Tuštuma, beprasmybė, liūdesys – tai jausmai, kurie ilgą laiką persekiojo Dianą. Ryški karjera televizijoje suteikė ne tik svajonės išsipildymą, bet ir sudegino iš vidaus. Iš televizijos moteris išėjo savo noru, kolegoms sukeldama šoką. Išgyventi reikėjo ir santuokos krizę, kuri, kaip LRT RADIJO laidai „Gyvenimo citrinos“ sako Diana Adomaitienė, vedė skyrybų link. Diana apie savo gyvenimą kalba linksmai ir džiaugiasi išsaugota santuoka, kuriai jau – 37 metai.
Jei rutina yra didžioji tavo laimė, reiškia viskas tavo gyvenime yra gerai, sako vienoje pirmųjų buvusių komercinių televizijų Lietuvoje „Litpoliinter“ laidas vedusi moteris. Diana tikina, kad daugelį gąsdinantis ir šiurpą keliantis žodis „rutina“ jai kelia laimės jausmą.
„Atsikėlei, ramiai valgai pusryčius, gali pasidaryti kavos ir ramiai ją išgerti su vyru. Rutina, iš esmės, yra laimė. Tai reiškia, kad tavo gyvenime nėra jokių ypatingų įvykių, kurie tave išmuštų iš tos rutinos, – sako ji. – Bet žmonės kažkaip šito nesuvokia. Ar mes norime, kad patys atsidurtume ligoninėje, kad mums praneštų blogą žinią, ar kad artimąjį vežtume į ligoninę, ar sulauktume kokios nelaimės? Rutina, iš esmės, yra laimės būsena!“
Darbą „Litpoliinter“ Diana prisimena su užsidegimu. Lapėse, Kauno rajone, veikusios televizijos reitingai buvo šiais laikais sunkiai įsivaizduojami – net 50 proc. visos Lietuvos auditorijos. Buvome mažos šalies žvaigždės, kurių tada neribojo mobiliaisiais telefonais nufilmuoti vaizdeliai ar kažkur nutekintos nuotraukos, prisimena Diana. Pasak jos, tuomet žurnalistai ir televizijos laidų vedėjai galėjo gerokai labiau „pasileisti plaukus“.
[...] turėjome tikrai tokių neblogų vakarėlių. Visa laimė, kad aplinka tave nei fotografavo, nei filmavo, nes...neturėjo su kuo! Šiandien jau taip negalėtume „pasileisti plaukų“. O tada mes tikrai sau leisdavome...
„Mes buvome atpažįstami, mes buvome mėgiami. Dėl to nuėjau laikytis teisių automobiliui, nes įlipti į autobusą nelabai galėdavau – į mane žmonės atsisukdavo ir iš akių galėjai skaityti: tu ką, be automobilio?, – prisimena D. Adomaitienė. – Aplinka tiesiog privertė daryti sprendimus, kuriais, beje, aš šiandien labai džiaugiuosi, nes man labai patinka vairuoti. Buvome vietinės reikšmės žvaigždės. Televizija tada buvo labai mėgiama ir net nekvestionuojama.
Dar vienas pliusas buvo tas, kad mes galėjome būti gerokai laisvesni vien dėl to, kad niekas mūsų nefotografavo, nefilmavo, nebuvo jokių feisbukų ir instagramų – niekas tavęs neįkels kažkur į tiesioginį eterį, Jutubą ar dar kažkur. Buvome pakankamai laisvi. Kai dirbau „Dar ne vakaras“ laidoje, su asistentėmis, kaip dabar prisimenu, turėjome tikrai neblogų vakarėlių. Visa laimė, kad aplinka nei fotografavo, nei filmavo, nes...neturėjo su kuo! Šiandien jau taip negalėtume „pasileisti plaukų“. O tada mes tikrai sau leisdavome...“
Netgi tuomet, būdama jauna ir turėdama mažai patirties bei žinių, supratau, kad yra laikas užlipti ant scenos ir yra laikas nulipti nuo scenos. Nulipti nuo scenos yra didelė išmintis.
