Ta proga, kad dalis visuomenės netrukus lakstys po gatves vaiduokliais ir kitom „baisybėm“ apsirėdę, o kita dalis pyks ant jų, kad negerbia mūsų tradicijų ir nešvenčia Vėlinių, nors tai vyksta skirtingomis dienomis, ir dažniausiai patys burbantys neskiria Visų šventųjų dienos nuo Vėlinių, nors išvis turėtumėm šnekėti apie Ilges. Jei ką, aš ir pats nesuprantu Helovino, bet nesuprantu ir smerkimo – jei žmonės nori pasilinksmint, tegul.
Užteks vietos visiems, ir linksmiems, ir rimtiems. Nesiveliam į tuos amžinus ginčus, bet kadangi spalio 31 yra apie visokius baibokus, pakalbam apie baisiausius, bjauriausius mūsų gyvius.
Kai pradedu galvoti, kas tie baisiausi gyviai lietuviui, tai galvon lenda tik erkės ir vilkai (nu dar Švenčionienė, bet ne apie tai). Nes kožnas lietuvis bijo erkių (tikrai pelnytai), o jei nebijo erkių, tai bijo vilkų (visai nepelnytai).
Pradėkime nuo žvėrių. Vilkas mūsuose stambiausias plėšrūnas (kol dar meškos oficialiai negyvena), jis kažkada senovėje išnešdavo vaikus (pusiausvyra buvo – gandras atneša, vilkas išneša), dabar nuo grandinės vaduoja šunis ir pasiima be priežiūros paliktus naminius gyvulius.
Kožnas deda kelnėsna vien nuo minties, kad sutiks vilką, nors vilkas, jei turėtų kelnes, labiau dėtų, nes mūsų bijo daug kartų smarkiau. O kad vilkas būtų dar baisesnis, žmonija ir vilkolakių prisigalvojo. Aš net kiek pavydžiu fantazijos tiems vampyrų, vilkolakių ir kitų mitinių būtybių kūrėjams. O šiaip vilkas labai gražus ir protingas gyvis ir bjauriu pavadinti jo nu niekaip negali.
Toliau, visi kanopiniai žvėrys gražūs ir pūkuoti, kol ant kelio neiššoka. Na, gal šernai tik prie baisesnių, nes turi milžiniškas iltis, kuriomis perskrodžia visiems, kurie įkiša koją miškan, pilvus. Jie milžinišku greičiu įlekia į sodybas ir irgi išneša vaikus (vargšai vaikai, visi juos tik ir nešioja), subado vyrus ir moteris, baisiai žviegia ir dvokia.
Pamačius šerną, jei neįlipsi medin – tau šakės. Dar galėčiau tęsti šias nesąmones, nors šernas iš kanopinių yra mažiausiai pavojų keliantis gyvis, kuris prieš išskrosdamas jums žarnas visada draugiškai perspės. Ok, ok, neskrodžia jie jokių žarnų ir yra mieli kriuksiukai, padedantys miškui atsisėti.
Taip, ką mes dar turim, a, štai – žiurkė. Yra bijančių pelių, nors jos nu tikrai labai gražios, bet žiurkė yra tas padaras, kurį tikrai daugelis laikys ne visai mielu. Ir nežinau kodėl, nes tai labai gražus gyvis, lygiai toks pat, kaip voverė, tik su gražesne žvyneliais ir pūkeliais padengta uodega. O dar žiurkė ir gudresnė už voverę. Bet baisi, nes, visų pirma ligų, inkubatorius (pelnyta baimė), visų antra, turi tą pačią uodegą.
Ir lieka mums artimiausia fiziologiškai gyvių grupė – šikšnosparniai. Panašūs į peles, turi daugiau dantų nei mes ir drįsta skraidyti tik tam, kad galėtų įsivelti į plaukus ir išsiurbti visą kraują. Ir nesvarbu, kad tik trys šikšnosparnių rūšys laka kraują (nemoka siurbti), kad jos niekada nebuvo pasiekusios Europos, kad karvės, kurioms įkanda vampyrai, nepradeda skraidyti, kandžioti kitų karvių ir misti jų krauju.
