Rašytojos, leidėjos, jogos mokytojos Evos Tombak gyvenimas ne kartą keitė kryptis. Nuo populiariausio Lietuvoje „Ievos“ žurnalo leidybos iki bandelių kepimo Australijoje, nuo jogos mokytojos iki rašytojos statuso. Ar lengva taip vartyti savo gyvenimą? Tikrai ne, sako Eva, su metais pastebinti, jog pokyčiai veikia sudėtingai ir tokių išbandymų, kokius ji patyrė, pats sau nesuplanuotum.
Besižvalgydama po savo praeitį Eva prisimena, dešimtmečiais ją lydėjo nuolatinė baimė. Net ir studijuoti žurnalistiką ji pasirinko tam, kad nugalėtų baugumą bendrauti.
„Per tą visą leidybinį etapą, 20 metų, aš pati pasirinkau būti redaktore, todėl kad taip yra lengviau paslėpti savo baimę. Juk tai yra labai juokinga. Tavęs bijo, tu esi autoritetas, esi darbdavys, tu gali sumokėti mažesnį honorarą, atleisti iš darbo, bet aš pati jų paniškai bijojau. O daugumai atrodė, kad aš esu pasikėlusi šmikė, o pačiai viduje baisu“, – sako E. Tombak.
Sėkminga leidyba, pasikeitus laikams ir skoniams, netikėtai tapo nuostolinga. Dabar Eva pripažįsta, sugriuvo sunkiai lipdytas verslas, o baimės jausmą papildė gėda dėl nesėkmės. Taip atsirado noras pabėgti toliau nuo Lietuvos. Tuomet šeima priėmė sprendimą emigruoti į Australiją.
„Man buvo labai gėda, kad mums nepasisekė su „Ieva“. Kai „Ievą“ mes atidavėme man buvo 50 metų. Toks savotiškas skaičius, kai jis nelabai gražiai apvalus. Labai norėjosi įrodyti ne tik sau, bet ir kitiems, kad mes galime dar kažką naujo pradėti, visiškai kitokio. Aš atsimenu, kai mes važiavome į Australiją ir sakėme: su leidyba mes daugiau nieko bendro neturėsime. Mes norėjome (daryti – LRT.lt) ką nors, ko žmonėms tikrai reikia: kavą, kepti sausainukus. Ir pasirodė, kad šituose batuose, kavos virėjo ir kepėjo, mes jaučiamės labai prastai“, – pripažįsta leidėja.
Išsigelbėjimu tuo metu Evai tapo ne tik joga, kurią ji pažino ir fanatiškai pradėjo mokytis Australijoje. Ji jai padėjo išsivaduoti ir iš sveikatos problemos bei paskatino vėl pradėti rašyti. „Man popierius ir ekranas yra psichoterapeutas. Aš ten galiu pasakyti absoliučiai viską“, – tikina pašnekovė.
Dabar jau 8-ą knygą pristatanti rašytoja atvira, jos knygų rašymo metodas yra gana savotiškas – tai emocinis rašymas.
„Pradžioje aš turiu apčiuopti kažkokį nerimą savyje, kurį man norisi numalšinti. Kada aš rašiau pirmąją knygą, tai buvo toks racionalus ėjimas, nes pasibaigė vienas labai ilgas gyvenimo etapas – leidybinis – 20 metų. Man labai norėjosi išsisakyti tai, ką nutylėjau, ko nedrįsau pasakyti, tuo pačiu buvo žmonių, kurių norėjau atsiprašyti. Tas nerimas ir noras kažką paleisti labai yra logiškas“, – sako ji.
Taip pasaulį išvydo pirmoji E. Tombak knyga „Kas liko už kadro“. Vėliau ir kita, apie tai, kas patirta Australijoje. Vėliau dar buvo ir apie laimę, minčių žvėryną ir laisvę basomis. Bet pirmiau nei visos šitos į gyvenimą pradėjo brautis mintis, kurią rašytoja įgyvendino tik dabar. Po vieno interviu su žurnaliste jos susitiko puodeliui kavos ir pokalbiui be diktofono.
