Keliautojo Aurimo Valujavičiaus stalčiuje dūla architekto diplomas, o biografiją puošia pirmojo Lietuvos istorijoje Europos Šotokan karatė čempiono titulas. Tačiau Aurimas viso to atsisakė dėl savo aistros keliauti ir išbandyti savo ribas. Keliavimas su draugais jau yra atostogos, o vieniša išvyka – tikroji kelionė, neabejoja Atlanto vandenyną įveikęs keliautojas.
Antrąją Kalėdų dieną savo kelionę nuo Ispanijos krantų pradėjęs Aurimas balandžio 26-osios vakarą pasiekė Majamį, kur jį pasitiko šimtas tautiečių. Finišas vainikavo 121 dieną trukusią odisėją per Atlanto vandenyną, o 28-erių A. Valujavičius tapo pirmuoju lietuviu ir trečiuoju žmogumi pasaulyje, įveikusiu Atlanto vandenyną irkline valtimi. Šiam iššūkiui jis ryžosi norėdamas paminėti artėjančias 90-ąsias lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio metines.
„Man kelionė yra nuotykis, kuriame esi tik tu. Vieniša kelionė – žmogaus fizinių ir psichologinių galimybių išbandymas, ribų paieška. Keliavimas su draugais jau yra atostogos, o vieniša išvyka – tikroji kelionė. Joje už viską atsakai pats, išbandai savo ribas, prisitaikymo bei išgyvenimo gebėjimus. Man kelionė yra būtent tai“, – praėjusią vasarą, dar tik ruošdamasis Atlanto iššūkiui LRT.lt sakė Aurimas.
Tiesa, gyvenime jam taip pat teko nemažai nukeliauti, kad pagrindine jo veikla taptų iššūkių nestokojančios kelionės. Vaikystę Aurimas praleido gamtoje, soduose prie Kauno marių.
„Buvau visiškas gamtos vaikis, mėgęs įvairius išgyvenimo gamtoje dalykus. Pamenu, kaip dėdė man sukonstravo lanką, o aš bėgiodamas Lietuvos miškuose vaizdavau jaunąjį medžiotoją.
Meilė gamtai ir nuotykiams joje būtent iš ten ir atėjo. Visada stengiausi nebūti miestiečiu. Tiesa, dabar jau nebežinau, kas esu – kaimietis ar miestietis. Kad ir kaip ten būtų, palapinėje praleidžiu daugiau naktų nei lovoje namuose. Tikriausiai gamtos vaikis esu iki pat dabar“, – pasakojo keliautojas.
Jis prisimena, kad nuo 14 iki 17 metų kiekvieną vasarą išjungdavo savo kompiuterį, o telefone pasilikdavo tik svarbiausius telefono numerius. Šypsosi – tokio sprendimo nesuprasdavo net seneliai. „Vietoj laiko prie kompiuterio kiekvieną dieną praleisdavau besitreniruodamas lauke: gatvėje, miške, parkuose, kieme. Nepaisant to, kad išjungdavau savo kompiuterį, buvau pasižadėjęs sau nežiūrėti ir į kitų kompiuterių ekranus. <...> Negaliu pasakyti, kodėl buvau toks užsispyręs. Galbūt dėl karatė, galbūt dėl kažko kito – nežinau“, – pasakojo vaikinas.
Vaikystėje išbandęs labai daug sporto šakų, jis stengėsi atrasti save, būtent tada jo gyvenime atsirado karatė. 2014-aisiais A. Valujavičius tapo pirmuoju Lietuvos istorijoje Europos Šotokan karatė čempionu. Įdomu tai, kad titulą jis iškovojo jau būdamas apsisprendęs atsisveikinti su profesionaliu sportu.
„Likus keliems mėnesiams iki varžybų pasakiau sau, kad nesvarbu, kokią vietą užimsiu ir kaip man seksis, jos bus paskutinės. Nutiko taip, jog tapau čempionu. Visi stebėjosi, kad pasiekiau viršūnę, galėčiau eiti toliau, mokyti kitus, o aš nusprendžiau, kad man reikia kito etapo“, – LRT RADIJO laidai „Pasaulio puodai“ pasakojo A. Valujavičius, pripažįstantis, kad būtent karatė jį labai užgrūdino, išmokė disciplinos, kurios reikia ir sporte, ir gyvenime. „Supratau, kad jeigu neturėsi disciplinos ir užsispyrimo, žmonės tave stumdys iš kairės į dešinę, nuolatos tūnosi kažkieno šešėlyje. Viskas ateina per discipliną“, – neabejojo Aurimas.