Svarbu, kad šikšnosparniai skraido naktį, turi baisokus snukelius ir miega žemyn galva. Na ir, žinoma, jie sugalvojo koroną (pamenat tokį virusą) bei patys sulindo į žmonių burnas, kad mus užkrėstų.
Iš pasaulio žvėrių turbūt įdomiausiai atrodo ilgapirštis lemūras ai – ai. Taip ir vadinasi – ai – ai, matyt dėl to, kad ai ai kaip baisu. Bet šiaip, bet kuriam gyvyje galite surasti jo baisiausią rakursą ir lygiai taip pat gražiausią.
Ko gero, nėra baisių paukščių. Na, bandoma varnus ir varnas padaryti tamsiųjų jėgų palydovais. Bet anie per daug gražūs ir sumanūs ir nepasiduoda demonizavimui. Bandom pelėdų ūbavimus priskirti vaiduokliams, bet tuo tik parodom, kokie mes vis tik pažeidžiami beždžioniukai. Dar taip sugalvoti reikia, kad vieno paukščio tuoktuvinę giesmę, kur anas sakydamas „uhuūūū“ prisipažįsta meilėj, laikytum savo liguistos prietarų nustekentos fantazijos sukurtais vaiduoklių balsais. Ūgūūū, mes tikrai nepakartojami.
Žinot, koks man keisčiausias paukštis? Gervė. Jei iš arti pažiūrėsi, ji tikrai atrodo pobaisiai – skusta krauju pasruvusi plikė, rausva akis, skylė snape. O iš toli toks mielas ir grakštus sparnuotis.
Apie gyvates ir varles nieko blogo pasakyti negaliu, nes tai gražiausi aukščiausiojo sukurti sutvėrimai ir visi be išimties lietuviai juos myli. Sutikę palydi mielu žvilgsniu, nei žviegia, nei rėkia, nesigriebia pagalių ir šakių, o gražiai sėkmės tiems gyviams palinki. Ir džiaugiasi visi, kai jų sodybose kuo daugiau tų šaltakraujų apsigyvena.
Žuvys. Žvejui visos žuvys gražios, jei jis pats, o ne jo kaimynas, pagavo. O jei rimčiau, žuvų pasaulyje yra tikrai keistų padarų. Pavyzdžiui mūsuose sutinkamos nėgės (techniškai jos nėra žuvys, o apskritažiomeniai), nu švelniai sakant, tikrai įdomiai atrodo. Gal todėl mes jų ir nevalgom, o štai broliams latviams jos labai mielos ir gausiai vartojamos.
Giliavandenių vandenynų žuvų yra dar įdomesnių, visokie maišiažiomeniai, meškeriotojai, chimeros ir taip toliau ir panašiai. Bet mes vis tiek labiausiai bijom gražuolių ryklių, nes jų dantukai aštrūs.
Sraigės yra gražios, nes turi namą, šliužai, kita vertus, yra šlykštūs, nes namų neturi, nors niekuo nesiskiria nuo sraigių. Lietuviai nemėgsta benamių.
Vorai. Oooo, čia reiktų atskiro straipsnio apie jų baimes ir kokie jie baisiai pavojingi (pažiūrėkit „Gamtininko užrašų“ laidą apie tai). Juk ir Šiurpnakčio dekoracijos niekaip neapsieina be dirbtinų voratinklių ir vorų muliažų.
Šiaip aš gailiuosi, kad pas mus negyvena delno dydžio paukštėdos, tarantulai ir kiti gražuoliai aštuonkojai. Tada bent jau turėtumėt pagrindą bijoti. Bet dabar, jei tik atidžiai įsižiūri į visas aštuonias akytes, jose matai tik neišpasakytą mielumą ir norą padėti mums, žmonėms, atsikratyti visokių mus kankinančių vabzdžių.
