„Man labai svarbu stengtis nemeluoti bent jau sau“, – sako verslininkė, „Nebegėda“ įkūrėja, rašytoja, šiuo metu – ir psichologijos studentė Beata Tiškevič. Neseniai antrąją knygą „Beveidžiai“ išleidusi B. Tiškevič LRT RADIJO laidoje „Paraštės“ pasakoja, kaip pasikeitė jos gyvenimas kibus į naujus mokslus bei ką pavyko sutalpinti į išleistas knygas.
Šiandien B. Tiškevič gyvenimas verda greitu tempu, tačiau ji atranda laiko ir mėgstamoms veikloms. Neseniai ji išleido antrąją savo knygą „Beveidžiai“, didelę gyvenimo laiko dalį atiduoda ir psichologijos studijoms, kurių link, kaip sako pati, ėjo ilgą kelią.
„Šios studijos visą laiką buvo mano svajonė. Nuo šeštos klasės kryptingai to siekiau, bet dvyliktoje klasėje sugalvojau pasielgti spontaniškai ir pasukau į aktorinį. Tai mano gyvenimą dešimčiai metų sudėliojo visai kita kryptimi.
Apie psichologijos studijas vis pamąstydavau, bet man reikėjo tinkamų gyvenimo aplinkybių: kad galėčiau derinti su darbu, kad turėčiau pinigų, nes antros bakalauro studijos yra mokamos. Kai tik atsirado menkiausia proga, išdrįsau ir padaviau pareiškimą. Dabar jau antri metai eina į pabaigą“, – pasakoja laidos pašnekovė.
Ji pripažįsta – studijos vos baigus mokyklą ir vyresniame amžiuje skiriasi, ir čia, ko gero, galima įžvelgti tiek savų minusų, tiek pliusų.
„Dabar tam tikra prasme yra lengviau, pavyzdžiui, visai kitos sąlygos. Kai studijavau pirmose studijose, neturėjau spausdintuvo, dabar man šie dalykai yra prieinami. Turi automobilį, gali visur greičiau suvažinėti, susiplanuoti laiką. Bet yra tas nepatogumas išeiti iš komforto zonos: nejaugi aš vėl sėdėsiu tamsuolė? Man reikės jaudintis prieš egzaminus, reikės mokytis ne visada tai, kas man įdomu, o labiausiai ir reikia mokytis tai, kas nėra įdomu ir ko nesuprantu.
Iš tiesų tenka daug paaukoti, atsisakyti dėl šitų žinių, informacijos, ir kartais tikrai nėra malonu. Kartais einu ir labai gaila savęs. Bet kadangi studijuoju psichologiją po devynių metų psichoterapijos, galybės perskaitytų knygų, jau įveiktų gyvenimo patirčių, pamatytų daug dalykų, atrodo, kad informacija yra kaip karoliukai, kuriuos turiu ant ko suverti“, – kalba B. Tiškevič.
Ji neslepia, kad kartais su pavydu socialinėje erdvėje stebi savo draugus bei pažįstamus, kurie savaitgalius leidžia mėgaudamiesi geru oru ar pramogaudami. Paklausta, ar pati nesusiduria su problemomis mokslų metu vis žvalgydamasi į telefoną, B. Tiškevič sako, jog apie socialinius tinklus pakeitė požiūrį.
„Aš su socialiniais tinklais nekovoju. Nebematau jų kaip kažkokio priešo. Išsigryninu, kokius poreikius ten tenkinu. Ir jeigu valandą sėdžiu prie knygų, natūralu, kad man reikia pailsėti, tai vienas iš pailsėjimo būdų galėtų būti peržiūrėjimas, pavyzdžiui, ką šiuo metu veikia mano pažįstami žmonės. Natūralu, kad sėdint prie knygų jautiesi vienišas, tad smagu matyti žmonių veidus, kad ir ekrane“, – sako pašnekovė.
