Smalsumo genas, kurį manau turįs, kartais varo mane iš proto ir Dievą tada užmirštu, laidai „Išpažinimai“ sako profesorius Alfredas Bumblauskas, neabejojantis, jog kiekvieno žmogaus biografija yra istorija. Tiesa, jis svarsto, kad istorijos programos mokomos mokykloje galėtų būti ir pakeistos, nes vargu, ar šiandien jos yra aktualios.
A. Bumblauską kalbina LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ vedėjas Donatas Puslys.
– Profesoriau, pradėsiu nuo klausimo, kurį man uždavė mokiniai, kai pradėjau dėstyti istoriją programoje „Renkuosi mokyti“. Pradėjau dėstyti pirmąją pamoką kažkokią temą, o jie mane sustabdė ir užklausė: „O gal galit apskritai pasakyti, kodėl verta mokytis apie mirusius žmones?“ Kaip jūs padėtumėt man atsakyti į šį klausimą?
– Na ką, aš sakyčiau taip: „Mažas pyply, tu irgi kažkada numirsi ir būsi istorija.“ Mirtis vis tik priverčia susimąstyti. Atkreipkite dėmesį, ką mes šnekame per laidotuves – kokį pėdsaką gyvenime paliko tas žmogus. Ir jau čia mes tiesiogiai susiduriame su istorija. Kiekvieno žmogaus biografija yra istorija.
– Šiandieniniame kontekste, ypač kai regime Rusijos agresiją prieš Ukrainą, kai žudomi civiliai, kai pabėgėliai turi palikti savo namus, mes dažnai atsigręžiame į istoriją ir bandome išskaityti jos pamokas šiandienai. Kokios aktualiausios šiandien yra istorijos pamokos? Ir apskritai, ką gi reiškia mokytis iš istorijos?
– Pirma mano tezė yra tokia, kad aš netikiu taikiomis visuomenėmis. Visada žmonės kariavo, nes kariauja gamta. Darwinas atrado natūralios atrankos dėsnį. Žmonės yra geresni tiek, kiek jie turi sielos. Viskas. Kadangi gyvuliai neturi sielos, kariauja.
Antras dalykas – kariaujama visą laiką vis žiauriau. Vis daugiau mirčių. Paimkime mūšį prie Puatjė, vykusį 800 metais. Ten aukų priskaičiuojama tūkstančiais. O kas dedasi dabar? Ukrainoje per mėnesį 15 000. O kiek kokiame nors Verdene? Kiek Stalingrade? O Dieve. Kai suskaičiuoji, atrodo, kad žmonija eina link pragaro.
Reikia gintis ir egzistuoja tam tikras vertybinis kodeksas. Nuo Spartako laikų vergai kovoja už laisvę ir tų laisvės siekio išraiškų mes surasime visais laikais. Vadinasi, žmogus nenori gyventi klūpint. Nori būti laisvas.
– Nepamenu dabar, kas tai pasakė, bet yra tokia tezė, kad istorija yra žmonijos žiaurumų, nusikaltimų sąvadas. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ar iš tiesų taip yra?
– Pažiūrėję į Hitlerį ir Staliną galėtume sakyti, kad tai kretinų ir žmogžudžių istorija. Gudavičius Hitlerį apskritai laikė kretinu. Kas gali kariauti penkiais frontais? Kaip dabar Maskva Ukrainoje.
Bet turbūt yra gražiau atsigręžti į tokius Leonardus, Beethovenus, Čaikovskius. Jį šiandien, beje, reikia atimti iš rusų maskvėnų, nes šaknis Čaika rodo, kad giminė aiškiai kilusi iš kazokų laivo. Tie grandai ir puošia žmonijos istoriją.
Žmonijos istorija vis tik yra optimistinė. Ji nešanti šviesą, kurianti prasmę. Tarp žudymų šviečia Stalkerio tikėjimas pagal Tarkovskį. Istorikas, jei susitelks tik žudynes, bus negerai, nes pusė istorijos yra kitokia.
– Kaip karo Ukrainoje kontekste mums aktualizuojasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas? Juk mums ne tas pats, kas ten darosi, nes ukrainiečiai istorijoje mums tapo savais.
– Aš tą kartoju seniai, nuo 2006 metų, kai išleidau storą istorijos knygą. Tada prezidentas Valdas Adamkus pakvietė mane į svitą, į darbinį vizitą, kuris lietė Lucką su Vytauto pilimi, Rivnę, Kyjivą ir Donecką. Mes siekėme parodyti, kad mums rūpi visa Ukraina.