Paklausta, ar sugebėtų save transliuoti ir visuomenei apie save vis priminti socialiniuose tinkluose, jei šie būtų buvę pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, Diana sako, kad to daryti tikrai nemokėtų. Maža to, tai daryti jai būtų gėda.
„Mes nedarėme iš savęs žvaigždžių – mes tiesiog dirbome darbą, kuris mums labai patiko. Tokiais mus darė auditorija ir publika – jie mus atpažindavo, jie mums kažką sakydavo, jie mums kažką siūlydavo ir panašiai. Bet kad mes patys (tuo užsiimtume – LRT.lt), tai tikrai ne. Man tai iš vis yra net nepriimtina. Taip, galiu prisipažinti, kad iš dalies esu priklausoma nuo socialinių tinklų, man norisi ten „praskrolinti“ ir paskaityti, kas kur nutiko, bet jeigu aš kažką dedu į savo profilį, tai būna arba išgyventa, arba išjausta – aš tą emociškai pajuntu. Bet kad specialiai demonstruoti? Nežinau, man tai nelimpa.
Man atrodo, kad labai tai jaučia ir žmogaus feisbuko draugai, nes jei tu nuoširdžiai kažkuo pasidalini, tai žiūrėk žaibiškai vyksta dalinimasis, reakcijos ir visa kita. Žmonės tiesiog jaučia, kada tu „kaučini“ ir kada esi nuoširdus“, – kritikos strėlę dabartiniams nuomonės formuotojams siunčia D. Adomaitienė.
Kuomet aš suskaičiavau visus dalykus, kurių siekiau ir jau pasiekiau, bet vis tiek nejaučiau pilnatvės, supratau, kad būtinai turiu kažką keisti. Širdyje buvo tuštuma ir aš jaučiau, kad nieko nebegaliu duoti.
D. Adomaitienė prisipažįsta, kad baigdama televizijos vedėjos karjerą, jautėsi ištuštėjusi. Pašnekovės įsitikinimu, jei jau lipi ant scenos, eini į eterį, tai būtinai turi savo žiūrovui ar klausytojui kažką duoti. Tikras menas – mokėti nuo scenos nulipti tinkamu laiku.
„Netgi tuomet, būdama jauna ir turėdama mažai patirties bei žinių, aš supratau, kad yra laikas užlipti ant scenos ir yra laikas nulipti nuo scenos. Nulipti nuo scenos yra didelė išmintis. Tai ne mano žodžiai. Grimerė Marija Oržekauskaitė, pasakodama apie tikrai žymią aktorę, dabar neprisimenu jos pavardės, būtent tą jos išmintį ir pacitavo. Man tie žodžiai labai įstrigo, – prisimena pašnekovė. – Kai aš pasijutau tuščia ir kuo toliau, tuo tuštesnė, supratau, kad aš būtinai turiu kažką savo gyvenime keisti. Kai suskaičiavau visus dalykus, kurių siekiau ir jau pasiekiau, bet vis tiek nejaučiau pilnatvės, supratau, kad būtinai turiu kažką tai keisti. Širdyje buvo tuštuma ir aš jaučiau, kad nieko nebegaliu duoti (žiūrovui – LRT.lt)“, – savo sprendimą palikti populiarios televizijos laidų vedėjos kėdę dėsto Diana.
Skaičiavau su skaičiavimo mašinėle, paklausta apie santuokoje išgyventus metus juokiasi Diana. „37 metai yra tikrai daug. Kažkas Feisbuke net juokaudamas pasiteiravo: tai kur jūs ten susipažinote, gimdymo namuose?, – vėl pradeda juoktis keturių vaikų mama. – Kai mes susipažinome, man buvo 16 metų, o ištekėjau 17-kos. Mano Viltytė gimė, kai man buvo 18-ka. Kai visi galvoja, kad ankstyva santuoka yra pasmerkta sužlugti, tai mes esame įrodymas, kad ne, nepasmerkta, jeigu tie žmonės turi nors vieną neuroną savo smegenyse, nors vieną vingį, nes gyventi kartu, tai kartu ir augti, ir eiti gyvenimo keliu.“
Paskui aš pradėjau daryti karjerą, kuri man atrodė yra pati svarbiausia, pamiršdama apie šeimą. Atrodė, kad šeima yra, pliusiukas jau uždėtas ir viskas čia tvarkoj.
