Vokalistė, pedagogė Vilma Remezaitė Schibalsky jau keliolika metų gyvena Vokietijoje, Špandau regione, kurį vadina savo namais ir džiaugiasi gyvenanti netoli Berlyno centro prabangiame ir ramiame rajone. Tačiau atvykusi į Vokietiją Vilma net negalėjo sapnuoti, kaip pasisuks jos gyvenimo kelias. Kai dainininkė įsitvirtino scenoje, sukūrė šeimą, staiga užklupo sunkumai.
Vilma neslepia, nesyk jai teko nusivilti, prisikelti ir sudėtingose situacijose viską vėl pradėti iš naujo. Prieš daugiau nei dvidešimt metų iš Žemaitijos kilusi ir dainavimo studijas baigusi Kauno valstybinio choro solistė nusprendė pakelti sparnus į Islandiją. Tada norėjo užkariauti muzikos olimpą svetur ir emigracijoje rasti laimę.
Tiesa, kelionė į svajonių šalį nepavyko, teko keisti kryptį į Vokietiją. Bet Berlyne profesinis kelias nebuvo rožėmis klotas. Net penkerius metus Vilma vietoje mikrofono rankose laikė šluotą, o duonos ieškojo dirbdama aukle, valytoja, administratore.
„Pasąmonėje žinojau, kad išvažiuosiu iš Lietuvos, tai buvo tik laiko klausimas kada. Mūsų į Islandiją neįleido, aš grįžau namo, reikėjo imtis plano B, nes į chorą grįžti nebegalėjau“, – sako V. Remezaitė Schibalsky.
Siekti svajonės – dainuoti tarptautinėje scenoje, toks buvo Vilmos tikslas. Prireikė net penkerių metų įsitvirtinti Vokietijoje ir suderinti savo gyvenimą, kol galiausiai pažintis su garsia vokiečių aktore bei dainavimas muzikinėje grupėje moteriai suteikė šansą. Pasak Vilmos, kai už koncertą gavo pirmuosius 100 eurų, suprato – baigėsi juodųjų darbų periodas.
„Pakliuvau į labai smagų kolektyvą. Tai buvo rock folk žinomas ansamblis. Atsimenu, buvome dar mergaitės. Kaip pirmas geras uždarbis man buvo jausti muziką. Tada atėjo etapas, kai aš pajutau, kad galiu dar daugiau“, – prisimena moteris.
Ne kartą pasirodžiusi miuzikluose, klasikinės muzikos koncertuose, dabar dainininkės repertuare klasikos ir populiariosios muzikos sintezė. O prieš pat pandemiją Vilma save atrado ir kaip pedagogę.
Tačiau kaip ir daugumai pandemija sustabdė visas Vilmos veiklas ir ji liko be pajamų. Gyvendama Berlyno priemiestyje, tyliame ir ramiame Špandau, ji sako dar labiau pajuto pandemijos atskirtį.
„Dažniausiai mes buvome panikoje. Buvai dainininkas ir staiga dainininko nebėra. Į parduotuvę eiti dirbti pardavėja po tiek metų nesinori. Jeigu tu nepasimeti, pradedi ieškoti, kokie resursai susikaupė per tiek metų, kažką atrandi. Tuomet ėmiau koncentruotis į save kaip dainavimo mokytoją“, – sako V. Remezaitė Schibalsky.
Deja, pandemija, užsidarymas namuose ir pajamų stygius dar buvo ne visos bėdos. Didžiausias griaustinis iš giedro dangaus – Vilmos šeimos griūtis.
Daug metų lietuvė kūrė santykius su vokiečių tautybės vyru. Buvo susižavėjimas, nuostabi draugystė, didelė meilė. Pasak Vilmos, pirmieji santuokos metai priminė romantinio filmo istoriją. Tačiau pirmoji nelaimė ištiko Vilmai netekus vaiko.
„Jis buvo už mane jaunesnis 4 metais bei iš pradžių neimponavo man kaip vyras. Tik vėliau pamačiau kitą jo pusę. Jis pasidarė man labai artimas kaip žmogus. Mes kartu išgyvenome pirmojo vaiko netektį, mūsų ryšys buvo labai stiprus. Vėliau Lietuvoje iškėlėme vestuves, tai buvo nuostabu, nes mano tėvai tuo metu neturėjo galimybės atvažiuoti, abu sirgo, sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje. Atšventus vestuves mums gimė antras vaikas. Turėjau daug baimių ir nuoskaudų, kad nesugebėsiu pagimdyti“, – atvirauja pašnekovė.
