Šventės neretai kelia nerimą – ar tikrai viską suspėsime, ar finansinė našta nebus per sunki – juk ir šventinis stalas, ir dovanos, ir kalėdinė eglė kainuoja. Žibalas į ugnį – ir šventiniai vaizdai interneto platybėse. „Ten matome nupoliruotą vaizdą, tad standartas, su kuriuo lyginamės, yra nesąžiningas“, – portalui LRT.lt sako Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentas Antanas Kairys, pasidalijęs patarimais, kaip kovoti su švenčių keliamu stresu.
„Švenčių kaina“ – tai temų ciklas apie tai, kaip pasitikti gražiausias šių metų šventes subalansuotu asmeniniu biudžetu, geromis emocijomis ir pakilia nuotaika.
– Atrodo, kad šventės turėtų pakelti nuotaiką ir praskaidrinti kasdienybę, bet, panašu, kad dažniau kelia stresą. Kodėl esame tokie dirglūs ir įsitempę?
– Patikslinčiau – šventės tuo pačiu metu ir prablaško bei pradžiugina, ir kelia įtampą bei stresą. Kai pagalvoji, šventė yra ir pasiruošimas, ir kažkokie įsipareigojimai, ir tam tikras dienotvarkės pasikeitimas. Kadangi tai nėra mums įprasta kasdienybė, jaučiame įtampą. Juolab kad iš psichologijos žinome, jog ne tik neigiami, bet ir džiugūs įvykiai mums gali kelti stresą.
– Ar papildomos įtampos nekelia reklamose, filmuose ir socialiniuose tinkluose matomi it iš atviruko ištraukti šventės vaizdai, kurių į realybę perkelti nepavyksta?
– Esame socialūs sutvėrimai, o vienas iš mūsų socialumo aspektų yra tai, kad mums reikia nusistatyti tam tikrus standartus. Ir bene patikimiausias būdas tai padaryti – žiūrint į kitus.
Atsigręžus į senąją medžiotojų ar rankiotojų bendruomenę, gyvenusią palyginti labai paprastą gyvenimą, standartai veikiausiai buvo nustatomi ganėtinai paprastais palyginimais. Pavyzdžiui, lyginant savo palapinę su kaimyno, savo kaulinių įrankių skaičių su kitų ir pan.
Kai kalbame apie šiuolaikinį pasaulį ir jo sudėtingumą, akivaizdu, jog vieni su kitais lygintis galime daugybe aspektų, vienas iš jų – kaip mes švenčiame. Socialiniuose tinkluose dažniausiai matome nupoliruotą vaizdą, tad standartas, su kuriuo lyginamės, yra nesąžiningas.
Matome nebe tikrus žmones, o veikiau tikrų žmonių gyvenimo atspindžius, atrinktus ir pašlifuotus taip, kad atrodytų gražiau. Tai reiškia, kad mūsų standartai tampa truputį ar net gerokai nerealistiški, o bandydami realiame gyvenime pasiekti nerealaus gyvenimo standartą, sau keliame papildomą įtampą ir iššūkių.
Jei jau jaučiate, kad vienišumo ar streso jausmas pernelyg intensyvus, nepabijokite ieškoti pagalbos – kreiptis į emocinės paramos linijas ar apsilankyti psichologo konsultacijose.
– Bet ar netampame ne tik standartų, bet ir tam tikrų visuomenės stereotipų ar net susiklosčiusių tradicijų įkaitais – tarsi turime švęsti taip ir ne kitaip, o patys nė nesusimąstome, ką mums reiškia viena ar kita šventė.
– Viena vertus, mūsų niekas nieko neverčia, ypač šiuolaikinėje visuomenėje, – galime švęsti, galime švęsti kitaip, o galime iš viso to nedaryti. Esame laisvi. Tradicija turi savą naudą. Tradicinės šventės pirmiausia siejasi su mūsų tapatumu, net jei mes savęs nepriskiriame vienai ar kitai religinei bendruomenei.
Tarkime, Kalėdos bet kokiu atveju yra Vakarų pasaulio šventė ir jo žmonių identiteto dalis. Galiausiai per pasikartojančias šventes kuriame ir šeimos ritualus, tęstinumo ir tradicijos jausmą. Mūsų gerovė taip pat turi savo funkciją bei prasmę. Ir tai nėra blogai.
Tiesiog iš to, ką mums siūlo pasaulis, istorija, tradicija ir net komercija, geriausia būtų atsirinkti tai, kas mums tinka, ir pasistengti ignoruoti viską, kas yra nepriimtina bei nedžiugina.
– Kylant infliacijai ir kainoms, finansinis klausimas yra itin aštrus. O ar galima sakyti, kad pinigai yra vienas iš veiksnių, kurie labiausiai veikia mūsų emocinę būseną, savijautą?
– Ir taip, ir ne. Jei žmogui, pavyzdžiui, nereikia sukti galvos dėl pinigų, dovanoms jis gali išleisti 100 ar 200 eurų ir to nė nepajusti, finansiniai klausimai jam nebus joks iššūkis. Pinigai ir kainos pasidaro svarbu tada, kai reikia gerokai pataupyti, o papildomai dar jaučiame pačių susikurtą spaudimą, kad dovana būtų gana brangi ir blizganti. Tokiu atveju pinigai išties gali tapti streso šaltiniu. Juolab kad gyvename padidintos įtampos laikais – vyksta karas Ukrainoje, kyla energetikos kainos ir pan.
– Jausdami minėtą spaudimą, neretai puolame į parduotuves, kur kone aklai šluojame lentynas ir pasiduodame pirkimo karštinei...
