„Galima sakyti, žmogaus gyvenimas susideda iš gimimo, kančios ir, galiausiai, mirties. Visa laimė, kad yra ne tik tai“, – sako prancūzų psichiatras, psichoterapeutas, rašytojas Christophe Andre. Net ir žinodami, kad gyvenimas gali būti žiaurus, turime juo mėgautis. To jį patį išmokė ir prieš septynerius metus išgirsta plaučių vėžio diagnozė, paakinusi domėtis, kodėl žmogui taip sunku priimti ir kitam suteikti paguodą.
Gyvenimas išgirdus vėžio diagnozę
Vilniaus knygų mugėje viešėjęs C. Andre pristatė savo naują knygą „Paguoda. Kurios sulaukiame ir kurią dovanojame“, ją Lietuvoje išleido leidykla „Tyto alba“. Knygą įkvėpė asmeninės autoriaus patirtys – išgirdęs plaučių vėžio diagnozę, jis ėmė domėtis paguodos reiškiniu, gilintis į guodžiančių žodžių galią gijimo procese.
„Prieš septynerius metus išgirdau plaučių vėžio diagnozę. Gyvenime niekada nerūkiau, tad išgirdęs tokią diagnozę nustebau. Puikiai prisimenu susitikimą su gydytoju. Kai jis suprato mano diagnozę, pamačiau, kad jo veidas sustingo. Supratau, kad ekrane jis pamatė kažką blogo.
Gydytojas man pasakė, kad sergu vėžiu ir mano būklė – gana bloga. Iš tiesų, net pamiršau, ką jis man sakė, nes tuo metu buvau šokiruotas. Išėjęs iš kabineto supratau, kad prieš priimdamas kitų paguodą, pirmiausia turiu išmokti paguosti pats save“, – Vilniaus knygų mugės svečiams pasakojo C. Andre.
Rašytojas prisiminė tą akimirką atsisėdęs ant suolelio ir pabandęs suvirškinti išgirstą žinią. „Pabandžiau medituoti, suvokti, kokia yra mano būklė: mano širdis plaka, patiriu įvairiausių emocijų – liūdesį, pyktį, nes tai yra neteisinga, baimę, nes nežinau, kas su manimi nutiks. Mintis, kad galbūt greitai mirsiu, manęs negąsdino – ji mane labiau liūdino.
Pagalvojau, kaip šaunu būti gyvam, norėčiau gyventi toliau. Bet aš sau pasakiau: nusiramink, apmąstyk savo mintis, galbūt kai kurios iš jų yra neteisingos. Kad ir mintis, jog tuoj mirsiu – nebūtinai taip nutiks. Kvėpuok, atsipalaiduok, pakelk galvą, pažvelk į debesis, paklausyk paukštelių čiulbėjimo. Pradėjau tai, ką vadinu saviguoda“, – dalijosi C. Andre.
Jis pasakojo supratęs, kad vien meditacija ir gilus kvėpavimas vėžio neišgydys – tai padarė medicina. Tačiau tokioje situacijoje išmokti paguosti save, jo manymu, yra pirmasis ir labai svarbus etapas, leidžiantis pasiruošti ir vėliau priimti kitų žmonių paguodą.
„Buvo labai svarbu, kad susitaikyčiau su šia situacija. Vėžys yra mano krūtinėje, jis pats nedings, bet aš turiu išmokti toliau gyventi su šia grėsme“, – kalbėjo Vilniaus knygų mugės svečias.
Ko mus moko paguoda?
„Ilgą laiką buvau aklas paguodai“ – tokiu sakiniu C. Andre pradeda savo knygą. Sako, daugelis esame girdėję apie paguodą, žinome, kas tai yra, tačiau ar tikrai mokame ja dalintis, ją priimti? Kalbėdamas renginyje, C. Andre pažymėjo, kodėl reikalinga suprasti paguodos svarbą.
„Gyvename tokiais laikais, kai stengiamės pamiršti gyvenimo tragediją, ypač kalbant apie Vakarų šalis: Prancūziją, Italiją, Ispaniją. Lietuvoje galbūt dar išlaikėte suvokimą, kad gyvenimas gali būti tragiškas.
Vakarų Europoje po paskutinio karo gyvenome galvodami, kad galime išvengti karo, įgyvendinti teisingumą, kad laimėjo demokratija. Pamiršome, kad ar kalbėtume apie žmonių, ar apie tautų gyvenimą, jame visada yra tragedijos. Ko mus moko paguoda – kad tragiškos dalies negalime ištrinti visiems laikams, bet galime pasistengti, kad ji neužimtų per daug vietos“, – mintimis dalijosi C. Andre.
Anot jo, turime suprasti, kad visi, esantieji šioje žemėje, anksčiau ar vėliau susidursime su ligomis, išdavystėmis, neteisybėmis, galiausiai vieną dieną mirsime. Tačiau net ir žinodami tai, turime toliau gyventi savo gyvenimą ir juo mėgautis.
„Paguoda yra gėris, kurį mes skiriame kitam asmeniui, susiduriančiam su sunkumais, negalėdami pakeisti jo situacijos. Jei mano draugas serga, neturiu stebuklingos lazdelės, kad galėčiau jį stebuklingai išgydyti, bet galiu jo nepalikti vieno, parodyti jam, kad esu šalia. Turiu jam padėti jį guosdamas – nors ligos neišgydysiu, galbūt jo gyvenimas taps bent šiek tiek gražesnis.
