Gebėjimą susitvardyti nevažiuoti aštriai, net kai publika ošia, LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ pašnekovas, lenktynininkas Vaidotas Žala vadina senatvės požymiu. Jis jaučiasi laimingas, nes lenktynės jam – ne darbas, o dar paauglystėje pasireiškusi aistra, kurios tėvai, žinoma, neskatino. Tiesa, dabar, anot V. Žalos, tėtis sudėtingose situacijose yra ramstis Nr. 1.
Automobilių sporto lenktynininkas, dalyvaujantis Lietuvos automobilių ralio čempionato ir Dakaro ralio lenktynėse, V. Žala – dažniausiai plačiai besišypsantis ir optimistiškai nusiteikęs. Jį kalbina LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ vedėjas Richardas Jonaitis.
– Kaip jūs atsidūrėte ten, kur esate? Kaip atsidūrėte autosporte? Ar tai dalykas, kuris jus lydėjo nuo vaikystės, paauglystės?..
– Buvo taip, kad į mano rankas pakliuvo Sobieslavo Zasado knyga „Saugus greitis“. Ten gana detaliai aprašyti šoninio slydimo principai, kaip automobilis įsukamas, kaip naudojamas balansas slydimui sukurti ir pan. Į rankas pakliuvo kokių 15–16 metų, paauglystėje, gal truputėlį anksčiau. Ir man pasidarė labai smalsu.
Automobiliai mane domino visą laiką, kaupiau žurnalus apie automobilius, skaitydavau, domėdavausi, bet tai buvo bendro pobūdžio susidomėjimas. O automobilių sportas atėjo su ta knyga. Pirmą kartą atsisėdau prie automobilio vairo turbūt 14 metų. Iš pradžių buvo „Moskvičius“ kaime, 16-os pradėjau vairuoti. Kai tik atsirasdavo galimybė – žvyrkelis, mane traukdavo išbandyti tuos principus, kaip tai veikia.
Su standartiniu automobiliu tai išpildyti ir pajusti gerokai sunkiau, bet pradžioje pats slydimas yra kažkas tokio, mistika. Automobilis, slystantis šonu ant kelio paviršiaus, kelia didelį žavesį. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl atėjau į ralį – norėjau važiuoti greitai šonu.
Jauti reakcijas ir tai motyvuoja, kartais net pavojingai, nes kuo daugiau minia ošia, tuo labiau tave provokuoja važiuoti aštriai. Galbūt senatvės požymis, kad moku save tramdyti bet kuriose situacijose.
– Kaip reagavo jūsų artimos aplinkos žmonės?
– Mano tėvai galbūt tikėjosi, kad išaugsiu iš to pomėgio, entuziazmo. Neturėjau nei kartingų, nelankiau kokio nors būrelio, tai pirmą kartą į sportinį automobilį atsisėdau tik pabaigęs studijas. Mano pomėgis ir aistra buvo žinomi, bet buvo viltis, kad išaugsiu, kad praeis, pasirinksiu rimtesnį, saugesnį hobį.
Visiems tėvams yra saugumo klausimas: automobilis, dideliu greičiu lekiantis bendro naudojimo žvyrkeliais... Nors statistiškai tai gana saugi sporto šaka, jeigu nutinka nelaimė, ji gali baigtis žūtimi. Dėl to šis sportas turi tokią aurą, kad vis dėlto tai rizikinga. Dėl to galbūt ir nenorėjo manęs labai raginti, bet atėjo laikas, kai pamatėme, kad niekas nesikeičia.
– Ar turite idealų? Ar jie reikalingi? Ar jus motyvuojanti jėga – kažkas kitas?
– Faktas, kad yra daug pasiekusių žmonių ir gebėjimas važiuoti greitai daug metų, visiems besąlygiškai „krauti malkų“ žavi, bet tai nebuvo priežastis, kodėl atėjau į sportą. Netgi nesakyčiau, kad atėjau vedamas sportinių rezultatų siekiamybės. Atėjau kaifuoti nuo proceso. Ir iki šiol dalinai darau tai dėl to, kad kaifuoju nuo proceso.
Jeigu tai būtų tik darbas ar sportinė siekiamybė, galbūt procesus atliktum kitaip. Pagrindinė priežastis, kodėl tai darau, tai yra dėl to, kad man tai patinka. Man gyvenime labai pasisekė – užsiimu veikla, kuri mane veža.
– Kuo skiriasi praskridimas tramplinu, kai nėra žiūrovų, ir ką prideda žiūrovai?
– Didelis skirtumas, reikia pripažinti. Jeigu važiuoji žvyrkeliu vienas, kaifuoji nuo proceso, bet važiavimas varžybose – dar kitas reikalas. Iš tikrųjų jaučiu malonumą, kai matau, kad žmonės kaifuoja nuo vaizdo. Tu atvažiuoji, tavęs laukia, juos žavi važiavimo trajektorija, dulkės, žvyras, greitis... Tai dvigubas malonumas: kaifuoji ir nuo paties proceso, ir jausdamas, kad yra pridėtinė vertė žiūrovams.
Jauti reakcijas ir tai motyvuoja, kartais net pavojingai, nes kuo daugiau minia ošia, tuo labiau tave provokuoja važiuoti aštriai. Dabar gal moku susitvardyti, palaikyti pastovų tempą, bet būdavo laikų, kai atvažiuoji į sudėtingą vietą, matai daug akių ir norisi pridėti dar 10 proc., o tai gali atvesti į pavojingą scenarijų. Sakyčiau, tai jau galbūt senatvės požymis, kad moku save tramdyti bet kuriose situacijose.
Labai svarbus buvo artimųjų palaikymas, mano tėtis visą laiką tokiose situacijose yra ramstis Nr. 1, dažnai turi sveiko optimizmo, stumia tobulėti, judėti į priekį.
– Ar buvo sunkių momentų, kai labai stipriai apninka abejonės?
– Turėjau. Dažniausiai tos abejonės užklumpa tada, kai neišeina važiuoti taip, kaip norisi. Duobė turbūt buvo 2014 metai, kai pavasarį su Sauliumi [Jurgelėnu – LRT.lt] pirmą kartą išbandėme save Abu Dabyje bekelės sporte. Bandymas baigėsi stogu prieš startą ir 18 siūlių galvoje. Tai buvo scenarijus, kurio nesugalvotum net tragikomedijoje.
Dar po mėnesio ar dviejų išvažiavome į Norvegiją, buvome suplanavę klasikinio ralio varžybas. Ten vėl nepasisekė – varžybos baigėsi griovyje.
Tada buvo abejonių, ar einame teisinga linkme. Bet reikalai susidėliojo taip, kad atstatėme automobilį, radome bendrą kalbą su Sauliumi. Labai svarbus buvo artimųjų palaikymas, mano tėtis visą laiką tokiose situacijose yra ramstis Nr. 1, dažnai turi sveiko optimizmo, stumia tobulėti, judėti į priekį.
Beveik visi mano strateginiai sprendimai, kurie buvo priimti tiek lenktynių, tiek technikos įsigijimo atžvilgiu, tuo metu atrodė superambicingi, bet visi jie buvo paskatinti mano tėčio.
Visas pokalbis – rugsėjo 14 d. laidos „Švelnūs tardymai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
