Iki kunigystės 18 metų ėjęs, dar pusę tiek praleidęs tarnystėje, dabar Vitalis Dauparas vadina save benamiu. Už tiesą apie karą Ukrainoje iš kunigų ortodoksų išmestas V. Dauparas tiki, kad Dievas uždaręs duris, visada atveria langą – nes tikėjimo iš jo nepajėgi atimti jokia ortodoksų bažnyčios administracija.
Dažnai kuriame ateities planus, tačiau padėtis gali visiškai apsiversti per vieną naktį. Taip nutiko kunigui V. Dauparui. Jis brangiai sumokėjo už tai, kad karo akivaizdoje liudijo tiesą. Šiandien buvęs V. Dauparas pripažįsta, „patriarchas yra didžiausia krikščionijos gėda“.
Vos per tris dienas iš kunigų ortodoksų išmestas vvras šiandien gyvena kitokį gyvenimą. Apie tai, kiek kainuoja tiesa, santykį su Dievu ir gyvenimą, netekus tarnystės Vitalį kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– Esame kalbėję apie tai, kiek tau užtruko ateiti iki to, kas tau svarbu ir yra tavo tikrasis pašaukimas – kunigystė. Dabar tave ima ir išrauna su kraujuojančiomis šaknimis bei padeda į šoną. Kaip atrodo tavo gyvenimas? Kiek laiko tu esi su šita žinia, kas aš esu dabar?
– 18 metų ruošiausi tapti kunigu, o praėjusią savaitę buvo lygiai dvi savaitės, kai įvyko teismas. Gerai pasakė kunigas Vitalijus Mockus: kai įšventina kunigu arba diakonu – būna iškilminga liturgija, daug žmonių, visi meldžiasi, o kad tai panaikintų – užtenka kabinete parašą padėti ir Šventoji dvasia išėjo. Sakramentas yra nepanaikinamas, kaip ir krikštas, tik žmogus gali tuo naudotis arba nesinaudoti. O aš pats nustebau, nes buvau ganėtinai pasiruošęs morališkai, kad aš netarnauju, kad čia vyksta pokyčiai. Padėjo ir žmonių palaikymas, todėl taip stipriai nepaveikė manęs. Bet labai keista, kad teismas, kuris vyko, labai stipriai davė per galvą.
Kai įšventina kunigu arba diakonu –būna iškilminga liturgija, daug žmonių, visi meldžiasi, o kad panaikinti – užtenka kabinete parašą padėti ir Šventoji dvasia išėjo.
– Tikėjaisi, kad vis dėlto tai kažkaip išsispręs į kitą pusę arba tuos žmones aplankys sveikas protas?
– Iš tikrųjų nesitikėjau. Iš vienos pusės, aš net nenoriu nieko bendro su jais turėti. Aš įsitikinęs, kad Maskvos patriarchatas su dabartiniu patriarchu ir visa ideologija yra tapęs didžiule totalitarine sekta. Tai nėra krikščioniška bažnyčia. Maskvos patriarchatas, žinoma, yra tūkstančiai žmonių, kurie iš tikrųjų yra krikščionys ir gyvena krikščionišką gyvenimą, bet kaip struktūra – tai yra sekta.
– Iš ko atsirado liūdesys, ar tik iš minčių, ar ir iš fizinių veiksmų nebuvimo, pavyzdžiui, tu nebeini į bažnyčią, nebelaikai pamaldų. Tau trūksta to tokio fizinio veiksmo?
– Aš nežinau, iki galo dar nesu įsivardinęs ir dar vis mąstau. Gal tai labiau vidiniai dalykai. Kažkuria prasme, žinoma, trūksta, bet kad plaukus nuo galvos raučiausi, kurių nėra, tai ne.
– Kas tau padeda išgyventi tą patirtą smūgį?
