Savo pavyzdžiu Beata ir Gražina įrodo – kardinaliai pakeisti kasdienybę tikrai įmanoma, o tam nėra netinkamo laiko. Keliaudama po pasaulį kaip modelis Beata išsiilgo gimtinės, o triukšmingame mieste gyvenusi jos mama seniai svajojo apie ramybę. LRT PLIUS laidoje „Gyvenk kaip galima švariau“ moterys pasakoja apie naują gyvenimą kaime ir ypatingas ožkas, dėl kurių išmoko net verpti.
Panevėžio rajone, Mickiemės kaime įsikūrusį ūkį garsina ypatingos ožkos. Dabar jų jau vienuolika, tačiau prieš trejus metus, kai iš Turkijos atkeliavo į Lietuvą, keturios Angoros ožkos buvo vienintelės šalyje. Gyvūnas – išskirtinės išvaizdos, o charakteris – šiek tiek panašus į šuns. Ožkos labai prieraišios, greit susidraugauja ir su suaugusiais, ir su vaikais. Tačiau Gražina ir jos dukra Beata ožkas pirko ne vien dėl šių savybių. Angoros ožkų vilna – išskirtinė.
„Pačios ganome, pačios kerpame, po to šukuojame, verpiame arba veliame, arba dar ką nors. Nemaišome su jokiu pluoštu, kuris nenatūralus. Ką panaudojame, viskas suirs, gamtos neužterš“, – patikina Gražina Vildzevičienė.
Buvau modelis ir labai džiaugiuosi, kad buvo proga pakeliauti, pamatyti pasaulio. Bet vis tiek neradau geriau už namus.
B. Norvilė
Daug rūpesčių, o dar daugiau rankų darbo. Taip dabar gyvena šio ūkio šeimininkės. Turint būrį ožkų nėra kada atostogauti. O kur dar daržai, gėlynai ir kiti kaimo rūpesčiai. Tačiau tai, ką daugelis vadintų nesibaigiančiomis problemomis, ir dukrai, ir mamai – didelis džiaugsmas. Atokus kaimas buvo didelė judviejų svajonė. Visų pirma, todėl, kad Gražina gyveno itin triukšmingoje Panevėžio vietoje, prie pat autobusų stoties. O jos dukra net šešerius metus nuolatos keliavo po pasaulį.
„Buvau modelis ir labai džiaugiuosi, kad buvo proga pakeliauti, pamatyti pasaulio. Bet vis tiek neradau geriau už namus. Vargino tai, kad visada esi viena, visada už save atsakinga, tas blaškymasis: vieną dieną tu – Milane, kitą – Tokijuje, trečią dieną ar už savaitės, mėnesio – kur nors Vokietijoje. Tai labai išvargina“, – kalba Beata Norvilė.
Ji sako: nuolatinių kelionių, streso ir lėkimo kupinas modelio darbas jos nesužavėjo. Ji labai norėjo susikurti ramybės oazę gimtinėje. Tuo tarpu Gražina vis pagalvodavo apie savą ūkį, kuriame galima gyventi be vaikščiojimo į parduotuves, su savomis ekologiškomis daržovėmis, kiaušiniais ir natūraliais pieno produktais. Sugalvoti – lengva, bet įgyvendinti – labai sunku. Šios sodybos moteris sako ieškojusi net dešimt metų.
„Čia buvo labai apleista, apaugę, 4 metus negyventa. Vaikščiojome po tuos šabakštynus ir vaikai sako: mamyte, tai kada tu sakysi, kad mes perkame?“ – pamena Gražina.
Nors sodyba buvo labai apleista, ir Gražina, ir Beata čia pajuto ramybę bei jaukumą. Paskui buvo daug darbo, kai visa giminė sodino medžius, valė upelį, tvarkė kiemą. Šeimininkė iškart nusipirko gyvūnų. Pirma atsirado šuniukas, tada ožka, kad būtų pieno. Vėliau ožka atsivedė ožiukų, ūkyje atsirado ir kelios vištos... Taip ūkis gausėjo.
Bet įsikūrusios kaime Gražina ir Beata turėjo pasukti galvas, iš ko gyvens. Norėjosi, kad darbas būtų prasmingas, neterštų aplinkos, būtų artimas ekologijos idėjoms ir darniai pritaptų šioje sodyboje. Taip Gražina Turkijoje atrado Angoros ožkas, o jos dukra pasistengė, kad šie įspūdingi gyvūnai pasiektų Lietuvą.