Galima sakyti, žmogaus gyvenimas susidaro iš gimimo, kančios, ir, galiausiai, mirties. Bet visa laimė, kad yra ne tik tai. Paguoda nereiškia, kad galime sakyti, jog visos jūsų problemos – nesvarbios, kad jos rytoj dings. Ne. Paguoda sako: problemos yra, jūs jų turite, bet yra ir kitų nuostabių dalykų, kurie padės išspręsti problemas“, – kalbėjo C. Andre.
Laimę reikia treniruoti – išbandykite 10-ies istorijų pratimą
Psichiatras pasidalijo ir vienu pratimu, kurį atlikti rekomenduodavo depresija sergantiems pacientams. Išeikite į miestą, atsisėskite kavinės terasoje ir stebėkite skubančius praeivius. Pabandykite įsivaizduoti ir sau papasakoti 10 pozityvių, bet realistiškų istorijų apie pro šalį lekiančius žmones.
Įsivaizduokime, kad matote sunkiai gatve einantį senolį. Jis ramstosi lazdele, atrodo, kad jam skauda nugarą, kad jis – vienišas. O kur dar prastos oro sąlygos: pilkas dangus, lyja. Užuot gailėję vargšo ir vienišo pono, galite galvoti, kad jis nugyveno gražų gyvenimą, galbūt yra laimingas, keliauja į šachmatų klubą, kur susitiks su draugais, gers arbatą ir pasakos savo gyvenimo istorijas.
„Gal tai ir nėra tiesa, bet svarbu išmokti pasakoti teigiamas, pozityvias istorijas, kad smegenys nebūtų užterštos neigiamomis idėjomis. Laimės yra pas visus. Žmonėms, kuriems pasisekė, yra lengviau. Beveik visiems kitiems žmonėms reikia įdėti šiek tiek pastangų, kad jie atsispirtų stresui ir liūdesiui, pasijaustų laimingesni“, – kalbėjo C. Andre.
Anot jo, laimė – sudėtingas jausmas. Laimės negalima nusipirkti, neužtenka perskaityti knygą ar išgerti tam tikrą tabletę, kad pasijustum laimingas. Laimė yra emocijų dalis, o emocijos, pasak rašytojo, veikia taip pat, kaip ir fizinis kūnas.
„Kiekvienas žinome, kad jei norime būti lankstesni ar raumeningesni, greičiau bėgioti, nepakanka tiesiog pasakyti: rytoj būsiu lankstesnis ir turėsiu daugiau raumenų. Tam turime treniruotis. Tačiau būtent taip galvojame apie laimę, stresą. Sakome, kad nuo šiandien pradėsime džiaugtis gyvenimu, mažiau stresuosime, labiau mėgausimės savo laiku, tikėdamiesi, kad tam pakaks vien valios.
Vis dėlto džiaugtis mažomis akimirkomis net tada, kai nesiseka, reikia mokytis. Pozityviosios psichologijos uždavinys ir yra netgi tada, kai mums nesiseka, kai mus kas nors nervina, sau sakyti: taip, visa tai erzina, bet gal yra bent kažkokių smulkmenų, kurios mus džiugina. Kaskart, kai atliekame šį pratimą, laviname smegenų dalį, kuri vėliau padės tapti laimingesniam“, – kalbėjo C. Andre.
Paguodos žodžiai ir veiksmai
Daugeliui iš mūsų vis dar nelengva priimti paguodą, pastebėjo C. Andre. „Dažnai mes nedrįstame, esame drovūs, ypač kalbant apie vyrus – vyrai nenori verkti, nenori pasirodyti silpni, pažeidžiami. Jeigu kas nors ateina mūsų guosti, mes sakome, kad mums to nereikia, kad viską išspręsime patys, prašome palikti ramybėje.
Tai yra klaida, nes skausmas niekur nedingsta. Paguodą sunku priimti, nes tada pripažįstame, kad esame nelaimingi, galbūt mums kažkas nepavyko ir esame silpnojo pozicijoje“, – aiškino C. Andre.
Jei kalbėtume apie paguodos kitam suteikimą, šioje vietoje žmonėms taip pat kyla iššūkių. Būdami šalia sunkiai sergančio ar su kitokiais gyvenimo iššūkiais susiduriančio žmogaus, dažnai nerandame žodžių, bijome, kad kalbėdami žmogui suteiksime dar daugiau skausmo.
„Buvau psichiatras, tad dažnai guosdavau savo pacientus, bet nebūtinai taip pat gerai mokėjau paguosti savo žmoną, vaikus ar draugus, nes taip pat bijojau pasielgti ne taip. Kai stengiamės paguosti kitą asmenį, klaida, kurią dažnai darome, – per daug kalbame“, – pastebėjo C. Andre.
Paguodai, anot jo, žodžių nereikia – užtenka būti šalia žmogaus, leisti, jeigu jam norisi, verkti. „Žodžius galite pasakyti ir vėliau, nes kai žmogus kenčia, dažniau jam padeda ne žodžiai, o įvairūs veiksmai. Svarbiausia žmogaus nepalikti vieno. Galima pasiūlyti pasivaikščioti, pakeisti aplinką“, – dėstė psichiatras.
Jis pasidalijo ir konkrečiais žodžiais bei frazėmis, kuriomis galima išreikšti paguodą: aš esu čia, su tavimi, tu esi man svarbus žmogus, aš tave myliu, aš būsiu šalia tavo kelyje.
Daugiau apie C. Andre vaikystę, profesinį kelią ir kūrybą – Vilniaus knygų mugėje vykusio pokalbio įraše.