Aš, pavyzdžiui, nežinojau, kur Kyjive yra lietuvių pilis. Pasirodo, niekas nežinojo. Lietuvių pilis su septyniolika bokštų. Tai fenomenas pačiame Kyjivo viduryje, šalia Bulgakovo muziejaus, Rastrelio cerkvės. Tokie atradimai 2006 metais. Tada mes parašėme knygą „Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569“. Su ta idėja mes gyvenome iki šito karo. Parodykite man kitą tokią šalį, kur ištisa epocha būtų pavadinta Lietuvos vardu.
Neįsivaizduoju kitos tokios šalies, kurioje lietuviai ieškotų tualeto ir išlipę Kyjive iš autobuso netoli graikų apeigų katalikų bažnyčios sutiktų žmonių būtų peržegnoti. Už ką? Už tai, kad lietuviai. Lietuviai Ukrainoje yra mylimi.
– Dabar kiekvienam lietuviui, man regis, ateis toks laikas, kai taps garbės reikalu mokėti ir Ukrainos himną.
– Būtų dar gerai, kad rusų kalbą pakeistume ukrainiečių kalba. Labai graži kalba, tarp kitko. Tai yra skirtinga kalba nei rusų ir tegul rusai čia nevaizduoja, kad yra kitaip.
Kalbant apie mokyklas, aš jau trečiai ministrei pakartojau, kad reikia programas užbraukti ir naikinti. Vyksta karas Ukrainoje, o jie mokosi apie Ramzį ir Egipto faraonų dinastijas. Jėzau Kristau! Į Bažnyčią geriau eikit ir melskitės už Ukrainą, kokią ukrainietišką maldą išmokite.
– Bet juk šventoji programa diktuoja.
– Kelintą kartą sakau – naikinam ar bent įšaldom programas. Pasaulis keičiasi, po nosim atsirado Kinija. Po nosimi atsirado islamas. Mūsų islamistai yra taikūs ir jaukūs, tačiau iš Sirijos bei Irako atvyksta ir piktų. Mes susiduriame su visai kitokiu pasauliu, o mokomės velniai žino ką. Turime mokytis ir analizuoti civilizacijų konfliktus, tautų konfliktus, tautų draugystes. Mokymasis turi orientuotis į aktualias problemas.
– Sutiktumėte, kad šiandien gyvename geriausiais laikais?
– Be abejo, vienareikšmiškai. Galit pasirankioti duomenis apie badą, marą ir karą. Tas ir mums dabar aktualu pandemijos, karo Ukrainoje akivaizdoje. Pas mus ant nosies karas su Kaliningradu ir Baltarusija. Pažiūrėkim, kiek istorijoje tokių periodų buvo. Marų gausybė, karų gausybė, paskutinis badas, berods, 1867 metais.
Tai kada sočiau valgėt? Man kilo net klausimas, kodėl aš katei pieno įpilu? Jei būtų badas, to tikrai nedarytume. Man pavyko nustatyti, kad iki 13 amžiaus mūsų toks lygmuo, kad net katinų nebuvo. Yra tiksli data, kad Lietuvoje surastas pirmas katinas. 1368 metais, berods, kai buvo sudeginta Maišiagala. Viskas, iki tol net katinų neturim. Skurdas, ubagynas. Smetonos laikais atsiranda cepelinai, čia jau turtų turtas.
– Jums kad ir per keliones, Nacionalinę ekspediciją tenka aplankyti daug bažnyčių. Tad man smalsu, ko jūs ten visų pirma ieškot – Dievo ar istorinę epochą liudijančių ženklų?
– Sunkus klausimas. Veikiausiai ir to, ir to. Visada padaro įspūdį, kai kokioje nors bažnyčioje gali tarti: „oho, oho, čia gal iš tiesų Dievui arčiau mūsų.“ Bet man tada dažnai pradeda skaudėti galva. Man Vatikane pilna to žodžio prasme ėmė skaudėti galva, nes aš neapžiojau visos tos informacijos, nuo kurios galva ir ėmė sprogti.
Romoje reikia metus gyventi, kad ten viską pažintum. Smalsumo genas, kurį manau turįs, kartais varo mane iš proto ir Dievą tada užmirštu. Aš net kursinius darbus dažnai duodu, pavyzdžiui, apie atskirti Romos ir Graikų katalikus. Mes dažnai jų neskiriame. Mokykimės, pažinkim. Vilnius yra tikėjimų laboratorija.
