Scenoje ji žinoma kaip Liepa, tačiau už šio vardo slypi Karolina – mergina, kuri kadaise studijavo mediciną ir svajojo tapti plastikos chirurge. Dainininkė Liepa Norkevičienė pasakoja apie lemtingą sprendimą palikti medicinos studijas dėl muzikos, sceninio vardo istoriją ir kelią į tikrąją save.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše:
– Kodėl pasirinkai Liepos sceninį vardą?
– Tėveliai man davė Karolinos vardą. Su Karolinos vardu puikiai gyvenau ir dabar gyvenu. Kai įstojau į medicinos fakultetą, mano keliai susitiko su Deividu Zvonkumi, o Deividas darbavosi grupė „Bavarija“ ir buvo pažįstamas su Juozu Liesiumi. Jis buvo mano pusseserės vyras – jie kartu pasiūlė man padirbėti.
Būtent Juozas sugalvojo man pasiūlyti sceninį vardą, net nežinau, kodėl jis norėjo sukurti kitą žmogų. Taip ir atsirado Liepa. Juozas žinute man parašė: „Ar esi pasiruošusi išgirsti savo naują vardą?“ Džiaugiuosi, kad sutikau su sceniniu vardu, nuo tos žinutės ir tapau Liepa. Džiaugiuosi, kad Liepa išaugo į tokį žmogų.
– Kaip į tave kreipiasi tavo vyras?
– Jis į mane kreipiasi Liepos vardu, bet kai nuvykstame pas mano tėvus arba praleidžiame daugiau laiko su mano seserimi, tai jis kreipiasi į mane Karolinos vardu – vardas keičiasi, priklausomai nuo miesto.
Mano sesė, kuri pradėjo darbuotis kartu su manimi, nevalingai mane per susitikimus taip pat kartais pavadindavo Karolina, žmonės pasimesdavo. Tačiau dabar ir ji dažniau mane pradėjo vadinti Liepa, ji save išmokė į mane kreiptis sceniniu vardu. Iš sesės šį vardą girdėti yra keista.
– Kuo skiriasi tavo vidinė Liepa nuo Karolinos?
– Negaliu pasakyti, kad esu labai skirtinga, kai esu tėvų namuose, ar namuose su vyru, tačiau viena Liepa yra ant scenos, kita Liepa ir Karolina yra namuose. Tačiau mes iš principo nesiskiriame, mąstome taip pat.
Kai prasidėjo mano muzikinė karjera, aš nebuvau savimi. Man buvo sunku, nes viešumoje kalbėjau apie dalykus, kuriais netikėjau. Pavyzdžiui, visiems pasakojau, kad nesinaudoju telefonu ir tik rašau popierinius laiškus, iš manęs norėjo padaryti romantikę.
Tai nėra priekaištais, viskas vyko su mano žinia ir noru, tuo metu galvojau, kad norėčiau sukurti įdomesnę, patrauklesnę savęs versiją – tai yra mano pačios demonai (...). Dabar esu tokia, kokia esu iš tikrųjų, kuriu muziką taip, kaip įsivaizduoju, kaip noriu ir pagaliau galiu būti tikra.
– Ar tau kada nors teko dirbti medicinos srityje?
– Ne, tačiau praktikos turėjau, nes paskaitos vykdavo ligoninėse. Mano tėvai yra medikai, tai man vaikystėje tekdavo matyti medikų virtuvę – niekas nebuvo nauja. Tačiau dirbti niekuomet neteko.
Prieš įstojant į mediciną jau žinojau, kuo norėsiu būti – svajojau tapti plastikos chirurge. Kai pradėjau studijuoti, atsirado noras rezidentūroje pasirinkti anesteziologiją. Tačiau taip nutiko, kad medicinos niekada ir nebaigiau.
– Ar niekada nesigailėjai to, jog nebaigei mokslų?
– Tai buvo geriausias mano sprendimas. Tuo metu man buvo didelis šokas, niekaip nenorėjau paleisti medicinos, man atrodė, kad neįgyvendinau savo tikslo, nepateisinau tėvų lūkesčių. Nors tai yra įdomus momentas, nes tėvai niekada manęs nestūmė į mediciną, man tik taip atrodė, kad juos nuvilsiu.
Tikriausiai nuo vaikystės užsibrėžiau sau tikslą būti tokia, kokie buvo mano tėvai, tačiau kai suaugau, teko įsisąmoninti, kad mano širdis yra kitoje dimensijoje. Priimti šį sprendimą nebuvo lengva, galvojau, kad mano gyvenimas sugrius (...). Tačiau žinojau, kad turėsiu baigti kitus mokslus, taip jau yra mūsų šeimoje, todėl baigiau politikos mokslus.
– Kaip tu atsimeni savo vestuves?
– Praėjusią vasarą atšventėme dešimtmetį santuokos. Buvo daug visko, bet viską atsimenu jas tik šiltomis ir tikromis emocijomis. Nebuvo jokio noro pasirodyti, neturėjau jokio streso, mūsų vestuvės buvo labai paprastos ir tikros (...). Labai norėjau ne tik santuokos ceremonijos, bet ir pilnų mišių, man tai buvo labai svarbu. Bažnyčia buvo gražiausia mūsų vestuvių dalis.
– Ar tiki meile iš pirmo žvilgsnio?
– Galbūt ne. Tai nėra meilė, tai yra susižavėjimas. Tikroji meilė ateina po kurio laiko, tas tikrasis jausmas ateina tik vėliau, jau pabuvus su tuo žmogumi. Bet yra tokių situacijų, kai pamatai žmogų, labai juo susižavi ir tada susipranti, jog tas susižavėjimas nutiko ne veltui. Esu realistiška romantikė.