„Toje kavinėje įvyko labai įdomus dalykas. Aš maniau, kad mes tik pasišnekėsime, bet ji skėlė monologą. Tas monologas buvo apie jos mistines patirtis, vaiduoklius, kažkokias dvasias, numirėlių skambučius. Aš klausau ir galvoju: kaip taip gali būti? Prieš valandą tas žmogus man atrodė visiškai racionalus, logiškas, o dabar ji kalba kaip žmogus, kuris turi kažkokį psichinį sutrikimą. Būtų galima visą tai pamiršti, bet po to mane pradėjo persekioti visokios tos istorijos. Istorijos žmonių, dažniausiai man svetimų, kurie pas mane ateidavo į jogą, po jos yra tokia tradicija, mes geriame kavą, dalinamės. Jie pradėjo su manimi dalintis mistinėmis patirtimis“, – pasakoja rašytoja.
Eva prisimena, darėsi labai neramu. Brovėsi suvokimas, kad nori ar nenori jį reikia priimti kaip ženklą. Bet tik dabar, praėjus 6-iems metams, pasirodė jos knyga „Ar čia kas yra?“. Autorė prisipažįsta, daug ką gąsdina mintis, kad knygoje daug mistikos, bet Eva pabrėžia, kad tai yra bene racionaliausia knyga iš visos jos kūrybos, nes prieš pokalbius su žmonėmis apie jų patirtis, ji perskaitė kalną mokslinės literatūros.
Po gana skaudžių savo patirčių Eva prisimena, ne kartą yra pasakiusi, jog niekur nėra vietos senukams. Pati tai patyrė, 50-ies buvo nepaprastai sunku pradėti naują gyvenimą Australijoje. Dar sudėtingiau buvo rasti savo vietą grįžus į Lietuvą. Tai bandė daryti mokydama jogos, rengdama jogos ir rašymo stovyklas užsienyje.
„Šiandien aš kažkaip jau kitaip žiūriu į tai. Vienas dalykas yra ekonominiai sunkumai, kitas dalykas – tavo užsispyrimas, noras gyventi. Galima išvykti į puikią šalį, būti materialiai aprūpintu ir įkristi į apatiją. Vyresniame amžiuje įkristi į apatiją yra labai lengva. Bet jeigu žmogus pasiduoda vidiniam tinguliui ir laiku neatsipeikėja, tai jis jį suvalgo ir pražudo. Kadangi vyresniame amžiuje tas tingumas dar labiau stiprėja, todėl, kad fizinės jėgos senka. Reikia vis dažniau spardyti sau minkštąją, kad atsikeltum ir judėtum. Kai tu pradedi suvokti, kad tai ir yra gyvenimo variklis – žymiai lengviau yra save spardyti“, – įsitikinusi leidėja.
Nekristi į apatiją, daugiau judėti, banaliai tariant – pakeisti požiūrį į įvairias situacijas – Eva tai vadina svarbiausiomis gyvenimo pamokomis.
Dabar E. Tombak juokiasi prisiminusi, kai pasibaigus leidėjos karjerai staiga nusisuko visi svarbūs žmonės. Neslepia ir kaip skaudu buvo netekti tam tikrų privilegijų.
„Man visos durys buvo atviros, man visos prestižinės parduotuvės dovanodavo savo nuolaidų korteles, restoranai. Kai kurios nuolaidos dar liko, didžioji dauguma vietų jas panaikino, nes nebe redaktorė, kas man (davė – LT.lt) stipriai per nosį. Man atrodė, kad likau ta pati, aš gi perku pas jus, kodėl jūs man anksčiau taikėte nuolaidas, o šiandien jau nebe“, – prisimena leidėja.
Pasak moters, statuso praradimas tampa dideliu išbandymu. O išėjus į pensiją, buvęs ryšių ratas stipriai susitraukia arba visai išnyksta. Nors būtent bendravimo vyresniame amžiuje reikia ypač daug.
„Tie iššūkiai ir pokyčiai, savęs prievartavimas mokytis ar daryti kažkokius naujus dalykus yra gyvybinė energija. Man labai keista, kai žmonės sako: išeisiu į pensiją ir pagaliau aš pagyvensiu. Aš nežinau, galbūt kažkas ir gali pagyventi, jeigu jie turi aistrą, hobius, kuriuos pradės realizuoti. Bet dažniausiai, ką aš matau iš pažįstamų rato, kad tai yra senatvės pradžia, jeigu tu palieki veiklas. Man yra labai baisu ta mintis, kad būtų galima sustoti. Man atrodo, kad tai yra ne tik senatvės, tai ir mirties pradžia – geriau mirti scenoje. Su amžiumi aš vis stipriau myliu gyvenimą. Gal dėl to, kad labai stipriai pradedi suvokti jo baigtinumą“, – pasakoja rašytoja, leidėja E. Tombak.
Plačiau – vasario 1 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