Be to, B. Tiškevič teigia, kad socialiniai tinklai yra geras dalykas. Jos artimas ryšys su sekėjais ją ne tik išmoko naujų dalykų, bet ir leidžia pasisemti idėjų: „Matydama, kad yra žmonių, kuriems tai įdomu, kuriuos tai įkvepia, man tai sukuria dopaminą, kuris yra lyg apdovanojimas ir mane motyvuoja eiti toliau, dar į priekį.“
Paklausta, ar ateityje įsivaizduoja save kaip praktikuojančią psichologę ar psichoterapeutę, B. Tičkevič atsako: „Norėčiau. Žinoma, ne visą laiką tą daryti, bet tikrai norėčiau. Jaučiu tam poreikį, tik tai priklauso nuo labai daug aplinkybių, ypač nuo mano pažymių vidurkio“, – šypteli ji.
Kad ir kiek laiko užimtų mokslai bei kitos socialinės veiklos, B. Tiškevič atranda laiko knygoms. 2018 išleidusi savo pirmąją ir gana atvirą knygą „Vyvenimas“, šiemet ji pristato antrąją – „Beveidžiai“.
„Aš visada svajojau parašyti knygą ir galbūt nedrįsau, neleidau sau, man stigo patirties. Bet kai išleidau „Vyvenimą“, žinojau, kad tikrai bus antra knyga. Daug įvairių idėjų išbandžiau ir atmečiau bei apsistojau su beveidžių grupės istorija. Neabejoju, kad išleisiu dar knygų. Dabar jau nebebaisu tą sakyti. Man atrodo, kad tai yra mano kelias, bent jau artimiausiems dviem dešimtmečiams“, – sako rašytoja.
B. Tiškevič atskleidžia, kad naujausios jos knygos pavadinimas kilo iš gėdos jausmo dėl... veido. Paauglystėje jai ir pačiai teko susidurti su tokiu jausmu. Laidoje ji pasakoja, kad gyvendama su veido odos problemomis dažnai bandydavo pasislėpti ir jausdavosi prastai, jog kiti žmonės privalo į ją žiūrėti. Galbūt dėl to ir gimė antroji jos knyga.
„Tokiu būdu sugalvojau, kad knygos herojė Inga turės tiesioginę veido problemą – jis yra subjaurotas ir tai kelia tam tikrų iššūkių gyvenime. Kiti herojai, supratau, kad irgi turės kažkokių iššūkių su veidais, bet netiesiogiai, nes mūsų veidas yra ne vien oda, ne vien išorinis vaizdas. Mūsų veidas gali būti ir mūsų veikla, kaip mes apskritai komunikuojame savo poreikius, kiek mūsų poreikiai ir mūsų gyvenimo vizija dalyvauja mūsų gyvenime.
Jie susitinka grupės terapijoje ir susipažįsta vieni su kitais, prisileidžia vieni kitus. Man labai svarbus tas momentas, nes mes tiek vieni kitiems galime duoti. Per ryšį galime vieni iš kitų kažką išmokti, galime išsigydyti tam tikras žaizdas, iš naujo pasikliauti žmonėmis, papasakoti savo slapčiausias istorijas, kurios labiausiai mus kamavo ir siurbia mūsų energiją“, – apie knygą pasakoja autorė.
Paklausta, kaip ji pati nepasiklysta tokiuose gyvenimo labirintuose, rašytoja atvira – paramos ji ieško realybėje.
„Aš visą laiką stengiuosi sau konkrečiai įsivardinti realybę tokią, kokia ji yra. Kartais ji man labai nepatinka, aš norėčiau, kad ji būtų kitokia, bet aš stengiuosi, kiek tai yra įmanoma, ją įvardinti. Man tai yra svarbu dar ir dėl to, nes aš esu suaugęs alkoholiko vaikas.
Šeimose, kur buvo alkoholis, yra daug fantazijų. Ten niekada nėra kalbama apie dramblį kambaryje – kalbama apie visa kita. Dėl to man labai svarbu stengtis niekada nemeluoti bent jau sau“, – atvirauja B. Tiškevič.
Plačiau – spalio 9 d. LRT RADIJO laidos „Paraštės“ įraše.
B. Tiškevič naują knygą pristatė ir LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“, kviečiame žiūrėti laidos įrašą.
