Bene žymiausia šalies epidemiologe per koronaviruso pandemiją tapusi Rolanda Lingienė lyg košmarą prisimena pirmus pandemijos metus. Sako, sunkiausia buvo atlaikyti visuomenės pyktį ir žmonių mirtis. Dabar moteris įsitikinusi – laikas gydo, o jos gyvenimą kita kryptimi pasuko draugas prancūzas ir didelė meilė.
„Tokios sveikatos krizės metu negali meluoti, negali nutylėti. Turi sakyti tiesą žmonėms, o žmonės turi teisę ją žinoti. Mano tikslas buvo pasakyti objektyvius skaičius, faktus, rekomendacijas ir neinterpretuoti jų taip, kaip man atrodo. Žinoma, tai savo kainą tikrai turėjo. Ir sveikatai šitie pirmieji pandemijos metai tikrai nepridėjo nieko gero“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Stilius“ sako epidemiologė.
Pastaroji vasara buvo be streso ir be kasdienių neramių žinių, ar vėl nekyla užsikrėtimų banga. Kovidas, ypač pandemijos pradžia, žymiausiai šalies epidemiologei R. Lingienei visada primins didžiulės įtampos kupinas dienas.
„Tai iš tiesų buvo begalinės darbo valandos, didžiulė atsakomybė. Reikėjo priimti sprendimus, kai atsakymų nežinojo niekas. Juk visas pasaulis nebuvo tinkamai pasiruošęs šiai infekcijai. Dabar kaip tik buvo paskelbta Amerikos ligų kontrolės centrų informacija – jie patys pripažįsta, nors mums atrodo autoritetai, kad nebuvo pasirengę tinkamai“, – pasakoja R. Lingienė, daugiau kaip dvejus metus dirbusi be atostogų.
Tuo metu, kai dauguma svarstė, jog kažkur toli Kinijoje užgimęs virusas Lietuvos gal ir nepasieks, epidemiologai suvokė, kad tai – tik laiko klausimas.
„Ženklų, kad tikrai kažkas įvyks, mes matėme seniai. Matėme mokslininkų prognozes, įvairių užkrečiamųjų ligų protrūkius. Galima palyginti su drugelio efektu, kai drugelio sparnų plazdėjimas Brazilijoje gali sukelti tornadą Teksase.
Buvo peržengta raudona linija tolimajame Uhane. Kai pasimatė, kaip infekcija plinta jame, Kinijoje ir gretimose šalyse, buvo visiškai aišku – tik laiko klausimas, kada ji pasieks mus“, – tikina moteris.
Pasak R. Lingienės, tarsi nujaučiant artėjančias negandas, likus vos trims mėnesiams iki pandemijos Lietuvoje pradžios buvo organizuotos didžiulės pratybos Vilniaus oro uoste. Imituotas ebolos atvejo įvežimas į Lietuvą. Jei tų pratybų būtų nebuvę, nežinia, kaip būtų pavykę susitvarkyti su netrukus Lietuvą pasiekusiu kovido virusu.
„Jau sausio 25 dieną su kolegomis stovėjome oro uoste ir laukėme pirmųjų keleivių, atvykstančių iš Azijos šalių. Kiek žinau, bent neteko matyti nė vienos šalies Europoje, kurie buvo pirmesni už mus. Prisimenu, kaip laukdavome žinių iš Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro“, – prisimena laidos pašnekovė.
R. Lingienė atsimena, kaip svarbu tuo metu buvo sprendimus priimti kuo greičiau. Padėjo tik ilgametė patirtis ir profesinė nuojauta. Tiesa, tai kainavo daug streso ir nemigos naktų. Ji tik liūdnai šypteli paklausta, kokią save atsimena iš to meto.
„Amžinai neišsimiegojusią. Tuo metu pamiršau, kada prasideda diena ir kada prasideda naktis. Iš tikrųjų buvo begalinės darbo valandos. Kai buvo diagnozuoti pirmieji atvejai, kiekvieną reikėjo aptarti asmeniškai. Skambučiai baigdavosi pirmą, antrą valandą nakties.
O emociškai buvo sunkiausia pranešti, žinoma, apie netektis. Buvo be galo sunku, ir tą vis tiek reikėjo daryti. Taip pat labai sunku buvo matyti didelius protrūkius socialinės globos namuose, kur susirgdavo ir mirdavo labai daug garbingo amžiaus žmonių“, – atvirauja epidemiologė.