Gimdymas nebuvo lengvas, tačiau visi nemalonumai greitai dingo, kai Vilma išvydo sūnų. Atrodė, gyvenimas vėl nuėjo sėkmės link. Šeimos santykiai klostėsi puikiai, vyras tapo didžiuoju patarėju ir profesiniame muzikiniame kelyje, padėdavo rūpintis interneto puslapiu.
Tačiau iš pradžių siūlęs Vilmai atsidėti šeimai, po kurio laiko vyras ėmė priekaištauti, kad žmona sėdi namie. Dar vėliau sutuoktinis pamažu pradėjo keistis. Vilma pastebėjo tarsi gyventų su svetimu žmogumi. Kad porą ištiko krizė, sutarė abu sutuoktiniai. Tuomet jiedu kreipėsi į šeimos psichologą.
„Pusę metų labai sėkmingai vienas su kitu gyvenome. Lankėmės pas šeimos psichologą, daug išsipasakojome, išsiaiškinome, galvojau, kad einame tikrai gera linkme. Aš nenoriu atvirai pasakoti niuansų, ką jis man pasiūlė, tačiau visko atsisakius, jis panoro skirtis. Viskas vyko dėl finansinių sumetimų, kaip bebūtų skaudu ir gaila“, – pasakoja solistė.
Pasak Vilmos, sutuoktinio asmenybės pokyčiai įvyko tada, kai jis pradėjo ieškoti savęs įvairiose veiklose, dažnai išvykdavo į asmenybės ugdymo seminarus. Vilma prisimena, namie dėjosi keisti dalykai, neva susiję su vyro asmenybės transformacija ir savivertės ugdymo pokyčiais.
„Kažkas pradėjo keistis, kai jis pradėjo lankyti realizacijos kursus, važinėti, dar labiau tobulintis. Tada aš pajutau, kad mes atitolstame vienas nuo kito. Jis tapo kita asmenybe: kandus, arogantiškas, keitėsi jo pasaulėžiūra“, – sako moteris.
Deja, dainininkei atlaikyti nesmagius pokyčius buvo pernelyg skausminga. Praėjus pusmečiui, pora galutinai išsiskyrė. Kad neliktų ant finansinio ledo, Vilma ėmėsi teisinių mechanizmų paieškų.
Tiesa, teisiniai taškai Vilmos skyrybų byloje dar nesudėti. Nors ji teigia: laiko neatsuksiu, tačiau savo buvusiam sutuoktiniui esu dėkinga už daugybę pamokų. Moteris nemano, kad vieną dieną pavyktų atversti šviesų buvusios šeimos gyvenimo puslapį. Ji labiau atvira naujam gyvenimo etapui.
„Pas mus oficialių skyrybų dar nėra – viskas pakeliui. Nežinau, kas turėtų būti jame pasikeitę. Sako reikia duoti žmonėms antrą šansą, bet jeigu yra kažkas suskilę, ar galima suklijuoti ir laikyti? Dabar aš esu atvira pasauliui, susitinku su žmonėmis, bendrauju, turiu nuostabių draugių ir aplinkinių ratą“, – džiaugiasi Vilma.
Išlipti iš emocinės duobės, sustiprinti savo ego ir pasitikėjimą solistei padėjo geri žmonės ir nauji mokytojai. Ji ėmėsi meditacijų, klausė psichologijos paskaitų, pradėjo gilintis į minčių valdymo subtilumus. Dar atrado sportą, dviratį ir šiaurietiškas lazdas.
„Meditacijos, tam tikri energetikos valymai, šiek tiek sustabilina. Dienos eigoje jauti, jog kažkas keičiasi. Būtent išmoksti pajusti būseną. Žmogus gali milijonus turėti, gyventi vilose, bet vis tiek būti nelaimingu, nes jie nemoka pajusti būsenos, kada tu sueini į kontaktą su savimi“, – aiškina pašnekovė.
Beje, beveik pusę gyvenimo esanti Vokietijoje, nors ir vyksta neramumai pasaulyje, dainininkė tiki, kad jos laukia šviesus etapas. Pasak Vilmos, ji nejunta nostalgijos Žemaitijai, nesvarsto grįžti ir į Lietuvą. Priešingai – džiaugiasi savo sūnumi, profesine laime ir kuria naujus planus bei kelia sau būsimus tikslus.
„Nenoriu nei vieno lietuvio įžeisti, dieve mano, Lietuva – nuostabus kraštas ir aš myliu Lietuvą, nes ten mano brolis, sesuo gyvena, bet nežinau, man toks jausmas, kad šis miestas būtent man“, – tikina solistė V. Remezaitė Schibalsky.
Plačiau – balandžio 28 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