– Idealiu atveju turėtume gyventi kitaip, tačiau pasakyti lengviau, nei padaryti. Svarbiausia yra dovanos prasmė – juk ši yra tam tikras santykio ženklas ir tai yra kur kas svarbiau nei jo fizinis ar simbolinis įprasminimas – pati dovana.
Neretai ir dalykai, kurie yra pigūs ar nieko nekainuojantys, gali būti svarbesni dėl mūsų kuriamo santykio. Tiesa, teorija gražiai skamba, bet praktika dažniausiai įgyvendinama tik su pačiais artimiausiais. Platesniam socialiniam ratui, su kuriuo santykius palaikome tokiu ritualizuotu būdu, turbūt pirksime ir greičiausiai paskutinę akimirką.
Vis dėlto išankstinis planavimas ir biudžeto sudarymas padeda sumažinti spaudimą ir nežinomybę, kuri, beje, gali būti dar vienu stresoriumi. Kadangi nežinome, kaip bus, plano turėjimas (net jei nuo jo vėliau nukrypstame) suteikia tam tikrą saugumo jausmą.
– Ar tikrai nuoseklus planavimas, taupymas gali tapti išeitimi? Ar tai nėra papildomas dirgiklis, reiškiantis, kad turėtume keisti gyvenimo būdą, poreikius ir įpročius?
– Nesakau, kad visi turime pulti taupyti, bet jei dėl dovanos kitam tikrai reikia susiveržti visus diržus, pagalvokite, ar dovana tikrai yra to verta. Tačiau apskritai finansų planavimas tikrai nepakenks – pravartu peržvelgti išlaidas ir susivokti, kurios iš tiesų mums teikia fizinę ar emocinę naudą. Toks planavimas ir savo galimybių įvertinimas yra geras dalykas ne tik prieš šventes, bet ir bet kuriuo kitu metų laiku, bet kurią kitą dieną.
– Su švenčių keliamu nerimu, taip pat ir finansiniais sunkumais, siūloma kovoti pasitelkiant rutiną, išsimiegant, fiziškai judant, atliekant sąmoningumo praktikas ar pan. Vis dėlto atrodo, kad tai problemos neišsprendžia, tad ar tikrai gali padėti?
– Iki tam tikro lygio. Pavyzdžiui, dovanų pirkimas ir pasiruošimas šventėms, kaip minėta, yra rutinos sugriovimas ir tam tikras įprasto gyvenimo subyrėjimas. Taigi laikydamiesi miego režimo, tam tikros rutinos ir būdami fiziškai aktyvūs, jaučiame, kad nepaisant visų šventinio laikotarpio pokyčių, šis metas vis tik turi tam tikrą ritmą, yra kontroliuojamas ir ne visa kasdienybė yra subyrėjusi. O dar daugiau naudos bus, jei pridėsime planavimą ir realistiškus standartus.
Kai kalbame apie šiuolaikinį pasaulį ir jo sudėtingumą, akivaizdu, jog vieni su kitais lygintis galime daugybe aspektų, vienas iš jų – kaip mes švenčiame.
– Tačiau šiemet kalėdinės dekoracijos parduotuvėse atsirado dar prieš Vėlines. Per 6 savaites šventinis lėkimas jau galėtų tapti ir tam tikra rutina, o šventės laukimas – pabosti. Kita vertus, lapkritis yra niūrus mėnuo, tad gal gerai, kad jau pradedame mąstyti apie smagesnius dalykus?
– Didelės problemos, kad prekyboje taip anksti atsirado papuošimų, nematau. Nemanau, kad tai labai kažką keičia. Vis dėlto Kalėdos yra pasikartojanti kalendorinė šventė ir pasiruošimas jai taip pat turi tam tikrą ciklą ir ritmą. Laukimas, beje, dažnai yra malonesnis už patį įvykį, tad jei jis prasidės per anksti, gali išblėsti greičiau, nei turėtų. Ir tai gali turėti tam tikrų pasekmių, bet šiuo atveju nedramatizuočiau.
– Vienišiems žmonėms tokios šeimų šventės kelia dar daugiau slogių minčių ir tamsesnių nuotaikų. Ar įmanoma jiems palengvinti švenčių laikotarpį?
– Tyrimai ir praktika rodo, kad vienišiems žmonėms per šventes yra sunkiau, ypač todėl, kad medijose dažnai akcentuojama, jog Kalėdos – šeimos, susibūrimų, bendravimo šventė. Pirmiausia padėti gali tam tikrų standartų nustatymas – kokių švenčių tikiuosi suprasdamas, kad niekas iki švenčių nepasikeis.
Pagelbėti gali asmeninių poreikių ir džiuginančių dalykų atradimas – juk galima užsiimti malonia, nebūtinai socialine veikla, kuri suteikia daug džiaugsmo. Taip pat galima kompaniją susikurti – būti tarp žmonių, pavyzdžiui, nuėjus prie eglutės, į restoraną ar panašiai. Galiausiai, mes nesame vieninteliai, kurie jaučiasi vienaip ar kitaip, – galima susirasti kitą žmogų, kuris jaučiasi vienišas, galbūt kokią nors bendraminčių grupelę, kurioje nebūsite vienas.
Taip pat svarbu prisiminti, kad vienišumo jausmas praeina, tad šis suvokimas gali tapti atspirties tašku. O jei jau jaučiate, kad vienišumo ar streso jausmas pernelyg intensyvus, nepabijokite ieškoti pagalbos – kreiptis į emocinės paramos linijas ar apsilankyti psichologo konsultacijose.