Ištverti darbą iki vėlumos, slegiančią informaciją ir net pačiai apsisaugoti nuo infekcijos pasirodė lengviau nei nuo priešiškumo, kuris su kiekvienu pasirodymu viešumoje tik augo. R. Lingienė buvo tapusi kone pagrindiniu veidu, kasdien pranešančiu vis liūdnesnes žinias.
„Piktų laiškų ir žinučių tikrai esu gavusi, jos abai žeidė. Bet dukra man patarė nebeskaityti, nebežiūrėti: „Arba tu mesk, ką darai, arba tiesiog nebekreipk dėmesio“. Vis tik nusprendžiau, kad aš jų tiesiog nebeskaitysiu“, – tikina pašnekovė.
Ji sako suprantanti ir piktų komentarų internete rašytojus – sunkiu metu žmonės liejo savo skausmą ir nerimą kaip išmanė.
„Juk ir daugelio žmonių artimieji išėjo, ir žmonių sveikata pablogėjo – tiek fizinė, tiek psichinė, ir ekonominės tam tikros netektys, ir lūkesčiai neišsipildę. Tai, kad žmonės buvo pikti, žmogiškai suprantu. Tuo metu tokia mano karma buvo, ką padarysi“, – šypsosi R. Lingienė.
Ji prisimena: „Knygų skaityti negalėjau, televizoriaus namuose nejungdavau.“ Tik trys dalykai – profesionalai kolegos darbe, artimieji namuose ir fizinė veikla – padėjo išlaikyti blaivų protą.
„Grįždavau namo ir nieko nebenorėdavau matyti. Jeigu tuo metu nebuvo karantinas ir buvo galima išeiti, tai pakeisdavau drabužius ir išeidavau į lauką. Po 5, 8, 10 ar 12 kilometrų grįžusi galėdavau ką nors kalbėti. Ėjimas, grynai fizinė veikla, kai tiesiog pavargsti, pradeda skaudėti raumenis, kažkaip išvalo galvą.
Yra moksliškai pagrįsta, kad protinę veiklą turi keisti fizinė veikla, tada sumažėja stresas. Bet tų kilometrų reikėjo vis daugiau ir daugiau. O namuose ramybė laukdavo. Namuose laukdavo arbata, paruošta vakarienė – namuose laukdavo Frederikas“, – dalinasi garsi epidemiologė.
Širdies draugas Frederikas – prancūzas, pagal specialybę – inžinierius. Kaip sako R. Lingienė, žmogus iš visiškai kito pasaulio. Jo buvimas šalia tuo sunkiausiu pandeminiu metu labai padėjo.
„Be jo palaikymo nežinau, kaip būčiau ištvėrusi, nes tikrai iššūkių buvo labai daug, ir kiekvieną dieną. Namuose surasdavau supratimą, jaukumą. Jis visada rasdavo tam tikrus žodžius mane nuraminti. Visada sakydavo, kad labai puikiai pasirodžiau per televiziją, žinoma, nesuprasdamas, ką aš pasakiau. Net ir tai žinant, matyt, reikėjo kokio gero žodžio ir man. Tai yra žmogiška“, – sako epidemiologė.
Prieš ketverius metus Paryžiuje netikėtai užsimezgusi pažintis greitai įplieskė abipusius jausmus. Supratęs, kad mylimosios iš Lietuvos išsivežti nepavyks, Frederikas atvažiavo gyvenimo kurti čia. R. Lingienė neslepia – vyras į Lietuvą atsikraustė tada, kai niekas dar nenujautė, jog vos po pusmečio pasaulis užsidarys.
„Pačioje pradžioje iš tikrųjų jaučiau labai didelę atsakomybę. Prasidėjo kovidas ir buvo neįmanoma surasti darbo. Galvojau: Viešpatie, išvažiavo iš savo šalies, paliko tikrai labai puikų darbą, ir ką gi dabar daryti? Jau nekalbant apie tai, kad tokio atlyginimo čia negausi net ir suradęs darbą. O darbo nesimatė.
Jis važiavo su manimi į oro uostą, savanoriavo. Bet žinote, gal istoriškai taip yra – užsieniečiai nesijaudina dėl ateities, jie lengviau į viską žiūri. Aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip kitoje šalyje galėčiau gerai jaustis. Aš pati dėl jo jaudinausi. Tiesiog stengiausi įžiūrėti, ar jis gerai psichologiškai jaučiasi“, – pasakoja pašnekovė.
Kartais, atsidūrusi vienumoje, R. Lingienė mintimis grįžta į praeitą laiką. Po skyrybų su vyru du vaikus viena užauginusi moteris ilgą laiką nė nesvajojo apie naujus santykius.
