Nesvarbu, ką ten barsukas apsimiegojęs pripranašavo, nesvarbu, koks oras už lango, bet pavasaris jau atėjo. Jis visada ateidavo ir ateina vasario pradžioje, kai tik dienos pailgėja per pusantro gaidžio žingsnio.
Ir ne, aš nekalbu apie tą pavasarį, kai visur lakioja drugeliai, žydi šalpusniai su žibutėmis, suokia strazdai ir vienas per kitą bei ant kito šokinėja zuikučiai. Pavasaris gamtoje yra daug subtilesnis ir žemiškesnis, jei taip galima būtų pasakyti, nes pavasaris yra apie meilę.
Turiu pripažinti, kad tikrai nekalbu apie dvasišką pakylėtą kai kurių dvikojų būseną, kuri verčia rašyti poemas, dainuoti po balkonais ir daryti kitas mielas kvailystes. Kalbu apie tą meilę, kuri turi vienintelę paskirtį – pratęsti giminę ir užtikrinti rūšies išlikimą. Matau, kad kreivai žiūrit ir netikit. Tada išeikim laukan.
Kiekvieną rytą, nesvarbu, koks oras, aš girdžiu prie seno inkiliuko giedantį didžiosios zylės patinuką. Dar jis nerėkia visu garsu be sustojimo, daro ilgesnes pauzes, bet jau skelbia visiems, kieno čia teritorija.
Lygiai taip pat greičiausiai išgirdot, kad jau nebeužsičiaupia krūmuose žvirbliai, kaip čiauška kuosos ir melodingiau pradėjo karksėti varnos? O matėt, kad ir balandžių diedai išpūtę pagurklius vis dažniau aplink balandėles ratus suka. Paukščius pradeda veikti vis labiau ilgėjanti diena.
Kažkaip leptelėjau, kad atėjus veisimosi sezonui žvirbliams padidėja sėklidės. Dabar žmonės vaikšto ir bando pamatyti žvirblių fiziologinius pokyčius ir skundžiasi, kad nieko nesimato. O yra taip, kad daugumai paukščių patinų dar prieš veisimosi sezoną hormonai pradeda skatinti sėklidžių augimą. Jos padidėja šimtus kartų. Įsivaizduokit, jei taip būtų žmonėms.
Skirtumas tas, kad paukščių sėklidės yra kūno viduje, ir neveiklios jos būna mažytės, vos kelių milimetrų. Tad tikrai nepastebėsit žvirblių su dideliais kiaušiniais, tačiau pagal balsą turbūt galima nuspėti, pas kurį anie didžiausi. Vis dar bandot įsivaizduoti, kaip atrodytų žmogus su šimtu kartų didesniais?
Eikime į parką. Girdit vis garsiau rėkaujančius, švilpaujančius, cypaujančius bukučius? Visas miškas nuo jų skamba. Jiems vasaris irgi – paVasaris. Meletos, geniai vis dažniau pabūgnija į sausą šaką ir į šviestuvo gaubtą. Vis dažniau konkurentai triukšmaudami pavaiko vienas kitą.
Jei pastebėsit voveres, pamatysit, kad ir joms pavasaris galvon, teisingiau uodegon, trinktelėjo. Mat voverės gali poruotis keliskart per metus ir pirmas kartas būna jau vasarį. Tad jei pastebėsit dvi ar daugiau vienas kitą besivaikančias pūkauodeges, žinokit, kas čia vyksta.
Voverytė norės vaikų tik nuo greičiausio ir geriausio patino. Taigi prieš poravimąsi ją visų pirma reikės pagauti. Jei vaikosi keli patinai, ją pagaus dominuojantis voveras. Teisingiau, voverytė nuo jo pasistengs nepabėgti.
Dar mažai įrodymų? Eikim prie upės. Nors didžiosios antys porų ieško jau nuo rudens, dar ir dabar pamatysit, kaip keli patinai demonstratyviai sukasi aplink pateles, sinchroniškai kilnodami galvas ir melodingai cypčiodami. Tas garsas toks nepanašus į tipišką antišką „kre – kre“, kad dažnai žmonės galvoja, jog tai kitų paukščių balsai. O jei pamatysit upėje klykuolių poreles, tikrai išgirsit keistą garsą ir pastebėsit, kaip patinas (tas su tamsiai žalia galva ir baltu tašku) staiga užverčia galvą ant nugaros, tuo pat metu išleisdamas tą plerpiantį garsą.
Toli nuo upės nenueikit. Nes ten vestuves kelia ir bebrai. Tiesa, čia jau pamatyti nieko nepamatysit – bebrai drovūs ir viską daro savo urvuose ar nameliuose. Tik kartą tyliai tupėdamas virš jų urvų turėjau galimybės pasiklausyti niurkymo ir meilimosi garsų.
Tai tiek pavasarinės meilės ženklų mieste. O jei nuklystumėt į miškus, laukus ir pelkes, tai pamatytumėt ir meilės intensyviai ieškančias lapes, o naktimis išgirstumėt, kaip jos rėkia viena kitai serenadas. Taip pat paklausytumėt iš meilės staugiančių vilkų ir urzgiančių lūšių (kad pastarąsias išgirstumėt, reiktų kiek ilgiau po miškus naktimis pablūdyt).
O dienomis tikrai pastebėsit ore besivartančius ir meiliai krunkiančius kranklius, jei pasiseks, išgirsite, kaip entuziastingai jūriniai ereliai kleketuoja. O jei tyliai patupėsit eglyne, jūsų ausis pasieks tyli, bet be galo melodinga eglinio kryžiasnapio giesmelė, skirta jo pačiai, kuri jau sėdi lizdelyje ant kiaušinukų.
Tad su pavasariu!
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
Taip pat žiūrėkite laidą „Gamtininko užrašai“.
Taip pat skaitykite
