Noras patikti – natūralus žmogaus poreikis, tačiau kartais nutinka taip, jog šis poreikis užgožia kitus ir ima valdyti lyg manija. Beatodairiškas siekis įtikti ir būti pernelyg geram kitiems gali taip įsišaknyti, kad žmogus net pats to nesuprasdamas aukoja savo poreikius dėl kitų.
Psichologas Vytautas Jurkuvėnas aiškina, kad tokią savybę galime atsinešti iš vaikystės ar išmokti iš aplinkos. Jei ji pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, reikėtų sau atsakyti į keletą klausimų ir pradėti spręsti šią problemą. Psichologas paaiškino, kaip elgtis, supratus, kad pats pernelyg stengiesi įtikti, bei kaip bendrauti su artimu žmogumi, kuriam būdinga ši savybė.
– Kai kurie žmonės desperatiškai siekia visiems patikti, kodėl taip nutinka?
– Noras patikti visiems žmonėms susijęs su keliais dalykas. Į tai galima žvelgti kaip į savybę, kai noras pasirodyti ar patikti yra didesnis negu kitų. Tai gali būti išmoktas elgesys. Jeigu mūsų aplinkoje buvo ar yra įprasta siekti įtikti ar pasirodyti, natūralu, kad taip ir elgiamės. Svarbu ir tai, ko išmokstame vaikystėje, tarkime, bandėme įtikti tėvams, todėl norą patenkinti kitų žmonių lūkesčius atsinešame į suaugusiojo gyvenimą.
– Ką tokia savybė sako apie patį žmogų?
– Noras patikti ar įtikti kitiems nėra vien bloga savybė. Visi žmonės ją turi ir tai neišvengiama. Klausimas yra – kiek žmogus dėl to paaukoja savo paties norų ir savasties. Taip pat, kaip jie jaučiasi bandydami būti tokie, kaip iš jų tikimasi. Žmonės, kurie daug aukoja dėl savo įvaizdžio ar patikimo, gali prarasti gerą vidinę savijautą, nes atsiranda neatitikimas tarp to, kokie yra viduje ir kaip elgiasi išorėje.
– Neretai šis troškimas užgožia rūpestį savimi, kaip to išvengti?
– Paprasto atsakymo nėra. Svarbi kiekvieno iš mūsų vidinė diskusija – kiek aukosime dėl kitų. Nei vienas kraštutinumas nėra gerai. Dabar populiari frazė „būk savimi“, leidžianti suprasti, kad reikėtų pildyti tik savo troškimus. Kraštutinis tokio elgesio variantas irgi nėra geras, jeigu neatsižvelgiama į artimųjų norus bei poreikius. Tarp šių kraštutinumų reikėtų atrasti balansą ir atsakyti sau į klausimą – kiek galiu atiduoti kitiems.
– Kaip išmokti šio balanso, kai save kitiems dalinti įpratęs žmogus ima jausti kaltę to nebedarydamas?
– Kai kurie žmonės turi problemą dėl dažno kaltės jausmo, ypač kai priima sprendimus, kurie daromi dėl savęs, ne dėl kitų. Viskas ateina iš susigaudymo savyje, pokalbio su savimi. Reikėtų pagalvoti, dėl ko save kaltini, iš ko kyla kaltė, kiek ji kyla dėl praeities priežasčių, o kiek joje yra blogo mano poelgio ir tikros kaltės. Žmonės gali save kaltinti, nors visiškai nėra kalti. Šioje situacijoje gali padėti ir artimieji, nes patys ne visada viską žinome apie save. O artimieji gali pasakyti tiesą, tad būtų naudinga pasikalbėti ir su jais.
– Kaip suprasti, ko iš tikrųjų nori pats?
– Čia ir yra didžioji kiekvieno iš mūsų užduotis – atrasti tikruosius savo jausmus ir atskirti juos nuo to, kokie mes įsivaizduojame turintys būti. Tai nėra lengva, ypač jeigu žmogus nėra nuo mažens įpratęs klausytis savo vidaus ir jausmų. Kai kuriems tai yra labai didelė problema. Ne visi moka pajausti, kad elgiasi ne visai taip, kaip nori patys.
Mokymasis tai atskirti yra nelengva užduotis, nes niekad to nesugebėjęs, įpranti elgtis tarsi pagal šabloną. Visų pirma reikia įsisąmoninti tą šabloną ir suprasti, kaip jis veikia galvoje, kokią įtaką daro.
– Kaip išmokti pasakyti „ne“?
