Buvusi laidų vedėja, Lietuvos grožio konkurso „Mis Lietuva“ nugalėtoja, aktorė Gabrielė Bartkutė Majid daugiau nei prieš dešimtmetį nusprendusi palikti ne tik televiziją, bet ir Lietuvą, dabar sugrįžo į tėvynę. Moteris LRT TELEVIZIJAI sako, kad santuoka su musulmonu ryšį su religija tik sustiprino - Gabrielė lanko mišias jaunimui, kur su krikščioniško rokenrolo dainomis bei žinutėmis išpažįsta Dievą.
Vienų žmonių gyvenimas yra tarsi tiesi linija nuo taško A iki taško B, kiti vaikšto ratais, o dar kiti – savo širdimi ir pėdomis pritrepsi įdomiausias trajektorijas. Esu kuklus žmogus, daug metų buvau intravertė, o dabar tapau išversta ekstraverte, juokiasi G. Bartkutė Majid. Moteris tikina „į kvailą „Mis Lietuva“ konkursą“ nuėjusi tik paraginta artimųjų ir draugams pametėjus mintį, jog ten galinti laimėti tolimą egzotinę kelionę.
„Kodėl aš nuėjau? Mane viena giminaitė įkalbėjo, sakė: žinok, akys gražios, kojos tavo visai nieko, tu pabandyk, gal kokią „Mis elegancija“ laimėsi. Aš tada sakau: ir ką, kam man to reikia? O ji: jeigu tu kokią kelionę laimėsi? Tai aš vardan tų kelionių ir ėjau. Čia buvo vienintelė motyvacija, nes man visi tie konkursai visada atrodė kvaili. Aš labai kompleksavau, kai laimėjau, nes aš tikrai nesitikėjau. Aš viso labo galvojau taip tyliai praslysiu“, – atvirauja Gabrielė.
Tai čia su ta karūna gavosi toks likimo pokštas. Ką turiu? Turiu nuotrauką, kurioje spaudžiu ranką Nelsonui Mandelai. Ir net kelias!
„Mis Lietuva ‘95“ išrinkta devyniolikmetė kaunietė Gabrielė Bartkutė“, – tuomet trimitavo šalies spauda, o pati Gabrielė svajonę kažkur išvažiuoti išpildė su kaupu – laimėjo kelionę į Pietų Afrikos Respubliką (PAR), kurioje turėjo garbę mūsų šaliai atstovauti „Mis pasaulis“ konkurse ir net paspausti ranką vienam žinomiausių viso Afrikos kontinento politikui ir kovotojui už juodaodžių teises.
„Tai čia su ta karūna gavosi toks likimo pokštas. Ką turiu? Turiu nuotrauką, kurioje spaudžiu ranką Nelsonui Mandelai (politinis lyderis, Nobelio premijos laureatas, kovotojas prieš Apartheidą, filantropas ir pirmasis demokratiškai išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentas – LRT.lt). Ir net kelias!, – didžiuodamasi pasakoja prieš 27-erius metus gražiausios lietuvaitės karūną nešiojusi moteris. – Tai iš tikrųjų įdomu.“
Aš nenoriu su bet kuo eiti gerti kavos. Jau ateina tas amžius, kai tau virš 30-mt ir tau nebetinka bet kas – artimo ryšio draugės visą laiką labai trūko.
Kelionės man davė neišsemiamą patirtį, sako Gabrielė, ilgus metus dirbusi gide Turkijoje, kur, kaip pati sako, supratusi, kad šaknis nori įleisti ne kur kitur, o savo tėvynėje.
„Aš supratau, kad niekur kitur nenoriu būti. Aš noriu įleisti šaknis Lietuvoje. Čia mano namai, čia mano egregoras ir aš tikrai nieko kito nenoriu, – pasakoja G. Bartkutė Majid. – Tačiau nepraėjo nei dveji metai ir gavosi taip, kad tikrai daug pasaulio pamačiau, buvo be galo įdomu, bet visą laiką augo ir gilėjo tėvynės ilgesys.“
Visos kelionės ir vaikščiojimai po skirtingas šalis ir jų kultūras keitė mano vidų, sako aktorė, tačiau vienas dalykas nekito – tai vertybės.
Pirmas susitikimas su bernardinais buvo, kai būdama šešiolikos ėjau per Šventąją su draugėmis ir staiga matau, kad „varo“ vienuolis, groja gitara ir su jaunimu dainuoja dainas.
