Vis daugiau kalbame apie visuomenės susiskaldymą arba poliarizaciją. Viešojoje erdvėje kunkuliuoja stiprios simpatijos ir antipatijos politinėms partijoms, prieštaringos nuomonės įvairiais jautriais klausimais. Nors diskusijos ir nuomonių įvairovė yra demokratijos pagrindas, viešojoje erdvėje mažėja sveikos kritikos sprendimams, poelgiams ar idėjoms ir daugėja būdvardinio kalbėjimo apie sprendimus priimančius ar idėjas siūlančius žmones.
Visuomenės pleištais tampa temos, kur galima įžvelgti dvi aiškias „mes“ ir „jie“ grupes emociškai įelektrintais klausimais. Aukščiausiam įtampos taške skirtingos stovyklos pradeda vieni kitiems klijuoti etiketes: antivakseriai-vakseriai, vatnikai-konservatnikai, supuvęs elitas-runkeliai ir panašiai.
Etiketės tėra ledkalnio viršūnė – daugybė „smulkesnių“ temų tokio įtampos taško nepasiekia. Visgi, įtampų ir priešpriešų prisodrintame kontekste papildomu pleištu gali tapti bet koks visuomenės skirstymas į dvi aiškias grupes. Ypač, kai viena pusė prisiima viską žinančio autoriteto ar teisuolio vaidmenį, o kitai pusei lieka kvailelio ar antivalstybininko vaidmuo. Pensijų reforma – puikus to pavyzdys.
Pensijų tema viešojoje erdvėje: atsakingieji ir kvaileliai
Objektyvi realybė – šiuo metu Lietuvoje yra trys grupės pilnamečių piliečių: 1) tie, kurie nepasitraukė iš II-osios pensijų pakopos per pirmąjį šių metų ketvirtį, 2) tie, kurie iš jos jau pilnai pasitraukė, 3) tie, kurie nusprendė atsiimti 25 proc. sukauptų lėšų. Pasitraukusiuosius taip pat būtų galima skirstyti į kelias grupes: 1) tie, kurie jau ir taip buvo sustabdę įmokas, 2) tie, kurie atsiėmė ir nebeketina kaupti II-oje pensijų pakopoje, 3) tie, kurie atsiėmė, bet ketina vėl iš naujo kaupti II-oje pensijų pakopoje.
Taip surašius išsamesnį spektrą, matosi nebloga situacijų ir žmonių grupių įvairovė net nelendant giliau į demografinius duomenis ir elgesio su atsiimtais pinigais statistiką, neanalizuojant pasitikėjimo pačia pensijų sistema ar politikų gebėjimu išlaikyti stabilumą ilgalaikiuose dalykuose. Visgi, aptariant pirmuosius reformos rezultatus, viešojoje erdvėje piliečiai dažniausiai skirstomi tik į dvi grupes: tie, kurie liko, ir tie, kurie pasitraukė.
Ypač intensyvus ir emociniais žodžiais prisodrintas naujienų srautas buvo pirmąją savaitę nuo balandžio 10 d., kai gyventojus pradėjo pasiekti II-osios pakopos fonduose sukaupti pinigai. Galima drąsiai teigti, kad viešojoje informacinėje erdvėje buvo formuojama išmintingo-kvailelio, atsakingo-švaistūno ir netgi pilietiško-egoistiško priešprieša. Sunku buvo rasti ką nors per vidurį, o žmonių elgesį vertino visi, kas tik gavo prieigą prie viešojo eterio, neišskiriant ir kai kurių žurnalistų bei jų pasirinkto žodyno.
Žurnalistams pirmąją savaitę suskubus pasidomėti tik tuo, kiek pinigų atsiimta ir kiek jų išleidžiama pirmosiomis dienomis ir neuždedant filtro emocinei leksikai, buvo suformuotas negailestingas naratyvas, kuris buvo, iš esmės, pritaikytas visiems, kurie atsiėmė pinigus. Dauguma politikų, įvairių ekspertų bei tiesiog žmonių su stipriomis nuomonėmis irgi suskubo „pasimauti“ ant dviejų polių naratyvo, ėmęsi atsiėmusiųjų „nurašymo“ arba nevisada sofistikuotos gynybos retorikos.
Viešoji nuomonė buvo formuojama antraštėmis, kurių tikrai negalima būtų pavadinti informacinėmis, neutraliomis. Jose mirgėjo tokios frazės kaip „pinigų lietus“, „pinigų škvalas“, „puolė pirkti“, „suskubo leisti“, „šturmas“. Iš tokių antraščių kaip „Lietuviai puolė leisti pensijų pinigus: nepatikėsite, ko dar prisipirko“, sumetus visus atsiėmusiuosius į vieną nedalomą elgsenos grupę, formavosi įvaizdis, kad pusė milijono Lietuvos piliečių yra tiesiog... neatsakingi kvaileliai. Gana daug kvailių tokiai mažai valstybei. Gana didelis įsižeidusių piliečių potencialas.
Antroji savaitė – paskubėta su vertinimais?