„Santuoka nutrūko anksti, bet santykiai su buvusiu vyru yra puikūs, vaikai bendrauja. Žinoma, buvo laikas, kai reikėjo atšalti jausmams, mums patiems atšalti. Bet po to mes puikiai supratome, kad gyvenimas yra vienas, kad turime bendrus vaikus.
Jeigu visos išsituokusios poros taip bendrautų, tai vaikams traumos nebūtų, kaip kartais būna, kai santykius aiškinasi visą gyvenimą. Matyt, viską sudėlioja laikas į savo vietas. Vaikai augo, buvo paaugliai – nebuvo laiko, reikėjo dirbti, užsiimti vaikais. Ir tikrai – nieko kito ir nereikėjo. Tokia gyvenimo pilnatvė man atrodė tuo metu“, – įsitikinusi ji.
„Gyvenimą turime vieną“ – mėgsta ir sau tai priminti R. Lingienė. Net po sunkiausių gyvenimo įvykių ir netekčių jis tęsiasi, todėl reikia leisti sau gyventi ir džiaugtis. Ji kasdien to mokosi iš savo draugo prancūzo: pakeitęs savo gyvenimą, Frederikas stipriai paveikė ir jos kasdienybę.
„Gal aš gyvenimo džiaugsmą labiau pradėjau vertinti, buvimą kartu šeimoje, ilgas vakarienes. Bent mūsų šeimoje anksčiau būdavo, kad greitai pavalgome, paskaitome laikraščius. O Prancūzijoje, kokia bebūtų šeima, be pusantros ar dviejų valandų vakarienės niekas nekyla nuo stalo. Ir niekas nenaršo socialiniuose tinkluose.
Visi vakarieniauja arba pietauja ir bendrauja. Kitas dalykas, ko išmokau, tai neatsiliepti telefonu kai valgai. Tiesiog šventas dalykas. Skambučiai palauks – vakarienė svarbiausia“, – dalijasi R. Lingienė.
Savo sveikatą, artimuosius, darbą, namus – ne vieną ši pandemija išmokė vertinti tai, ką turi. Žymiausią šalies epidemiologę sveikatos krizė paskatino dar stipriau gilintis į savo profesiją.
„Grįžau į savo „Alma Mater“, įstojau į doktorantūrą ir darau mokslinį darbą, kurio tikslas būtų įvertinti visuomenės sveikatos specialistų subjektyvią sveikatą, emocinę ir fizinę savijautą pandemijos metu bei įvertinti ir pateikti rekomendacijas, kaip didinti jų atsparumą tam tikroms krizėms. Nes krizės, kaip ir pandemijos, kartojasi kas keliolika, kas keliasdešimt metų“, – sako epidemiologė.
Kadaise pasirinkti tokią, tada gan retą profesiją, R. Lingienę paskatino vienos sutiktos specialistės žodžiai: „Mes mokome žmones sveikai gyventi, būti fiziškai aktyvius – mes dirbame tam, kad gydytojams būtų mažiau darbo.“ Per pastaruosius kelerius pandeminius metus epidemiologė sako kaip niekad aiškiai pajutusi šių žodžių ir savo profesijos svarbą.
Gaila tik, kad prireikė tokios didelės pasaulinės sveikatos krizės, kad epidemiologai taptų žinomi, matomi ir vis dažniau klausinėjami – kas gi žmonijos laukia toliau?
„Gaučiau Nobelio premiją, jeigu atsakyčiau. Kas mūsų laukia, galėtų atsakyti ekspertai, kurie nieko bendro neturi su epidemiologija. Bet iš to, ką matome dabar, žinoma, susirgimų bus. Tik labai reikia tikėti, kad virusas nebus toks piktas, kaip buvo anksčiau. Susirgimų bus, bet žmonės prasirgs lengva forma ir nieko nejaus.
Bet kas gali garantuoti, kad jis dar labiau nepasikeis ir neatsiras jo nauji variantai. Kas mūsų apskritai laukia ateityje, tai labai didelių džiugių naujienų negaliu pasakyti. Mes išvis nebedraugaujame su gamta, pažeidžiame ekosistemas, esame begaliniai vartotojai.
Kalbant truputį filosofšikai, reikia būti draugiškesniems gamtai ir pradėti keisti pasaulį nuo savęs. Ir tas drugelio efektas, kai maži pokyčiai gali sukelti cunamį kitame pasaulio gale – juk ir dėl gerų darbų tas gali įvykti“, – tikina epidemiologė R. Lingienė.
Plačiau – rugsėjo 28 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