„Buvau labai griežtai auginama mamos pedagogės. Ji įdiegė labai griežtas vertybes ir tos vertybės nekito. Man tai buvo toks labai didelis augimo kelias. Iš tikrųjų išgyvenau vienatvę, beprotišką vienatvę, ilgesį ir bandymą visa tai kompensuoti, ieškoti, ar tai buvo laida, ar tai buvo knyga. Kitoje aplinkoje tu negali atrasti taip lengvai ir paprastai artimo žmogaus. Aš nenoriu su bet kuo eiti gerti kavos. Jau ateina tas amžius, kai tau virš 30-mt ir tau nebetinka bet kas – artimo ryšio draugės visą laiką labai trūko“, – prisipažįsta G. Bartkutė Majid.
Gabrielė pasakoja, kad jos tikėjimas iki susikertant keliams su bernardinais, buvęs gan silpnas ir „toks savotiškas“. Aplinkui visiškai nebuvo tikinčių žmonių, prisimena ji.
Būdavo mišios su krikščioniško roko dainomis, kurias plėšdavau visu balsu ir net negalvojau, kad bažnyčioje galima ne tiktai tas tradicines giesmes giedoti.
„Pirmas susitikimas su bernardinais buvo, kai būdama šešiolikos ėjau per Šventąją su draugėmis ir staiga matau, kad „varo“ vienuolis, groja gitara ir su jaunimu dainuoja dainas. Aš baltu pavydu pavydėjau ir galvojau: koks čia stebuklas?, – pasakoja Gabrielė. – O jie ėjo ir nuėjo. Vėliau, studijuodama Kaune, kai mokiausi aktorinio, menotyros, labai jaučiausi vieniša. Tada aš aptikau pranciškonų mišias kartą per savaitę, kurios buvo skirtos jaunimui.
Būdavo mišios su krikščioniško roko dainomis, kurias plėšdavau visu balsu ir net negalvojau, kad bažnyčioje galima ne tiktai tas tradicines giesmes giedoti. Po to mes gerdavome arbatą ir diskutuodavome. Tai man buvo vienintelis per visą savaitę atgaivos metas nueiti į tas mišias. Po to, taip jau nutinka gyvenime, tu atitolsti nuo Dievo, vėl priartėji, tačiau Dievas visad šalia.“
Turėjau ištekėti už musulmono, kad mano tikėjimo kelias gilėtų, platėtų ir kad aš atrasčiau labai asmenišką santykį su Dievu.
Artimas ryšys su Dievu visų kelionių metu vystėsi ir, pabrėžia pašnekovė, tik gilėjo. Aš buvau ištekėjusi už musulmono ir, kas įdomiausia, kad Viešpats turi neįtikėtiną humoro jausmą, intriguoja G. Bartkutė Majid.
„Turėjau ištekėti už musulmono, kad mano tikėjimo kelias gilėtų, platėtų ir kad aš atrasčiau labai asmenišką santykį su Dievu. Esu katalikė charizmatikė – aš priklausau vienai iš tokių senesnių, šaunių bendruomenių Lietuvoje – „Naujoji Sandora“ (1998 metais susibūrusi aktyvių žmonių vietinėse Kauno, Klaipėdos ir Alytaus parapijose bendruomenė, šiuo metu kas savaitę besirenkanti Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje – LRT.lt). Vos keli metai priklausau jai, bet aš be galo džiaugiuosi, kad Dievulis man davė tą šeimą“, – pasakoja Gabrielė.
Paklausta, ar savo šeimoje buvo patyrusi Dievo artumą, Gabrielė susigraudinusi pripažįsta, kad „kartais atrodydavo, jog jo nėra“.
„O šiaip nuostabu, kaip jis gali prabilti per tavo pačios mintis. Brolis Gediminas Numgaudis sakydavo, kad ir per šluotą, bet reikia turėti atviras ausis, akis ir širdį. Svarbiausia – širdį! Kartais gyvenime būna taip juoda, taip juoda... bet tai nereiškia, kad Viešpaties nėra greta. Tai gali reikšti, kad tu esi taip arti Viešpaties, kad ant tavęs krenta jo šešėlis.
Kartais gyvenime būna taip juoda, taip juoda... bet tai nereiškia, kad Viešpaties nėra greta. Tai gali reikšti, kad tu esi taip arti Viešpaties, kad ant tavęs krenta jo šešėlis.
Tokiomis akimirkomis tik dėkoju ir sakau: taip, čia yra man. Iki to buvo daug eita, o dabar man atrodo, kad esu nuolatiniame džiaugsme. Net tada, kai labai bloga, vis tiek esu nuolatiniame džiaugsme, nes tai – mano“, – šypsodamasi sako buvusi laidų vedėja, Lietuvos grožio konkurso „Mis Lietuva“ nugalėtoja, aktorė Gabrielė Bartkutė Majid.
Visą reportažą su G. Bartkute Majid žiūrėkite LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