– Visų pirma man padeda tai, kad aš atskiriu Dievą nuo religijos. Dabar kalbėsiu visai ne kaip kunigas. Religija – žmonėms reikalingas dalykas, (...) bet religijoje daugybė dalykų, kurių žmonės pridėjo, sugalvojo. Per tiek tūkstantmečių yra pridėta tiek dalykų, kurie yra absoliučiai nereikalingi, kurie trukdo ir laikomi vien dėl to, kad yra archajiški. Dažnai po religija mes nustojame matyti Dievą, ir kunigams tai yra patogu, nes tada jie yra tokie truputį Dievai. Aš nesu buvęs bažnyčioje nuo Velykų, nuo tada, kai tie įvykiai įsismarkavo. Vienąkart buvau užėjęs per savo vardadienį, nes žinojau, kad budi mūsų buvusi budinčioji, su kuria aš bendrauju.
– Tau dabar tokia bendrinė kažkokia alergija išsivysčiusi šiems pastatams.
– Taip, tiems pastatams ir institutui. Yra dalykų, kurių trūksta, pavyzdžiui, Komunija. Tai yra ypatingas susitikimą su Dievu. Šito aš netekau, bet kitų priemonių man niekas neatims. Aš galiu skaityti Šventą Raštą, melstis. Mano santykis su Dievu dabar yra nuogas.
– Kaip pats sakei, iki kunigystės ėjai su visokiais poilsiais, nusukimais apie 18 metų. Ar teisingai supratau, jog nustojus vaikščioti į bažnyčią kaip parapijiečiui ir kunigui, tavo santykis Dievu tapo tikresnis?
– Taip, aš tikiuosi. Su Dievu labai įdomu yra tai, kad visų pirmą Dievas neapleidžia, nepalieka ir visi mes jam vaikai. Kirilas yra jo vaikas, ir likę bažnyčioje, ir išėję iš bažnyčios žmonės Dievui brangūs. Ir štai aš esu jam savaip brangus. Aš įsitikinęs, kad mano santykis su juo, kuris atsirado prieš 20 metų, kai aš įtikėjau, ten nebuvo jokios religijos. Tada aš buvau toks dar vis rokeris ir meldžiausi taip, kaip supratau. O atėjus į bažnyčia viskas yra aišku, išmoksti visus dalykus ir ramu. Bet iš kitos pusės, tame gali pasislėpti. Jokio ten ryšio su Dievu nėra. Tai elementarius spektaklis, o kad taip nebūtų, reikia įdėti daug pastangų. Tai dabar reikia atrasti tą ryšį su Dievu, ir jis pasidaro daug tikresnis.
– Dar kuomet buvai kunigas, būdavo nesutarimų dėl to, kokią muziką klausai?
– Bet koks metalas žmonėms, kurie su tuo nepažįstami, yra kažkoks siaubas. Mane buvo išsikvietęs ir Kancleris, nes žmonės parašė raštą, nepatingėjo iš anglų kalbos išsiversti į rusų ir atsiųsti. Tada aš buvau diakonu. Man teko aiškinti, ką reiškia „Nirvanos“ daina „Rape me“ (liet. „Išprievartauk mane“). Bet kontekste dainos autorius protestavo prieš tuo metu kilusią išprievartavimų bangą ir visaip palaikė moteris. Tai yra socialiai labai stipri daina, labai teisinga daina, ir daug tokių dainų iš tiesų yra.
– Yra toks posakis: kai Dievas uždaro duris, atidaro langą. Tai kas ten tau pro langą šviečia? Matai ką nors?
– Tiesą pasakius, aš tikiu šituo posakiu ir laukiu, kas čia bus. Dabar tikrai nežinau. Galima pasakyti taip: aš dabar esu benamis, neturiu darbo, neturiu namų. Dabar gyvenu skolintame bute. Tai galima sakyti, kad esu benamis. Bet mano bičiulis sako: ne – dabar tu esi laisvas žmogus. Tiesiog aš esu laisvas daryti bet ką, kas man šaus į galvą.
Plačiau – liepos 15 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