Vis dėlto per tuos 37-erius santokos metus teko išgyventi ir santykių krizę, prisimena Diana. Moteris teigia, kad net noro vienas į kitą žiūrėti nebuvo ir santuokai tikrai grėsė iširimas. Tada visokių minčių buvo, atsidūsta ji.
„Svarbiausia yra ištekėti iš meilės, o mūsų meilė buvo iš pirmo žvilgsnio. Vienas kitą pamatėme prie tuomet buvusio „Bombėjaus“ restorano (Kaune – LRT.lt). Jam aš į akis kritau kaip balta gulbė, nes buvau apsirengusi baltai. O jis man irgi iškart krito į akį ir negaliu paaiškinti, kas mane prie jo taip traukė. Meilė iš pirmo žvilgsnio yra tai, kas lydi mus visą gyvenimą. Paskui aš pradėjau daryti karjerą, kuri man atrodė pati svarbiausia, pamiršdama apie šeimą. Atrodė, kad šeima yra, pliusiukas jau uždėtas ir viskas čia tvarkoj.
Vyras tada darė verslą. Mes atsikeldavome ir išeidavome į darbus. Kartais aš iš Lapių ir išvis negrįždavau, nes jeigu reikėdavo keltis ketvirtą, jau šeštą išeiti į eterį, o ruošdavausi iki dviejų nakties tai laidai, tai taip ir likdavau tose Lapėse. Pamiegodavau porą valandų, paskui mane nugrimuodavo ir visa tokia, atseit šviežia, išeidavau į eterį, – prisiminimais iš darbo televizijoje dalijasi Diana. – Tie 7 metai buvo mūsų tokio didelio atsiskyrimo vienas nuo kito metai – jis darė verslą, o aš karjerą ir mes į namus sugrįždavome kaip į viešbutį pernakvoti. Ir viskas.“
Kartais aš iš Lapių ir išvis negrįždavau, nes jeigu reikėdavo keltis ketvirtą, jau šeštą išeiti į eterį, o ruošdavausi iki dviejų nakties tai laidai, tai taip ir likdavau tose Lapėse. Pamiegodavau porą valandų, paskui mane nugrimuodavo ir visa tokia, atseit šviežia, išeidavau į eterį.
Diana atvirauja, kad buvo pasiektas toks gyvenimo etapas, kad, atrodė, kad niekas sutuoktinių nebesieja. Tačiau dabar aš galvoju, kad tame irgi buvo Dievo planas, nes mes net neturėjome laiko ir noro išsiskirti – buvome per daug užsiėmę savo darbais, šypsosi moteris ir tikina iš dalies už išsaugotą šeimą esanti dėkingą tai pačiai „Litpoliinter“ televizijai.
„Kai „Litpoliinter“ transliavo savo laidas paskutinę dieną, aš sėdėjau ant lovos ir laukiau, kada bus ta transliacijos pabaiga. Žinojau, kad tada „telikas“ išsijungs. Tuomet atėjo ta paskutinė laida, buvo ištartas paskutinis žodis „sudie“ ir ekrane pasirodė „sniegelis“, vėliau ir ta lentelė, skelbianti, kad transliacija nutraukta. Kaip aš tada verkiau... Bet verkiau ne televizijos!
Aš atsisukau į savo vyrą, kuris miegojo šalia, ir aiškiai supratau, kad darbų gali būti dešimtys, o štai tas žmogus yra vienintelis. Štai „telikas“ išsijungia, o jis ir toliau šalia manęs miega.
Prioritetai staigiai persisvėrė į kitą pusę ir mano požiūris labai greitai keitėsi. Kiek mes žmonių per gyvenimą sutinkame, su kuriais bent jau norime kavos puodelį išgerti? Jau nekalbant apie tai, kad bendrų vaikų norisi turėti. Tai yra paslaptis ir stebuklas – negalima mėtytis tokiais žmonėmis!“, – pasakoja santuokos krizę sėkmingai išgyvenusi D. Adomaitienė.
Visą nuotaikingą Lavijos Šurnaitės pokalbį su D. Adomaitiene klausykitės LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ radiotekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