Naują gyvenimo puslapį jis atvertė netrukus – 2015-aisiais, kai nusprendė nuvykti pas draugą į Norvegiją ir pasirinko ne keliauti ne lėktuvu, mašina ar laivu, o dviračiu ir per 19 dienų jis numynė apie 2500 km.
„Buvo toks laikotarpis, studentavau, tad nebuvo daug pinigų, neturėjau nei vairuotojo pažymėjimo, nei automobilio – nebuvo poreikio. Tačiau norėjosi iššūkių. Galvoju, kodėl neišbandžius savęs ant dviračio ir nenuvykus į Norvegiją“, – savo kaip keliautojo karjeros pradžią prisiminė jis.
Tiesa, vaikinas turi ir kitą specialybę – jis yra diplomuotas architektas, tik jo diplomas tiesiog dūla stalčiuje. „Kol studijavau man viskas patiko, bet pagal specialybę dirbau tik kelis mėnesius, greit supratau, jog tai – ne man ir norėjau imtis ko nors, kas būtų arčiau širdies“, – „Pasaulio puoduose“ atviravo keliautojas, kurį dabar labiausiai džiugina tai, jog jam pavyko sau ir aplinkiniams įrodyti, jog turėdamas aistrą, norą ir negailėdamas jėgų, gali iš to ir pragyventi.
Šiuo metu instagrame jis turi per 200 tūkst. sekėjų, tačiau sako, kad į socialinius tinklus nenorintis žvelgti tik kaip į verslą. Jei taip nutiktų – dingtų visa esmė, dėl ko jis tai daro. „Žmonės labai greitai pamato ir pajaučia, kad tu dirbi dėl pinigų. Nors kelionės dabar ir yra pagrindinis mano pajamų šaltinis, tam tikras verslas, aistra niekur nedingo.
Po pirmos savo kelionės pasakiau, kad gyvensiu iš turinio kūrimo tinkle „Youtube“ ir visiškai nesvarbu, kokią kainą teks mokėti. Kad tai pasiekčiau, man prireikė 4-erių metų. Svarbu, ar esi pasiryžęs eiti iki galo. Aš iki galo einu visada“, – patikino jis LRT.lt duotame interviu.
Pasirinkęs keliautojo gyvenimo būdą, Aurimas įveikė ne vieną ilgo nuotolio kelionę – dviračiu apkeliavo Skandinaviją, Namibiją, Indoneziją, nukeliavo į Slovakiją, baidare perplaukė Nemuną, Dunojų ir įkopė į 16-ka vienų aktyviausių žemės ugnikalnių.
2019-iais A. Valujavičius pelnė metų keliautojo „Lietuvos Kolumbas“ apdovanojimą, o 2020-iais užfiksavo naują šalies rekordą – tapo ilgiausią atstumą baidare nuplaukusiu lietuviu.
Žinoma, kelyje netrūksta nei iššūkių, nei įvairių nutikimų. A. Valujavičius pasakojo, kad kartą į jį buvo nutaikytas net ginklas – 2018-asiais plaukdamas baidare per Nemuną jis pateko pasieniečių akiratin.
„Buvo toks įdomesnis susidūrimas tiek su Baltarusijos, tiek su Lietuvos pasieniečiais. Kai jau vėliau plaukiau Dunojumi, supratau, kaip vyksta eismas upėse, kokia yra tvarka, kad reikia užsiregistruoti ir išsiregistruoti“, – prisimena jis.
Rusų kalbos nemokančiam vaikinui teko daugiau nei valandą gulėti apsuptam policininkų, kol buvo išsiaiškinta, kokiu tikslu jis atplaukė į šalį. „Į mane nusitaikė pistoletu, pradėjo rėkti rusiškai. <…> Tik atsigulus pilnai ant žemės, veidu į žolę, pasieniečiai priėjo, bet nesurakino“, – dabar su šypsena tą nutikimą prisimena Aurimas ir prisipažįsta – gaila, kad tuo metu negalėjo įsijungti kameros ir tai užfiksuoti.
Kaip sakė LRT.lt, savo įspūdžių bagažą A. Valujavičius tikisi papildyti: „Jau žinau, kur keliausiu artimiausius 5-erius metus. Atlantas tikrai nėra paskutinė mano kelionė.“
