Per trejus metus dviračiu vienam įveikti Skandinaviją ir Indoneziją, baidare perplaukti Dunojų ir užkopti į 13 aktyviausių Čilės ugnikalnių. Gali pasirodyti, kad skaitai filmo „Misija neįmanoma“ herojui iškeltas užduotis, bet tada įsijungi „Youtube“ ir supranti, kad tai visiškai nesurežisuota realybė. Tokiomis, vieniems nutrūktgalviškomis, o kitiems herojiškomis kelionėmis pasigirti gali pėdsaką Lietuvos istorijoje palikti siekiantis keliautojas iš Kauno Aurimas Valujavičius.
„Per kraštus trykštantis noras keliauti atsiremia į tai, kad labai noriu įsirašyti į Lietuvos istoriją. Kad po savęs kažką paliktum, turi daryti tai, ko nedaro kiti, turi norėti taip, kaip kiti dar nenorėjo. Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame dviračio nebeišrasi, viskas žinoma, daug kas padaryta. Šis aspektas skatina stengtis dvigubai – daryti dalykus, kuriuos mažai kas daro. Būtent toks ir būtų mano gyvenimo siekis, gyvenimo moto“, – LRT.lt sakė 27-erių kaunietis.
Naujausias vaikino nuotykis – daugiau kaip 4 mėn. trukusi kelionė dviračiu po triukšmingąją Indoneziją. Per šį laikotarpį tarsi vienišas vilkas A. Valujavičius įveikė 10 tūkst. kilometrų. Noro pasiekti užsibrėžtą tikslą nepažabojo nei didžiuliai kalnai, nei pragariškas karštis, nei paskutines jėgas išsunkianti drėgmė.
„Iššūkių Indonezijoje buvo tikrai nemažai. Vietomis 35 laipsnių karštyje tekdavo minti net į 23 proc. statumo kalnus, o didžiulė drėgmė viską tik dar labiau apsunkindavo. Vis dėlto prie tokių sunkumų ir didelio fizinio krūvio esu pripratęs. Šį kartą sunkiausia buvo psichologinė dalis: ten žmonės visiškai nevertina tavo privatumo, neadekvačiai bei įkyriai bendrauja, nuolatos triukšmauja. Emocijų suvaldymas buvo bene sunkiausias dalykas“, – pasakojo keliautojas.
Pasak jo, ramybės ir tylos bei lietuviškos gamtos šios kelionės metu buvo išsiilgta labiausiai.
„Apskritai kelionių metu labiausiai imu ilgėtis būtent gamtos – šeima ir draugai nėra mano prioritetas, jų pasiilgstu kiek vėliau. Kelionė per Indonezijos džiungles buvo išskirtinė, nes mindamas dviratį pasiilgau ramybės ir elementaraus žmogiškumo, kurio Indonezijos gyventojams ypač trūksta“, – pridūrė jis.
Iš dar vieno nuotykio grįžęs A. Valujavičius beveik mėnesį buvo dingęs iš „Youtube“ – reikėjo susigrąžinti jėgas, pabūti išsiilgtoje ramybėje bei pasiruošti paskelbti svarbiausią gyvenimo kelionę. Šį kartą vaikinas išsitraukė Lietuvoje dar niekada neregėtą kozirį – tik žmogaus jėga varoma valtimi bandys perplaukti Atlanto vandenyną.
9-ąja savo gyvenimo simfonija keliautojas ne tik paminės 90-ąsias Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą metines, bet ir sieks amžiams palikti savo pėdsaką šalies istorijoje. Tiesa, į Lietuvos metraščius kaunietis jau yra įsirašęs – prieš kelerius metus vienas baidare perplaukė visą Dunojaus upę.
Aistrą kelionėms Kauno technologijos universitete (KTU) architektūros studijas baigęs A. Valujavičius atrado dar 2015 m., kai susiklosčius tinkamoms aplinkybėms nusprendė aplankyti draugą Norvegijoje. Tada jaunuolis nepasirinko nei automobilio, nei lėktuvo – sėdo ant dviračio ir išmynė į kelią.
Supratęs, ką reiškia keliauti vienam, kaunietis nesustojo ir pradėjo dėliotis ateities nuotykių planus. Nepaisant sprendimo savo gyvenimą sieti su ekstremaliomis kelionėmis, vaikinas užsibrėžė ir dar vieną tikslą – vaizdo kamera įamžinti visas kelionių dienas ir savo įspūdžiais dalintis „Youtube“.
Kauniečio teigimu, didžiosiose gyvenimo kelionėse sustoti neleidžiančios ir kiekvieną dieną judėti į priekį skatinančios charakterio savybės susiformavo dar vaikystėje. Nuo pat mažens išsiskirti iš aplinkinių troškęs kaunietis laisvalaikį leisdavo ne namuose, o gamtoje.
