Kaip yra 50 pilkų atspalvių, taip šiliniai dzūkai turi nemažiau tiek pavadinimų smėliui, LRT TELEVIZIJAI sako biologas Mindaugas Lapelė. Nenuostabu, kad būtent smėlio supustytos kopos yra vienas iš Dzūkijos išskirtinumų. Tačiau beveik visas jas dengia šiame regione vyraujantys šilai. Tik iškirtus dalį miško galima visuomenei atverti žemyninių kopų grožį. Dėl dabar vykdomų kirtimų specialistai ramina aplinkosaugai neabejingus piliečius: gamta yra įvairi, tad ne visada kirtimas yra kažkas blogo.
Dzūkijos nacionalinio parko (DNP) išskirtinumas – ne tik miškai, upės ir šaltiniai, bet ir didžiausias žemyninių kopų masyvas Lietuvoje. Siekiant išsaugoti unikalias žemynines kopas, DNP įkurti net keturi geomorfologiniai draustiniai.
Vis tik beveik visos Dzūkijoje esančios kopos yra apaugusios mišku. Nuspręsta dalį miško iškirsti tam, kad būtų atveriama bent viena žemyninė kopa. Ir ne šiaip sau atveriama nuo miško rūbo, o atveriama ir nykstančioms buveinėms išsaugoti, o ir turistų dėmesiui atkreipti.
DNP direktorius Eimutis Gudelevičius patvirtina, kad žemininės kopos dzūkams yra labai didelė vertybė. Pasak jo, parko gamtininkai jau seniai turėjo svajonę bent dalį kopų „apnuoginti“.
„Norėjosi atverti tas kopas ne tik biologinei įvairovei, bet ir jų pažinimui, kad pravažiuodami automobiliu lankytojai pamatytų tas jų dideles platybes ir jų išraiškingumą. [...] Ne tik kopos apaugusios mišku, bet net 87 proc. DNP teritorijos yra apaugusi mišku. O šiose, šilinių dzūkų kraštuose, miškingumas dar didesnis. Tos kopos tarsi ir išnyko tuose miškuose“, – sako E. Gudelevičius.
Marcinkonių geomorfologiniame draustinyje iškirsta 12,7 hektaro miško ir tokiu būdu atidengta viena žemyninė kopa. Pasak Dzūkijos nacionalinio parko vadovo, išvežus iš kirtimo medieną, bus pradėta rūpintis turistiniais stendais, kita infrastruktūra, kurios pagalba lankytojai susipažins su žemyninių kopų judėjimu, biologine įvairove, gamtine reikšme.
„Toks atidengtas plotas yra tinkamas tam, kad smėlis vėl pradėtų būti pustomas ir galima būtų matyti tuos žemyninės kopos procesus“, – sako DNP direktorius.
Biologas, biomedicinos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė pasakoja, kad dzūkų žemyninės kopos yra šviesiamėgių rūšių, atkeliavusių iš Baltarusijos ir Ukrainos buveinė. Būtent atviros žemyninės kopos ir buvo jų traukos vieta.
„Vėliau, nors ir užaugus miškui, būdavo ir atvirų erdvių: tai gaisras, tai ganymas. Tos atviros erdvės buvo labai palankios toms pietinėms rūšims, kurių niekur kitur Lietuvoje neaptiksi, – tikina biologas. – Yra į raudonąją knygą įrašytos rūšys, už kurių išsaugojimą esame atsakingi mes. O tie plotai vis mažėja.
Tai dabar stovime ant vadinamo Šilagėlių kalnelio, kur pavasarį mėlynuoja šilagėlės. Tačiau realiai atvirų vietų, kurios būtų tinkamos augti šilagėlėms, beveik ir nėra. Dėl to, norint išsaugoti tas rūšis ir jų buveines, ir yra daromi šitie tvarkymo darbai. Beje, tą mes įsipareigojome padaryti dar prieš stodami į Europos Sąjungą. Ir čia kalba eina ne tik apie šilagėlių, bet ir kitų augalų, paukščių, vabzdžių, driežų, lygiažvynio žalčio išsaugojimą.“
Gamtai reikia visko – ne tik miško, bet ir tokių atvirų slėnių, pievų, kalvų, tikina M. Lapelė. Čia juk ne šiaip kalvelės, šypsosi gamtininkas ir čia pat vaizdingai nusako dzūkams reikšmingo smėlio svarbą.
„Šilų dzūkai yra vadinami ne tik šičkiniais, bet ir pieskynų dzūkais. Tai čia visą paskaitą galima pravesti apie smėlį, kuris dzūkams yra tarsi identiteto dalis. Kaip yra 50 pilkų atspalvių, taip šiliniai dzūkai turi nemažiau pavadinimų smėliui. Pieskai (smėlynai – LRT.lt). Taigi, čia viskas susiję“, – sako biologas, biomedicinos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė.
Visą reportažą apie Dzūkijoje atidengiamą žemyninę kopą žiūrėkite LRT mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