„Ieškojau pusę metų – radau. Tada kitas iššūkis, kaip jas parsivežti. Lietuvoje vežėjų neradome, teko ieškoti užsienyje. Susiradome vienus, bet jiems vėliau iškilo tam tikrų problemų. Tada greitai reikėjo ieškoti kitų. Na, buvo sunku, daug streso, bet kai galų gale jos atvažiavo, su mama vos nepuolėme į džiaugsmo ašaras, kaip mums pasisekė“, – pasakoja Beata.
Angoros ožkos – rimta investicija. Vienas gyvūnas be atgabenimo kainavo ne mažiau kaip tūkstantį eurų. Tačiau dabar, kai kartu su ožkomis prabėgo jau treji metai, ir Gražina, ir Beata tikrai nesigaili išleidusios krūvą pinigų. Ožkos – labai mielos, draugiškos. Ūkyje nuolatos vyksta edukacijos apie jų priežiūrą ir vilnos kelią nuo kailio iki šalio, megztinio ar kojinių.
Kai kas apsikabina tas ožkas, ypač vaikai. Tėvams nusibosta laukti, kol jie nuo jų nueis.
G. Vildzevičienė
„Kai kas nori pažiūrėti siūlų, pasimokyti, kaip verpti, pažiūrėti, kaip verpdavo seniau. Kiti tik vieną kitą nuotrauką prie ožkyčių pasidaro, kai kas apsikabina tas ožkas, ypač vaikai. Tėvams nusibosta laukti, kol jie nuo jų nueis“, – šypsosi Gražina.
2020-aisiais viena šio ūkio ožka laimėjo gražiausios Panevėžio rajono ožkos rinkimus. Tačiau ir Beatą, ir jos mamą gyvūnai labiausiai žavi dėl ypatingos vilnos, kuri – ir labai šilta, ir švelni. Moterys pripažįsta: įsigijus ožkų jų gyvenimas labai pasikeitė. Teko išmokti ir kirpti, ir verpti, ir megzti.
„Verpti išmokau po pusmečio. Kai močiutė verpė, aš nosį krapščiau. Man nerūpėjo, o kai parūpo, nebebuvo iš ko pasimokyti, tai mokėmės abi su dukra iš „YouTube“, kitų verpėjų, kurios moka, žiūrėjome, kaip. Pasirodo, ne taip sunku, kaip jaunystėje atrodė“, – sako Gražina.
Verpimo rateliams, kuriais darbuojasi moteris, – daugybė dešimtmečių. Juos padovanojo draugės, kurioms, kaip ir daugeliui, šiais laikais tokie daiktai nebereikalingi. Užtat Gražinai jie, tegul ir labai seni, puikiausiai tinka. Tiesa, iš užsienio ji yra parsisiuntusi ir kitokių verpimo įrenginių.
Paprastais ir maloniais darbais savo kasdienybę užpildžiusios moterys su džiaugsmu konstatuoja, kad jos – vis mažiau priklausomos nuo miesto. Į parduotuvę gali nevažiuoti ištisas savaites, nes viską, ko reikia, arba užsiaugina pačios, arba įsigyja iš kaimynų, arba išsimaino. Taip gyvenant dingsta pagundos prisipirkti kartais visai nereikalingų daiktų.
Gyvenimas, kai beveik viską užsiaugini ar susikuri pats, turi daug privalumų. Pirmiausia visada žinai, ką valgai, ir jauti, kiek tau iš tiesų reikia. Bet dar svarbiau tai, jog visada esi padėties šeimininkas ir, kaip sako Gražina, „ant savo galvos neturi nei vieno viršininko“.
„Nebėra streso dėl to, kad vien už šildymą nebereikia tiek mokėti, kaip ten gavau 460 litų sąskaitą už vieną mėnesį... Buvo baisiai negera, kai alga tada uvo 380-imt „ant popieriaus“. Bet ne dėl to išvažiavau – norėjau ramybės. Visą laiką įsivaizdavau savo sodybą panašią į močiutės. Buvo labai graži, bet po melioracijos jos neliko. Kartais net apsiverkiu, kai prisimenu, kaip ten buvo gera“, – graudinasi Gražina.
„Ekologija mums – darna su gamta, galimybė gyventi sveikai bei prasmingai“, – sako gražiausių Panevėžio rajono ožkų savininkės. Savo pavyzdžiu jos rodo ir įrodo: keisti kasdienybę ir keistis pačiam – tikrai įmanoma ir tam – visada tinkamas laikas.
Plačiau – gruodžio 11 d. laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