Ieškodamas savęs jaunuolis tada išbandė ir ne vieną sporto šaką. Nors patiko daug kas, širdyje vietos buvo tik Šotokan karatė.
Būtent gamta ir karatė tapo pirmaisiais berniuko mokytojais, natūraliai supažindinusiais su už namų sienų tvyrančiais nuotykiais, iššūkiais bei atradimais.
„Vaikystėje išbandžiau labai daug sporto šakų. Nuo pat mažens stengiausi kažkur save atrasti. Būtent tada mano gyvenime ir atsirado karatė. Pradėjus atkakliai treniruotis, atsirado disciplina, pirmosios gyvenimo pamokos“, – pasakojo vaikinas.
– Prisiminkime kelionę po Indoneziją. Ko tokio pobūdžio kelionėje reikia žmogui, kad jis galėtų ją įveikti?
– Noro ir tik noro. Aš nematau prasmės ieškoti motyvacijos, nes ji visada veda prie to, kad tu iš tikrųjų nenori kažko daryti. Jeigu yra noras ir tikrai esi tam pasiryžęs, kam ieškoti motyvacijos? Jeigu pradedi jos ieškoti, vadinasi, tau nepatinka, ką darai, nes tau reikia papildomo įkvėpimo. Žmogus, norintis taip keliauti, privalo degti noru, trokšti pamatyti, patirti, atrasti kažką naujo, išbandyti save. Aš tuo noru tiesiog degu. Būtent todėl ir lipu į ugnikalnius, minu per tuos kalnus, plaukiu baidare.
– Iš kur turite tiek daug noro?
– Visuomet mėgau save išbandyti. Net ir būdamas mažiukas, dar pradinėse klasėse mėgdavau dalykus daryti kitaip, nei daro aplinkiniai. Nuolatos keldavau sau iššūkius. Pradinėje klasėje ėmiau lankyti karatė, o sportininko karjerą baigiau būdamas universitete. Savo dievuku visada laikiau legendinį kovos menų ekspertą Bruce’ą Lee, kuris stengdavosi išbandyti žmogaus galimybių ribas – kiek galima išlavinti kūną, o kiek – protą. Mane tas ypač žavėjo. Toks požiūris bei filosofija atsispindi ir dabartinėse mano kelionėse.
– Šios kelionės metu perkopėte 100 tūkst. sekėjų ribą „Youtube“. Kokią kainą teko sumokėti vardan tokio pasiekimo?
– Aš tos kainos nevertinu, nes tai, ką darau, yra mano aistra, o aistra ir mylimas dalykas juk nieko nekainuoja. Jei viską vertinčiau iš šalies, tokio pasiekimo kaina tikrai nebuvo maža. Prireikė daug užsispyrimo, noro ir aistros. Tai geriausiai ir apibūdintų žodis aistra, nes tik ji reikalauja viso žmogaus – atsidavęs jai, tu neskaičiuoji laiko, jėgų, vardan tikslo aukoji įvairius dalykus. Aistra turi būti tokia, kad nebijotum atsisakyti santykių, draugų, netgi šeimos. Turi visą tai padėti į šoną. Žinoma, čia aš kalbu apie tokią situaciją, kai tu nori keliauti ir gyventi iš savo kelionių. Būtent taip yra mano atveju.
– Ar ta aistra ilgainiui niekur nedingsta?
– Kai į socialinius tinklus imi žvelgti tik kaip į verslą, dingsta pagrindinis cinkelis, dėl ko visa tai darai. Dėl pinigų? Žmonės labai greitai pamato ir pajaučia, kad tu dirbi dėl pinigų. Nors kelionės dabar ir yra pagrindinis mano pajamų šaltinis, tam tikras verslas, aistra niekur nedingo. Po pirmos savo kelionės pasakiau, kad gyvensiu iš turinio kūrimo tinkle „Youtube“ ir visiškai nesvarbu, kokią kainą teks mokėti. Kad tai pasiekčiau, man prireikė 4-erių metų. Svarbu, ar esi pasiryžęs eiti iki galo. Aš iki galo einu visada.
– Kodėl šiuolaikiniame pasaulyje žmonės neretai yra labiau linkę pasiduoti nei pakentėti vardan savų tikslų?
– Manau, kad tam itin daug įtakos turi socialiniai tinklai. Mes kasdien matome, kaip juose žmonės tobulai pateikia savo kasdienybę – ten viskas labai gražu. Visi dabar tą nori turėti čia ir dabar. Deja, ne visi supranta, kad socialinėje erdvėje mes matome tik galutinį rezultatą, ledkalnio viršūnėlę. Mes nežinome, kiek tas žmogus įdėjo darbo, kad kažką pasiektų. Su ledkalnio apačia susipažįstama tada, kai pradedama dirbti, kai pamatoma, kokį sunkų kelią reikia nueiti norint kažką pasiekti tiek versle, tiek sporte, tiek moksle, tiek pačiame gyvenime. Būtent tada pamatyta realybė ima šokiruoti, atbaidyti nuo tolimesnių darbų.
– Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Vaikystė praleista gamtoje, soduose, prie Kauno marių. Buvau visiškas gamtos vaikis, mėgęs įvairius išgyvenimo gamtoje dalykus. Pamenu, kaip dėdė man sukonstravo lanką, o aš bėgiodamas Lietuvos miškuose vaizdavau jaunąjį medžiotoją. Meilė gamtai ir nuotykiams joje būtent iš ten ir atėjo. Visada stengiausi nebūti miestiečiu. Tiesa, dabar jau nebežinau, kas esu – kaimietis ar miestietis. Kad ir kaip ten būtų, palapinėje praleidžiu daugiau naktų nei lovoje namuose. Tikriausiai gamtos vaikis esu iki pat dabar.
– Savo sekėjams esate pasakojęs, kad vasaromis visiškai nesinaudodavote kompiuteriu. Iš kur toks užsispyrimas?
– Nuo 14 iki 17 metų kiekvieną vasarą išjungdavau savo kompiuterį ir pasikeisdavau telefono kortelę, kurioje būdavo tik svarbiausi numeriai. Šio užsispyrimo, tiesą sakant, nesuprasdavo net seneliai... Tuo metu man tai buvo svarbu. Vietoj laiko prie kompiuterio kiekvieną dieną praleisdavau besitreniruodamas lauke: gatvėje, miške, parkuose, kieme. Nepaisant to, kad išjungdavau savo kompiuterį, buvau pasižadėjęs sau nežiūrėti ir į kitų kompiuterių ekranus. Pamenu, kad baba vieną kartą prašė pagalbos, bet aš jai nepadėjau, nes buvau sau pasakęs: „Nežiūrėsiu į kompiuterio ekraną.“ Negaliu pasakyti, kodėl buvau toks užsispyręs. Galbūt dėl karatė, galbūt dėl kažko kito – nežinau.
– Esate pirmasis Lietuvos istorijoje Europos Šotokan karatė čempionas. Kaip jums pavyko tai pasiekti?
– Dažniausiai čempionai būna aukštesni, šiek tiek stambesni, nei buvau aš. Svėriau 69 kilogramus, buvau 175 m ūgio. Mano stiprybė buvo reakcija, judrumas bei geras kojų darbas. Pergales pavykdavo pasiekti savomis kombinacijomis, kurias šlifuodavau per kiekvieną treniruotę. Karatė sporte svarbiausia ir yra reakcija bei greitis.
Paskutiniame mano čempionate 2014 m. viskas susiklostė taip, kad įveikiau visus varžovus ir tapau pirmuoju istorijoje Europos čempionu iš Lietuvos. Dar prieš čempionatą buvau nusprendęs, kad man jis bus paskutinis. Kai grįžęs į Lietuvą apie tai pranešiau, visiems buvo šokas, niekas negalėjo patikėti tokiu sprendimu. Tuo metu buvau labai pavargęs nuo milžiniškos konkurencijos, nebegalėjau pasilikti, nes norėjau kažko naujo.
– Kokia yra šios sporto šakos specifika, kodėl apie ją Lietuvoje beveik nieko negirdime?
– Per 11 metų šioje sporto šakoje sukaupiau tikrai nemažai patirties. Mane labiausiai žavėjo pačios kovos dinamika. Šotokan karatė judėjimas yra laikomas pačiu dinamiškiausiu iš visų kovos sporto šakų. Čia nėra jokių muštynių, daužymosi, o tik graži, techniška ir judri kova.
Kur didesni pinigai, ten ir didesnis populiarumas. Deja, bet sporte jau taip yra. Džiugu, kad Rūtai Meilutytei po Londono olimpinių žaidynių pavyko atgaivinti plaukimą. Vis dėlto daug sporto šakų iki pat dabar vis dar negauna pakankamo finansavimo, todėl atletams sunku treniruotis, o treneriams – išvežti sportininkus į užsienyje vykstančias svarbiausias varžybas. Taip ir atsiranda toks užburtas ratas.
– Sportas yra skirtas tik tam, kad kažką pasiektum ir taptum profesionaliu atletu, ar juo galima užsiimti ir dėl savęs?
– Manau, kad Lietuvoje vis dar vyrauja iš senesnių laikų atėjęs požiūris, kad jeigu jau sportuoji, privalai tą daryti tik dėl rezultato, varžybų ir pasiekimų. Vis dėlto jaunoji karta šį požiūrį ima keisti. Nebūtina eiti į sporto klubus, lankyti specialias treniruotes – užtenka kilimėlio, keleto svorių ir gali sportuoti namuose. Mano kūnas man yra įrankis. Aš jį naudoju, drožiu, kartais netgi kankinu. Būtent sportas ir meilė jam man padeda fiziškai paruošti kūną kelionėms. Aš sportuoju ne dėl kitų, o dėl savęs. Gyvenimą turiu tik vieną, tai kam man tausotis? Būtent sportas man leidžia save realizuoti.
