižama, chalatu ir puodeliu kavos, sėduosi į fotelį ir įkeliu kokį nors įrašą. Paskui einu į MK – namų studiją Mėlynąjį kambarį, ten repetuoju, zulinu savo dainas arba užsiimu organizaciniais reikalais.
– Hm, muzikuojate, rašote knygą, kuriate turinį socialiniuose tinkluose, tarsi ir daug savęs išdalijate ir daug parodote, bet ar daug žmonių žino, kas iš tiesų yra Virgis Stakėnas?
– Išties, žmonės mato mane koncertuose, per televiziją, seka instagrame, bet nė nesusimąsto, kad tai tėra ledkalnio viršūnė. Išėjęs ant scenos artistas turi sprogti – per kelias minutes parodyti, kas jame sutelpa ir ką nuveikė, mano atveju – per 50 karjeros metų. Tai nėra lengva ir ne visada pasiseka, bent jau aš niekada nebūnu visiškai savimi patenkintas. Jei įvertinu, kad atsiskleidžiau 85 proc., tai jau yra labai gerai. (Juokiasi.)
Todėl tikiuosi, kad paskaitę mano knygą žmonės mane pažins geriau. Aš juos įsileidžiu į savo pasaulį, dalijuosi savo gyvenimu, galbūt ne visada itin detaliai, kartais – gal kiek romantizuotai ar simbolių kalba, bet tikrai nemeluodamas. Taigi, sudėliojus visas mozaikos dalis, galima išvysti bendrą vaizdą. Visa tai ir bus mano knygoje „Baladės po skrybėle“.
– Be skrybėlės jūsų ir nebeįsivaizduojame – ši jau tapo jūsų vizitine kortele. Ar tai buvo sąmoningai pasirinkta įvaizdžio detalė?
– Tikrai sąmoningai nieko nekūriau ir nedėliojau, dėvėti skrybėles man tiesiog patiko, tad taip ir išėjo. Be to, man tai nėra tik galvos apdangalas, tai savotiška filosofija – kad ir kur bekeliautum, visada esi po savo stogu.
– Jei visada esate po savu stogu, kiek jums svarbus kitas – jūsų namų stogas?
– Labai daug! Kaip jau sakiau, tai prieplauka mano laivui, oro uostas mano lėktuvui, savotiška įkrovimo stotelė. Labai svarbu visada turėti kur sugrįžti, kaip žmonės nusivilia, jie nyksta, kai neturi į ką atsiremti, kam ašarą išlieti ar su kuo pasidžiaugti pasiekimais. Apie tai dainuoju dainoje „Muzikantai“.
– Žinoma, šeima tikriausiai visada buvo šalia, ir kai sekėsi, ir kai nesisekė taip, kaip norėjosi. Bet ar namiškiai niekada nesiskundė jūsų dėmesio stoka? Juk, kaip pats sakėte, reikėjo pusės gyvenimo savo vardui susikurti, klausytojams savo kūrybą pateikti. Nepersirgote sunkesne ar lengvesne darboholizmo forma?
– Šis dalykas, beje, man yra gerai žinomas. A. a. tėtis, kurio netekau daugiau nei prieš metus, pats toks būdamas ir mane užkrėtė. Kaip sakiau, man pasisekė, kad ir mano žmona Ramutė – meniškos prigimties žmogus, dailininkė, dizainerė, tad mes vienas kitą visada puikiai supratome ir vienas iš kito sulaukiame tik palaikymo.
– Kartu užauginote dukrą Agnę, šiuo metu gyvenančią Jungtinėse Amerikos Valstijose, turite ir tris ūgtelėjusius anūkus. Galbūt kuris nors iš jų įkvėptas senelio kūrybos taip pat pasvajoja apie muzikanto kelią?
– Sunku pasakyti. Nors nemažai susirašinėjame, o sekmadieniais turime tradiciją valandą pabendrauti vaizdo skambučiu, vis tik gyvename toli vieni nuo kitų. Tiesa, visi anūkai groja fortepijonu, mergaitės atrado gitarą ir ukulėlę. Vyriausioji, vienuoliktokė Izabelė, jau ir pati moko kitus vaikus groti. Kaip bus vėliau – matysim.
Tiesa, anūkai seka mano kūrybą. Kaip tik neseniai juos pasiekė siunta su mano albumu „Senelio dainos“, įrašytu prieš 13 metų ir tiek laiko gulėjusiu stalčiuje, o dienos šviesą išvydusiu tik šiemet.
– Kokia čia istorija slepiasi?
– Albumas atsirado gimus Izabelei, tada susikaupusias emocijas išliejau lopšinėje „Ašarėlė“. Tai buvo taip stipru, kad norėjosi šią temą tęsti, taip prasidėjo bendradarbiavimas su vaikų dainavimo studija „Svirplys“, nutarėme kartu pamuzikuoti. Kadangi reikėjo daugiau vaikams skirtų dainų ir dainų apie vaikus, pakračiau savo kūrybinę taupyklę, o iš jos išbyrėjo pluoštelis dainų – ir kūrinių, skirtų dukrai, ir mano vaikystės prisiminimų. Susidarė visas albumas.
Jį dėliodamas, įžvelgiau ir tam tikras paraleles – supratau, kad kai kuriose mano dainose ir mano dukra apdainuota, kai dar buvo tokio amžiaus, kokio nūnai Izabelė, kai jai rašiau daineles.
Ir nors albumas buvo įrašytas prieš keliolika metų, vis neatsirasdavo lėšų jo leidybai. Visą istoriją aprašiau feisbuko paskyroje „Senelio dainos“. Pasirodo, stebuklų būna. Pagaliau, po daugiau nei dešimtmečio laukimo, VšĮ „Bardai.lt“ dėka albumas vis tik išvydo dienos šviesą ir buvo pristatytas šių metų Knygų mugėje.
Tiesa, per tą laiką šis tas pasikeitė – prieš 11 metų Izabelė gavo dovanų dvynius brolį Čarlį ir sesę Sofiją, kuriuos šeimoje vadiname Tvinsais. Jie – ankstukai, gimę vos 26 savaičių. Pamenu, kad, jiems atėjus į pasaulį, du su puse mėnesio gyvenome tarp žemės ir dangaus. Tai buvo labai sunkus metas mūsų dukters Agnės šeimai ir didelė pamoka man. Vėliau Izabelei parašytą lopšinę „Ašarėlė“ Neišnešiotų naujagimių asociacija „Ankstukas“ pasirinko savo himnu.
– Oho, tas jūsų kelias išties – ir artimas, ir tolimas, ir labai margas...
– Tam jis ir skirtas, kad juo eičiau, o ne sėdėčiau ar trypčiočiau vietoje.