Vorų giminaitė erkė, žinoma, yra baisiausia, nors išoriškai ir nėra ji niekaip bjauri. Bet, taip, yra erkių rūšių, kurios perneša pavojingus ligų sukėlėjus, tad jų baimė visiškai pagrįsta. Šitų galit bijot, bet ne tik bijoti, o ir saugotis reikia.
Vabzdžiai. Šlykščiausi daugumai tikriausiai bus tarakonai (ir vėl nekalbu apie tarakoną iš Gudijos). Ir šito aš niekaip nesuvokiu. Na taip, vabzdžiai turi daugiau kojų, jų burnos organai turi daugiau visokių mums nesuprantamų čiuopiklių.
Akys jų didelės, ūsai ilgi. Bet tarakonai niekuo nesiskiria nuo pavyzdžiui vabalų ir blakių, kurių pilna aplink jus (tiesa, tų pačių tarakonų pilna miškuose ir pievose, tik jūs jų nematot). Jie atrodo vienodai. Turi antenas, turi sparnus, greit laksto. Boružėlė toks pat tarakonas, bet dar ir nuodinga.
Negana to, kad vabzdžiai atrodo baisiai, dar jie turi ir lervinę stadiją, kuri yra visų baisumų įsikūnijimas. Ne vienas turbūt pajuntant kylant skrandžio turinį link gerklės, kai priešais save išvystat musių ir maitvabalių lervų apspistą kokį peliuko lavonėlį. Tikrai keliantis apetitą vaizdelis. O šiaip geriau įsižiūrėjus, nieko ten baisaus.
Taip, yra viena vabzdys, kuris man nepatinka – dusios lerva. Tikrai ana šlykštoka, o dar šokinėja bei rangosi ir savo žabtais įsegti grasina. Nepatinka ji man. Fu.
Dar baisūs šimtakojai. Jau negana šešiakojų, aštuonkojų, o čia šimtakojai. Negalime mes, dvikojai, pakelti tokios nelygybės. Todėl šimtakojai su skolopendrom ir baisūs.
Iš kirmėlių giminės, be tų, kurios šiuo metu reziduoja jūsų virškinimo sistemos organuose, turbūt daugumai baisiausios yra dėlės arba kitaip siurbėlės. Taip, nėra malonu, kai išalkusi dėlė bando tuoj pat prisisiurbti prie tavo kūno. Ir tas jų atkaklumas yra tikrai baugus. Bet kai pagalvoji, kad vargšė siurbėlytė nori tik pasimaitinti, kad galėtų kiaušinukus dėti, o ir ten visokių parazitų per daug nesinešioja, tai ir gaila jos pasidaro.
Kuo ji blogesnė už visokias muses, uodus, erkes ir kitus vampyrus? Kodėl niekas nekovoja už lygias siurbėlių teises? Tiesa, prisiminiau dar vieną padarą, erzinantį savo atkaklumu – briedmusė. Taip, ta „erkė“ su sparnais, kurios sutrėkšti neina ir kuri labai įkyriai po plaukus lakstyti pradeda.
Tikiuosi, kad šio teksto jūs nepriimsite labai rimtai. Bijoti kažkurių gyvių yra visiškai žmogiška, taip pat žmogiška apie juos daugiau sužinoti ir jų tada mažiau bijoti.
Bet vienas dalykas yra tikrai baisiau už visus tuos gyvius, tai nežmoniškas siekimas kuo daugiau plastikinių gėlių ir žvakidžių sukrauti ant mirusiųjų kapų. Baisiau yra galvojimas, kad tos plastiko krūvos kažkokiu būdu parodys jūsų meilę išėjusiems.
Tai linksmo Helovino (dabar žinot, kad erkės kostiumas bus kiečiausias) ir ramių jums Ilgių.
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
Taip pat žiūrėkite laidą „Gamtininko užrašai“.