– Jeigu nebūtų buvę karatė, tai nebūtų buvę ir dabartinio Aurimo?
– Kas būtų, jeigu būtų. Gal ir taip – įtakos mano gyvenimui karatė sportas tikrai turėjo. Jis mane užgrūdino, išmokė disciplinos, kurios reikia ir sporte, ir gyvenime. Supratau, kad jeigu neturėsi disciplinos ir užsispyrimo, žmonės tave stumdys iš kairės į dešinę, nuolatos tūnosi kažkieno šešėlyje. Viskas ateina per discipliną. Keliaujant būdavo, kad vaizdo įrašus, trečią ar ketvirtą nakties, montuodavau tualetuose ir gatvėse tik todėl, kad buvau pažadėjęs žmonėms. Sunkiu momentu paaiškėja, ar esi su savimi sąžiningas. Aš sąžiningas esu 110 proc. ir žmonės tą jaučia. Tai tikriausiai irgi atėjo iš sporto.
– Kaip žadate ruoštis tokiai pavojingai ir sunkiai kelionei?
– Kelionei valtimi per Atlanto vandenyną ruošiuosi maksimaliai – šiuo metu per savaitę treniruojuosi net 6 kartus, o netrukus žadu pradėti daryti ir dvi treniruotes per dieną (12 per savaitę). Tokio atsakingo pasiruošimo dar niekados neturėjau. Rytinės treniruotės trunka apie dvi valandas, o vakarais žadu treniruotis valtyje, Kauno mariose. Kiek teko bendrauti su žmonėmis, perplaukusiais Atlantą, labiausiai reikia koncentruotis į jėgą. Ištvermė vandenyne ilgainiui išblės, ten vyrauja monotonija, todėl reikės stengtis kasdien iširkluoti kuo daugiau valandų. Su tuo ir dirbame.
– Nebijote?
– Ne... Labai laukiu. Nors apie kelionę viešai paskelbiau visai neseniai, ją planavau net kelerius metus. Nekantrauju, kada galėsiu išplaukti. Jokios baimės nėra.
– Esate turėjęs tiek daug nepamirštamų kelionių. Kodėl užsispyrėte plaukti per Atlantą, kodėl dėl kelionės nusprendėte rizikuoti viskuo, ką turite?
– Nes tai – unikalu. Čia yra vienintelė kelionė ne tik man, bet ir visai Lietuvai. Aš neįsivaizduoju gražesnio ir didingesnio Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą pagerbimo. Mesti sau tokį iššūkį yra labai stipru. Vis dėlto aš įsivaizduoju momentą po visko, kai galėsiu sakyti, kad vienas perplaukiau Atlantą. Neturėsiu nieko įrodinėti nei sau, nei kitiems. Tai yra visiška 9-oji mano gyvenimo simfonija.
Kiek daug žmogus gali pasiekti? Aš manau, kad būtent čia yra beveik ta viršūnėlė. Noriu palikti pėdsaką Lietuvos istorijoje. Noriu, kad artimieji, draugai ir jų vaikai žinotų, kad kažkada toks dėdė Aurimas vienas perplaukė Atlanto vandenyną. Žinojimas, kad galiu tapti istorijos dalimi, palikti pėdsaką po savęs, man labai patinka. Noriu visavertiškai nugyventi savo gyvenimą, kuris yra tik vienas.
– Kur save matote po 10-ies metų?
– Tikiuosi per ateinančius dešimt metų įgyvendinti didžiausias ir sunkiausias savo keliones, po kurių vis dar keliausiu, bet jau paprasčiau. Jau žinau, kur keliausiu artimiausius 5-erius metus. Atlantas tikrai nėra paskutinė mano kelionė. Taip, tai tikriausiai bus pati didžiausia ir svarbiausia, bet toli gražu ne paskutinė. Perspjauti Atlantą bus sunku. Ar Everesto ir K2 kalnai gali prilygti plaukimui per Atlanto vandenyną? Čia jau skonio reikalas.
– Ką Aurimui Valujavičiui reiškia žodis kelionė?
– Man kelionė yra nuotykis, kuriame esi tik tu. Vieniša kelionė – žmogaus fizinių ir psichologinių galimybių išbandymas, ribų paieška. Keliavimas su draugais jau yra atostogos, o vieniša išvyka – tikroji kelionė. Joje už viską atsakai pats, išbandai savo ribas, prisitaikymo bei išgyvenimo gebėjimus. Man kelionė yra būtent tai.