Apart keleto dominuojantį naratyvą kvestionuojančių ekspertų (pavyzdžiui, Romas Lazutka), bankai buvo pagrindinė ašis, kurioje didesnė dalis komunikuojančių balsų sakė „situacija šiuo metu yra tokia, poveikis ekonomikai bus toks, bet dar neskubėkime vertinti žmonių“.
Ir tikrai, antrąją savaitę bankai pateikė daugiau duomenų – išleista apie 5 proc. visų atsiimtų lėšų, daugėja investicijų į kitas formas (pavyzdžiui, III-iąją pensijų pakopą), iš naujo pildomi prašymai kaupti toje pačioje II-ojoje. Duomenų apie naujas investicijas visose reguliuojamose įmonėse dar nepateikė Lietuvos bankas. Tie patys bankai kalba apie 10 kartų išaugusius vartojimo ir būsto paskolų, lizingo išankstinius išsimokėjimus, kas rodo lietuvių norą susimažinti esamus finansinius įsipareigojimus.
Pasirodė ir prekybininkų komunikacijos apie tai, kad išlaidos buvo seniai suplanuotiems pirkiniams – visgi žmonės turėjo mažiausiai pusmetį apsispręsti, ką daryti su II-osios pakopos pinigais, o nuo reformos patvirtinimo iki pinigų sąskaitoje praėjo beveik 9 mėnesiai.
Taip pat pagaliau pradėta kalbėti apie priežastis, kodėl žmonės traukiasi iš II-osios pensijų pakopos ir naratyvas pasisuko nuo „žmonės trumparegiai šiandienos įgeidžių tenkintojai“ į „kokios priežastys ir kaip galime didinti II-osios pakopos patrauklumą“. Apie anuitetą pirmąją savaitę buvo kalbama vos 156-iose naujienose, tuo tarpu antrąją savaitę anuiteto paminėjimų – jau 1290 per vieną savaitę (vidutiniškai 184 naujienos kasdien). Žiniasklaidoje emocinį ir žmones vertinantį kalbėjimą pradeda keisti konstruktyvesnis priežasčių ir sprendimų ieškojimas. Klausimas tik vienas – ar tai pataisys žalą, kurią galėjo padaryti emocingai pusę milijono žmonių „nurašiusi“ pirmoji savaitė?
Bankų komunikacija – nuosekli edukacija bei šaltas protas pensijų temos „škvale“
Neabejotinai bankai, kaip verslas, yra šios reformos epicentre – jų finansinis interesas čia yra nekvestionuotinas. Tačiau bankai savo pavyzdžiu įrodė, kad siekiant tikslų nebūtina veltis į emocijas, kiršinti ir priešinti. Vietoje to, bankai daug investavo į edukaciją.
Nuo 2025-ųjų rugsėjo bankai nuosekliai ir vis intensyvėjančiai komunikavo, kodėl verta likti II-ojoje pensijų pakopoje, kam ji naudingiausia, pasakojo apie kaupimo senatvei svarbą ir investavimo alternatyvas tiems, kurių netenkina dabartinė pensijų kaupimo sistema. Juos papildė privatūs investiciniai fondai su savo tinklalaidėmis. Bankai taip pat edukuoja piliečius, kaip skaičiuoti, ar labiau apsimoka grąžinti paskolą, ar investuoti.
Per paskutines dvi savaites iš viso buvo daugiau nei 2600 naujienų apie pensijas, 1520 naujienų būtent apie II ir III pensijų pakopas. Bankai šiame aktualijų triukšme sugebėjo proaktyviai paskleisti 147 pranešimus spaudai pensijų tema, iš kurių 52 buvo edukacija, kiti – sukčiavimo prevencija arba situacijos apžvalgos. Mes kalbame apie daugiau nei 10 pensijų temai dedikuotų naujienų ir beveik 4 edukacinius straipsnius kasdien.
Taip pat būtent bankai skiria ypač daug dėmesio sukčiavimo temai. Pirmąją savaitę iš 335 pranešimų susijusių su sukčiavimo atvejais ar prevencija, 117 naujienų buvo bankų edukacija, kaip neatiduoti pinigų sukčiams. Tai trečdalis viso naujienų srauto šia tema.
Tai visuomenės daliai, kuri norėjo gauti daugiau informacijos, skųstis tikrai nebuvo dėl ko, o ta dalis visuomenės, kuri informacijos neieškojo, nėra pusė milijono žmonių. Ir bankų komunikacijos tikrai negalima pavadinti „per mažomis pastangomis“, kas yra nuskambėję iš kai kurių politikų lūpų. Būtent politikams norėtųsi užduoti klausimą, ką tiek pozicija, tiek opozicija veikė edukaciniais tikslais, užuot naudoję pensijų temą tarpusavio kovoms.
Žurnalistams norėtųsi palinkėti mažiau vaikytis pikantiškų detalių ir daugiau investuoti į pilnesnio vaizdo paieškas. Taip pat negeneruoti antraščių aštriais žodžiais, kai kalbama ne apie žvaigždučių gyvenimo peripetijas, o visuomenei aktualiomis ir potencialiai jautriomis temomis. Visuomenės susipriešinimas stipriai priklauso nuo viešosios erdvės, o didžiausią galią jos konstravime turi žurnalistai ir politikai.