– Kartais akivaizdu, jog tam tikroje situacijoje reikėtų taip pasakyti, bet būna nesmagu, bijoma įskaudinti kitą, neatitikti lūkesčių. Svarbu apsispręsti, ar noriu būti toks, kokį mane mato kiti, ar labiau klausytis savęs. Tam reikia drąsos ir pasiryžimo, tačiau reikia atminti, kad ne visada tai pavyks, nors ir stengiatės. Teoriškai kalbėti lengva, tačiau padaryti ne visada pavyksta, o ir ne visad suprantame, kad kažko nenorime. Nepavykus svarbu savęs nebausti ir nekaltinti.
Pajutus poreikį kažkam atsakyti, reikėtų prisiminti praėjusį kartą, pavyzdžiui, ar jaučiausi prastai, kai šitoje situacijoje praėjusį kartą pasakiau „taip“? Jeigu sąmoningai vertiname savo pasirinkimus, po truputį išmokstame pastebėti ženklus ir situacijų panašumus. O galiausiai – rinktis taip, kad vėliau jaustumeisi gerai. Savęs pažinimo ugdymas trunka visą gyvenimą.
– Kaip elgtis supratus, kad perdėtai trokšti visiems įtikti?
– Jeigu supranti, kad trokšti patikti visiems, savęs pažinimas kažkurioje vietoje užstrigo. Tai reiškia, kad greičiausiai dar negirdi savo troškimų. Svarbu išsiaiškinti, dėl ko siekiama įtikti. Kas nutiko, kad kyla toks noras. Kodėl šitie troškimai tokie intensyvūs, kad labai sunku atsižvelgti į save patį. Taip pat svarbu žinoti, kad nėra nei vieno žmogaus, kuris nenori patikti kitiems.
– Kaip atskirti, ar kitas žmogus stengiasi tau įtikti, ar yra tiesiog malonus?
– Mes tam tikra prasme savo gyvenime renkamės žmones pagal save. Tai, kokiais žmonėmis susižavime, kokie mums patinka, ar ne, suteikia visai nemažai informacijos apie mus pačius. Tad vėl siūlyčiau atsižvelgti į savęs pažinimą, išsiaiškinti, kokie žmonės, galbūt partneriai žavi ir kodėl. Nemanau, kad visiškai galima išnarplioti savo pasąmonę, tačiau galime pabandyti suprasti, kodėl mano gyvenime vis atsiranda panašių žmonių ar partnerių.
Kartais būna taip, kad ieškome žmonių su savybėmis, kurių mums patiems trūksta ir taip papildome vieni kitus. Bet kartais turime tam tikrų įpročių, kaip turi atrodyti santykiai. Tuomet priprantame ne tik prie gerų, bet ir prie blogų dalykų. Jeigu priprantame prie ko nors nuo jauno amžiaus, tam tikrus aspektus galime nuolat kartoti net patys to nesuprasdami.
– Ar troškimą įtikti reikėtų gydyti terapija, o gal tai nėra problema?
– Tai nėra kažkas, ką reikėtų gydyti, nes tai natūralus visų žmonių poreikis. Gydyti reikėtų tuo atveju, jeigu tai ima trukdyti megzti santykius, dirbti ar šiaip kasdieniam gyvenimui. Terapija yra vienas iš būdų spręsti. Tai pasakytina apie bet kokią problemą.
– Noras patikti iš šalies gali priminti pataikavimą, kaip išmokti prisitaikyti prie tokio žmogaus?
– Tokiu atveju man kiltų daugybė klausimų. Jeigu matai, kad su žmogumi vyksta kažkas negerai, kodėl kyla noras jį išlaikyti savo gyvenime? Kas trukdo su juo pasikalbėti apie tai? Kodėl nepavyksta išspręsti šio dalyko? Kas apskritai vyksta bendraujant ir kaip atsidūrei tokioje situacijoje, kad turi apsimesti ir sukandęs dantis bendrauti?
– Ką daryti turint tokį žmogų savo aplinkoje, jei jis, tarkime, ima „spręsti“ kitų problemas?
– Pirmiausia kyla klausimas, kas vyksta jo paties gyvenime, kad jis nori taip stipriai priartėti. Kartais žmonės stengiasi būti tokie geri, kad net per geri ir tam gali būti daug priežasčių. Tokiu atveju abiem pusėms derėtų pagalvoti, kodėl jie negali kartais pabūti „sveikai negeri“.
Apie tai tikrai nelengva kalbėtis, bet kartais reikėtų pabūti „negeram“ ir pasakyti apie savo ribų peržengimą. Nubrėžti ribas santykiuose visada yra nemažas iššūkis. Jeigu pokalbis apie ribas grasina santykių pabaiga, drįsčiau klausti, kas blogai su pačiais santykiais. Visuose santykiuose turi būti kažkokios ribos. Reikia atsiminti, kad niekas už kitus žmones vidinių problemų neišsprendžia, mes esame savo pačių specialistai.
